LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Gruodžio 1-oji
Naktį pridrėbė daug sniego. Žieminių rapsų lauke vaikšto dvi stirnos, vis palenkdamos galvas prie sniego ir kažką kramtydamos. Vakar, kai sniego nebuvo, virš žaliuojančių rapsų geltonavo pražydusios svėrės. Šį rudenį ir žiemos pradžioje visokių keistų vaizdų – žiūrėk neatsižiūrėdamas. Tuo labiau kad atsiranda tokių žemės ūkio kultūrų, kurių niekada Dzūkijoje nebūdavo. Kai rudeniop sudygsta rapsai, o kartu su jais pakyla ir tuoj pat sužydi svėrės, atrodo, kad spalio mėnesį pražydo rapsai. Betgi žinai, kad žaliuojantys rapsai turės peržiemoti, kaip ir rugiai, ir tiktai kitą vasarą sužydėti. Todėl reikia pasilenkti ir iš arčiau įsižiūrėti, kieno tie geltoni žiedai, nes ir rapsų, ir svėrių lapeliai labai panašūs. Šiandien jau iš tolo matosi, kad žydinčios svėrės aukštesnės už apsnigtus rapsus. Ir stirnoms gerai – skabo viską, kas virš sniego iškyla.
Sode prie Krūčiaus gražiausiai atrodo rojaus obelaitės: ryškiai geltonuoja kabantys ant šakų obuoliukai. Niekur jau nebėra žalios spalvos, užtat taip ryškiai šviečia baltas sniegas ir geltonuojantis obelaičių derlius. Meteorologai vakar pasakojo, kad per visą lapkričio mėnėsį kai kuriose Lietuvos vietovėse buvo tiktai dešimt saulėtų valandų. Sakytum, kad šiandien tikra giedra, nors saulės nėra. Todėl reikia įsižiūrėti ir į skaidrią Krūčiaus srovę, ir į baltą sniegą, ir į geltonus obuoliukus... Ir negalvoti, kad vis dar tenka palaukti trumpiausių dienų ir ilgiausių naktų suartėjimo. Galima prisiminti ir tokį Kanados indėno Pilkosios Pelėdos pastebėjimą: tik apie dešimt procentų naktų yra iš tikrųjų tamsios.
Vis ne basa šoku.
Šitaip šventinę vakaronę Merkinėje pradėjo dainininkės iš Nedzingės. Nors ir nebėra Nedzingėje mokyklos, išsibėgiojo jaunimas iš to lygumų kaimelio, o trys dzūkės mergaitės tautiniais rūbais vis tiek dainuoja, meiliai pažvilgčiodamos į mokytoją Vandą Mockevičienę, kuri ir yra šito susibūrimo kaltininkė. Nes Merkinėje, Dzūkijos nacionalinio parko Lankytojų centre – „Piemenukų“ ansamblio įkūrėjos ir vadovės Vandos Mockevičienės knygos „Šoka šarka ir genys. Dzūkijos kaimo autentiški vaikų žaidimai“ sutiktuvės.
Klausėsi merkiniškiai įžanginės dainos ir laukė, kas čia toliau dėsis, jeigu garbią nedzingiškę muzikos mokytoją ir knygos autorę atlydėjo ne tiktai tos jaunutės, bet ir pagyvenusios dainininkės, be to, labai pagerbė atvykę žymūs svečiai iš Vilniaus – etnologė Gražina Kadžytė ir Adomo Mickevičiaus bibliotekos vadovas Petras Zurlys.
Gražina Kadžytė kalbėjo aukštaitiškai. Aiškus ir sodrus jos balsas derėjo prie Nedzingės šnektos: rodės, labai daug tarminio panašumo, tiktai dzūkai dar ir dzūkuoja. O svarbiausia, kad ir dzūkė Vanda Mockevičienė, ir Rytų Aukštaitijos dukra Gražina Kadžytė – tikros pasakorės. Bet ir Petras Zurlys, kurio tėviškė yra Burokaraistis, visai netoli nuo Nedzingės, – taip pat pasakotojos. Labai greitai galima tai pajusti. Ar kada nors Merkinėje vienu metu susitiko tiek gyvo žodžio godotojų?
Vakaronės moderatorius, svečius svetingai priimančio centro vedėjas Algimantas Černiauskas pasidžiaugė, kad vieno praėjusių metų susitikimo metu į Merkinę buvo atvykę net trys Nacionalinės premijos laureatai, ir štai vėl visiems malonu pasididžiuoti, kad tokios iškalbingos šventės kartojasi. Gal todėl, kad senoji Merkinė, kadaise atsiradusi prie dviejų didelių upių santakos, niekada nestokojo net karališkosios kilmės lankytojų, dabar čia neretai iš užmaršties prikeliama krašto istorija, atsiranda naujų mažo miestelio tradicijų.
Nėra Nedzingėje piliakalnio, bet netoli kaimo Samanynės miške tyvuliuoja apskritaveidis Nedzingės ežeras, iš kurio išteka nedidelis to paties vardo upelis, srovenantis per kaimą, tačiau ne ežeras ar upelis pastaraisiais dešimtmečiais garsino kaimą, o unikalus, dzūkiškas „Piemenukų“ ansamblis. Ir išgarsino moksleiviai „piemenukai“ savo senelių ir tėvų Nedzingę ne tik Lietuvoje: prieš trisdešimt metų vaikai iš Nedzingės dalyvavo net dviejuose tarptautiniuose folkloro festivaliuose – Zeliona Guros kurorte Lenkijoje ir Prenzlau mieste Vokietijoje.
O į Nedzingę buvo atvažiavę svečiai dainininkai net iš Prancūzijos – visas Franko Baltų vasaros universitetas iš Merkinės. Ir niekas nesutrukdė šitokiam tikrai tautiniam judėjimui, niekas nebandė pakeisti repertuaro. Gali būti, kad mes ir ateityje dar sužinosime įdomiausių Nedzingės kaimo ir mokyklos istorinių faktų, nes viską labai gerai atsimena knygos autorė Vanda Mockevičienė. Dar nevėlu viską užrašyti, juk kiekviena mūsų krašto istorija ar istorijėlė daug svarbesnė, gyvybingesnė tada, kai prie jos būna širdingai prisidėję patys etninės kultūros puoselėtojai.
Todėl štai kokią mintį išsakė etnologė Gražina Kadžytė: tautos dvasia yra lyg upė, ir jeigu ji negali tekėti ankstesne savo vaga, jei sutinka kliūtį – tai prasigraužia sau vagą šalia ir nesustoja, neapmiršta... Taigi neturėtų tautos dvasia kai kam pasirodyti lyg abstrakcija, nes štai ir Petras Zurlys papasakojo apie tai, kokia draugiška buvusi prieškarinė Burokaraisčio kaimo bendruomenė. Ir juk negalėjo viskas staiga prapulti, dar neišnyko ryškūs prisiminimai, išliko noras patiems sau susikurti panašias vietinių bendruomenių šventes. Ir pati knygos autorė Vanda Mockevičienė gerai prisimena, kaip į Nedzingę ji atvažiavo 1959-ųjų rugsėjo pirmąją. Tada jaunimas vakarėliuose dar šoko senovinius šokius, visi dainavo liaudies dainas. Šeimos buvo didelės, ir vaikai draugiškoje kaimo bendruomenėje jautėsi lygiateisiai. Todėl labai natūraliai susibūrė ir tas vaikų „Piemenukų“ ansamblis.
Turbūt nesunku atspėti, kokias dzūkiškos šeimos tradicijas Nedzingėje atrado ir puoselėjo muzikos mokytoja, nes jos dainavietiškoji vaikystė ir jaunystė buvo prabėgusi Aušrinėje prie Bedugnio ežerėlio ir Liškiavoje. Mokytojos Vandos Mockevičienės senelis (dziedulis) Mikas Šimkonis prieš šimtą metų buvo pažangiausias Liškiavos ūkininkas, o prosenelė Viktorija garsėjo kaip žolininkė. Dėdė Bolius Šimkonis buvo liškiaviečių partizanų vadas Šarūnas, žuvęs 1946 metais Macevičių kaime.
Yra išlikusi šeimos nuotrauka, kurioje dar jaunas Mikas Šimkonis sėdi prie savo namų, rankoje laiko knygą, o jo žmona Antanina ir kitos moterys bei mergaitės – su gėlių puokštelėmis. Matyt, toks tada buvo keliaujančio fotografo pageidavimas: vyras turi įsiamžinti su knyga, o moteris su gėle. Šios istorinės nuotraukos autorius nežinomas, bet partizano Šarūno sesuo Marija Šimkonytė-Valentukevičienė labai tiksliai nurodė laiką: tai buvo 1918 metų birželio pradžioje, dar žydėjo alyvos.
Gruodžio 9-oji
Kaimas keičiasi. Ir darbštuolį, ir tinginį, ir atsiskyrėlį veikia esminiai pokyčiai valstybėje. Niekas dabar negali išvengti ir globalių negerovių. Tik ne visi piliečiai visa tai pajaučia vienodai. Kaimo bendruomenė, rodos, turėtų visus sujungti ir šiek tiek suvienodinti, bet taip nėra. Kaimo etnokultūrinei stichijai visada reikalingi ir tie, kurie vengia bet kokio kolektyvo. Egzistuoja tokių nepritapėlių ir mieste, tik ten juos sunkiau pamatyti, įvertinti. Kaime pastebimas kiekvienas. Ir vienišumas čia gali būti suvokiamas tarsi rezervas, tam tikro individualaus atsitraukimo galimybė. Be žodžių aiškus sielos upelio vagos pakeitimas. Gali būti, kad tokie kaimų bendruomenių vienišieji supranta daugiau už kitus, tiktai nesako. Štai ką tylumoje galvojo su vienatve iki mirties savotiškai gūdžiai sugyvendavęs poetas Stasys Stacevičius iš Gudakiemio vienkiemio: „Kuo daugiau sutinku / tyraveidžių žmonių, / tuo gražesnė man / mano gyvatė.“ O savo eilėraščiu „Aušrinės kaimas“, poezijos knygoje „Toli kriokliai“ eskiziškai įamžindamas Liškiavos apylinkių vakaro prieblandoje prie upelio žydinčią, bet kranto vingy sunkiai atpažįstamą karūnžolę, poetas vaizdingai paliudijo tai, kad galbūt tiktai koks vienišas žoliautojas „ir apyšaltis Krūčiaus upelis bežino, kaip užmarščiai priešintis, bet nepasako...“ Mums likusias gyvas poeto mintis šiandien papildo sociologas Redas Diržys iš Alytaus, kai šitaip prabyla: „Intelektas dabar nusipelno mažiau pagarbos ir dėmesio nei įvairiausios gyvybės formos konkrečioje vietoje.“ Toks kontraversiškas sakinys nuskambėjo praėjusiais metais, gruodžio 10 dieną, kai visi, kam rūpi mūsų kaimo reikalai, buvome susirinkę į Dzūkijos nacionalinio parko Marcinkonių lankytojų centrą. Buvo prisiminti gana keisti, bet logiškai išryškėję pasauliniai kaimiškojo gyvenimo reiškiniai ir Europoje, ir Azijoje, ir Afrikoje. Akivaizdu, kad bandymai sugrįžti prie natūrinio ūkio, kuriami ekokaimai, veikiančios lėto maisto draugijos, skleidžiamos švietimo idėjos, prieštaraujančios valstybinėms mokyklų programoms, dabar ir yra tos naujoviškos gyvybės formos, kurias patariama ne tiktai toleruoti, bet ir godoti. Miestas tokių galimybių turi mažiau, bendrabūvio taisyklės didmiesčiuose gerokai griežtesnės.
Vieną dieną staiga ateina žiema, kitą – vėl sugrįžta ruduo. Šiandien pasirodė raudona saulė. Tas raudonumas, žinoma, yra žiemos ženklas, nes nei vasarą, nei rudenį vidudienio saulė nebūna raudona. Gilią žiemą, kai daug sniego ir šalčio, saulė būna balta, o dabar ji raudona, galima tiesiai į ją žiūrėti, akys nebijo. Tai ne kosminiai, o atmosferiniai reiškiniai, kuriuos tiria meteorologija. O ir meteorologija, ir fenologija – labai įdomūs mokslai, bet kažkodėl visi labiau jaudinasi dėl astronomijos anomalijų.
Matyt, čia bus tokia ilgai trunkanti interneto mada įsigalėjusi. Gali būti, kad tokia jau žmonijos įsikalbėta kosminė savimonė: kas toli ir nepasiekiama, tas svarbiau. Sako, kad kosmosas yra be galo, bet paklausykim, ką lietuvių smulkiosios tautosakos knygoje „Vilką minim, vilkas čia“ nurodo vietinė kaimo išmintis: „Geras be galo, bet su galu būtų dar geresnis.“
Vieną kartą man žolininkė ir farmacininkė Jadvyga Balvočiūtė yra pasakojusi apie tokį Begalinį Senį, gyvenusį prie Virvytės upės. Pasirodo, kad to seno augalininko asmeninėje oikumenoje, toje upės pakrantėje, augo daug vaistingų augalų – plačialapių begalių, o tas senis vis kasė begaliniai ilgas begalių šaknis, džiovino jas ir gydė ligonius. Todėl jis ir buvo Begalinis Senis. Prie taiklios pravardės niekaip negalima prikibti. Kaip ir prie Bedugnio ežero vardo. Nors vis dėlto sakoma, kad ir gilus su dugnu, ir ilgas su galu, ir platus su kraštu...
Nepasitikėjimas kosmoso įsisavinimais atsiranda tada, kai fantastiniai kūriniai nukelia mus į tas begalines erdves, į planetas, kur nukeliavusieji, pasirodo, gali elgtis kaip nori – nepatikrinsi, ar tai panašu į tiesą. Negaliu skaityti jokios fantastikos. Ray Bradbury, man regis, ir įdomus, ir tikrai talentingas, bet jo „Marso kronikos“ nepatinka. Atrodo, kad kai kurie rašytojai vis dėlto per dideli voliuntaristai – jie iškeldina Žemėje atsirandančias bėdas kuo toliau nuo savęs. Bet jeigu mūsų Žemė, anot Kurto Vonneguto, yra visatos beprotnamis, tai mums, ko gero, tik ir rūpi tuo savo beprotiškumu pasidalinti su begalybe. Nieko keista, kad ir Marse tuščios konservų dėžutės spardomos taip pat, kaip ir Niujorko priemiestyje Harleme. Nenuostabu, kad fantastiškoji civilizacija per literatūros ar kino meno kūrinius kelia realų pavojų esmingai pažinti ne tiktai Žemę, bet ir kosmosą.Gal kiek atidžiau pasidomėti meteorologija, o ne astronomija Dzūkijos mokyklose augančius jaunuosius gamtininkus galėtų paskatinti štai toks paprastas klausimas: kur mes, Liškiavos parapijos žmonės, gyvename – Lietuvos pietvakariuose ar pietryčiuose? Kai fenologai nubrėžia tokią sąlyginę liniją nuo Švendubrės iki Rokiškio ir pasako, kad tos linijos dešinėje yra pietryčiai ir šiaurės rytai, tai Liškiava papuola kaip tik ant pačios linijos. Raitykis kaip nori, nesužinosi, kur esi.
Suvalkiečiai, žinoma, jau Lietuvos pietvakariuose, jiems tai paprasčiau suvokti, nes priartėja jūra, ir nelygus Baltijos alsavimas nustelbia kontinentinio pastovumo sampratą. O mums tenka vieną kartą labiau patikėti, ką skelbia Vakarų pusės meteorologinė stotis per Alytaus radiją, o kitą kartą pasikliauti iš Rytų pusės perduodamomis netolimo Gardino prognozėmis. Todėl netgi įdomiau ir prasmingiau darosi kasdien pačiam kruopščiai žymėtis visus duomenis apie savo kaimo orus ir turėti asmeninį bent pusės amžiaus ilgumo meteorologinį dienoraštį.
Šiandien – lyg ir žiemiška, rausva saulė. O vakar prie Krūčiaus ūžavo rudeniška vėtra. Ir pradėjo žemyn slinkti status atodangos šlaitas. Reiškinys ir pavojingas, ir įdomus. Užtenka dešimt minučių pastovėti prie upelio, ir pamatysi, kaip srovė ardo smėlėtą šlaito pagrindą, kaip beregint atsiranda gaubti urvai tarsi atsiveriantys grotai... Staiga griūva didžiulis supresuoto smėlio ar aleurito luitas, ką tik susiformavęs grotas dešimteriopai padidėja, ir su trenksmu ūžteli aukščiau slūgsojusi morena bei dideli akmenys.
Smėlį ir smulkų žvyrą greitai nuneš visu sraunumu tekantis vanduo, o didelius akmenis aš pats nedelsdamas privalau su lenktu ilgakočiu kastuvu ištraukti ant pylimo. Dirbu skubėdamas, kad farvateryje besikaupiantis vanduo neišgriautų pylimo. Verpetuojanti upelio srovė ūždama veržiasi pro guminių batų aulus, kad net sunku išstovėti, vėjas vis bloškia į veidą lietų, o aukštai šniokščia vėtros siūbuojamos juodalksnių viršūnės.
Štai tau, galvoju, ir tikra kalnų stichija, – nereikia nei Uralo, nei Kaukazo, – tik filmuok dabar kalnų upelio šėlsmą Lietuvoje ir kam nori rodyk sakydamas, kad čia tikri kalnai su olomis, įspūdingais grotais bei kriokliais. Šitokių kalnų upelių, kai srovė per vieną kilometrą nukrinta net devyniolika metrų, Lietuvoje tikrai nedaug. Į mūsų Krūčių panašus gal Jiesios žemupys, tiktai Jiesia dvigubai platesnė.
Gruodžio 20-oji
Prieš dvi savaites Daliai Juočerytei, darbščiai LRT laidų autorei, žūtbūtinai reikėjo nufilmuoti žiemą Musteikoje, tad susirūpinusi teiravosi mūsų – ar ryt ir poryt tenai bus sniego? Mes pažadėjome, kad bus, nes Musteikoje ir vasaros būna karštesnės, ir žiemos šaltesnės, todėl ten ir lietaus, ir griaustinių, ir sniego daugiau. Kai gruodžio 4-osios rytą Musteikos visų amatų žinovas Romas Norkūnas sutiko mus ir Lietuvos televiziją prie savo senovinės bitininkystės dravių – tuojau pat pradėjo snigti. Smulkiai snigo visą dieną, todėl palikome mūsų nepiktybiškas pėdas ir prie tyliai žiemojančių bičių, ir prie Tado Ivanausko mokyklos, ir prie svetingos Romo pirkios, dengtos nendrėmis, nuo kurių jau suspėjo nukarti didoki lediniai varvekliai. Galima bus visiems smalsiems televizijos žiūrovams parodyti, kad žiema šiame Dainavos pakrašty jau tikra.
Žiūriu, ir Liškiavoje šiandien dvidešimt centimetrų sniego, o dukra su anūku sako, kad Vilniuje sniego nėra. Bet diena vis tiek tarsi apsnūdusi, rytas nesiskiria nuo vakaro. Visur balkšva migla, visokia gyvastis tarsi snaudžia. Tiktai kurmiai dirba kaip visada – juoduoja švieži kurmiarausiai virš baltų sniegynų. Diena po dienos vis pagalvoju apie aplankytąją Musteiką. Iš Liškiavos iki Musteikos tiesiog lyg elniui veržliai pašokant ir perplaukiant Nemuną, o paskui nušuoliuojant per Šunupio ir Margionių pušynus, būtų gal tiktai dvidešimt kilometrų, o meteorologiniai skirtumai didžiuliai.
Nėra meteorologinių stočių šiuose nuošaliuose kaimuose, bet asmeniškai vis pasižymimus ten ir čia besikeičiančius orus sugebame palyginti nesunkiai – vis dar veikia sutartinis bendradarbių paštas, paprastas, ne elektroninis. Gaila, žinoma, kad Romo Norkūno laiškas iš Musteikos pirma keliauja į Kabelius, į Varėną, o paskui jau per Merkinę pasiekia Aušrinę. Pašto karvelis lėktų tiesiai...
Bet juk čia ir ten skiriasi ne tiktai pavasario, vasaros, rudens ar žiemos padangės debesuotumas. Kitokia ir šių Dzūkijos nacionalinio parko kaimų istorinė praeitis. Gruodžio mėnesio pradžioje gali pasirodyti, kad dauguma Musteikos namų tarsi užmigę žiemos miegu, visame kaime likęs tik vienas arklys, bet praeisi gatve, ir tos nebylios rąstinės pirkios ims tave kalbinti – nesunkiai galėsi prisiminti prieš ketvirtį amžiaus čia fotografuotus ar filmuotus žmones, girdėtus ir užrašytus pasakojimus apie būtus ar nebūtus atsitikimus. O vasarą, tik pažiūrėk, vėl atgyja beveik visos Musteikos trobos! Įsikuria ir jaunos šeimos, kurių nevilioja prabangių kurortų pramogos, o pritraukia būtent senovė, sudomina tas kaimo žmogaus gebėjimas išgyventi iš miško arba pašaukia ilgesys bent pasiklausyti miško, kuris kartu su aplinkiniais raistais ten tikrai saugo ir žvėrį, ir žmogų.
Liškiavoje nebėra nei vieno tikro liškiaviečio, nei vieno senbuvio dzūko, tik Nemunas lieka vis tas pats ir bažnyčia ant aukšto kalno ta pati. Gudų girios miškai ir Čepkelių raistai kažkaip dar išsaugojo Musteiką, o legendinei Dainavos šalies Liškiavai atsigauti niekuo nepadeda buvę kolūkiniai Aušrinės, Vilkiautinio ir Žeimių laukai, priartėjantys prie Nemuno. Dabar prie pat didžiosios mūsų upės tiktai invazinių agresyvių uosialapių klevų džiunglės, kur tik uodai ir mašalai veisiasi... Iš tiesų viskas keičiasi nepaprastai greitai. Bet metams baigiantis prisimenu ir dar didesnes mūsų lietuviškos gamtos keistenybes: spalio mėnesį girdėjau, kad sumažėjo, visai sukrito Šatrija! Sensacija, kurią kiekvienas akylas žemaitis privalėjo tuoj pat patikrinti. Vis dėlto geras dalykas toji smagi LRT laida „Kaip žmonės gyvena...“ – šitokią žinią močiutė iš Pašatrijos galėjo tik Benui Rupeikai paporinti. Kalbėjo žemaitiškai suprantamai, tad patikėti nesunku – jos jaunystėje šis garsiausias Žemaitijos piliakalnis buvęs dvigubai aukštesnis. O tas gyvo radijo žodžio meistras Benas Rupeika – ypač gudrus, jis viskuo iš karto patiki... Ir tik jo dėka dabar taip norisi man pačiam nuvažiuoti į tėviškę, pereiti Skaisgirį, užkopti į aukštą Vizgirdo kalną, o paskui miškais palei Ventą pasiekti Šilkalnių kaimą, susirasti tokią bevardę aukšumėlę, nuo kurios, jei tik būdavo geras oras, matydavosi įspūdinga Šatrijos kupra. Viena tos garsios kalvos pusė būdavo apaugusi lazdynais, o kita pusė plyna. Nuo Šilkalnių iki Šatrijos gal apie dvidešimt kilometrų, ir jeigu Šatrija sukrito, tai aš jos iš savo tėviškės apylinkių jau ir nebepamatyčiau. Šitaip pasitvirtintų vieno geografo senatvinė tiesa: laikui bėgant keičiasi ir akys, ir kraštovaizdis. Dabar visi moksleiviai, kaip ir mano vaikaitis Rokas, jau turėtų žinoti, kad aukščiausia Žemaitijos kalva yra ne Šatrija, o Medvėgalis – 234 metrai virš jūros lygio. Tai lengva įsidėmėti: 2 3 4. Taip pat ir vilniečių žymiosios Juozapynės svarbiausią matmenį – patį aukščiausią mūsų Lietuvos tašką – atsiminti visai nesunku: 300 metrų kartu su stebėjimo bokšto aukščiu. Reikia tikėtis, kad dar nesukrito Medininkų aukštumos pagrindinė kalva. O gal jau ir ten matomos kažkokios grėsmingos nuošliaužos? Turėtų jauni, guvūs šios žiemos naktinių žygių slidininkai tai patikrinti, jeigu šventos Kalėdos nepagailės sniego.
