Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Kryžius nedorėlio rankose virto žmogžudystės įrankiu

Vilniaus apygardos teismas nuteisė tris sostinės gyventojus: Miroslavą Galpermaną (40 m.) už žmogžudystę, o jo draugus Pavelą Maselį (28 m.) ir Pavelą Mackevičių (27 m.) – už pasikėsinimą pavogti... paminklus.

Vagių taikinys

Sostinės Naujininkų gatvėje įsikūrusi paminklų gamybos bendrovė vis nukentėdavo nuo ilgapirščių, kurie neretai ne tik sugadindavo akmens paminklus, bet mažesniuosius netgi sugebėdavo perkelti per tvorą ir juos pavogti. Paminklus gamino vos porą darbininkų, tad po keletos vagysčių bendrovės vadovai sutarė, kad šie paeiliui naktimis budės įmonės teritorijoje. Čia pat buvo ir sargo namelis, kuriame tilpo lova, šildymo krosnelė, spintelė su darbo įrankiais, kėdė ir spintelė su ant jos pastatytu televizoriumi.

2010 metų vasaros pabaigoje naktimis saugoti teritoriją pasisiūlė toks vietinis bedarbis Janas R. (60 m.). Vyras tikėjosi ne tik šiltai pernakvoti, bet dar gauti ir kelis litus. Aplinkiniai šį vyrą pažinojo, kai kurie net palikdavo jam tuščių butelių, kad šis galėtų juos pardavęs nusipirkti valgyti ar cigarečių. Įmonės vadovams ir darbininkams toks pasiūlymas tiko – galbūt sargo namelyje deganti šviesa atbaidys pasigviešusius svetimo gero. Tačiau sargauti Janui R. teko vos porą savaičių.

Rado kruviną

Rugsėjo 13-osios vakarą į paminklų gamybos teritoriją Janą palydėjo jo sugyventinė Natalija (vardas pakeistas – red. past.). Pasėdėjusi pusvalandį moteris su vyru atsisveikino prižadėjusi grįžti ryte.

Kai apie pusę aštuonių ryto ji atėjo į paminklų aikštelę, moterį pasitiko sutrikę įmonės savininkas ir gretimai gyvenantis žmogus. Netoli sargo namelio buvo pritaškyta kraujo. Išsigandusi moteris puolė į namelio vidų – lovoje krauju pasruvęs gulėjo jos sugyventinis, galvoje žiojėjo didžiulė žaizda. Janas dar buvo gyvas, o įmonės vadovas Nataliją ramino, kad iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir medikai jau važiuoja. Atvykę paramedikai sutvarstė Janui galvą ir skubiai nuvežė į Vilniaus greitosios pagalbos Lazdynų universitetinę ligoninę. Deja, medikų pastangos buvo bevaisės – Janas R. netrukus mirė.

Sulaužytas kryžius

Tuoj pat į įvykio vietą sugužėjo kriminalistai. Pasirodė, jog pirmasis nelaimę pastebėjo gretimai gyvenęs vyras. Jis papasakojo, kad rytą atvežė Janui tuščius butelius, kuriuos pastarasis priduodavo į supirktuvę ir gaudavo kažkiek pinigų cigaretėms. „Pamačiau, kad teritorija atvira, vartai neuždaryti. Tad užėjau pasižiūrėti, – pasakojo vyras. – Mediniame namelyje, ant žemės, prie lovos radau gulintį Janą. Iš pradžių pagalvojau, kad šis girtas, tačiau pamačiau, kad jo galva kruvina. Janas buvo gyvas, judėjo, tad skubiai paskambinau įmonės šeimininkui ir liepiau lėkti žiūrėti, nes teritorija neužrakinta, o Janas kruvinas...“

O tyrėjai, apžiūrėję teritoriją, prie ten augančio beržo pamatė šviežius grumtynių pėdsakus, kraujo. Čia pat gulėjo medinė kryžiaus dalis. Atidžiau pasidairę kitą kryžiaus dalį – visą kruviną – pareigūnai rado ant garažo stogo. Jie spėjo, jog tai gali būti nužudymo įrankis. Paminklų gamybos įmonės savininkas tikino, kad paminklai lyg ir visi vietose – nepavogtas nei vienas.

Ekspertų verdiktas

Surinkę galimus įkalčius ir apklausę įvykio vietoje buvusius liudininkus kriminalistai išvažiavo. „Užsikabinti“ pareigūnams nelabai buvo už ko – iš apklaustųjų niekas nieko nematė ir negirdėjo. Tačiau viena buvo aišku: kažkas Janą R. užpuolė ir mirtinai sumušė.

Kad Janas R. užmuštas patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialistai. Jų išvadose buvo rašoma: „Janas R. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kirstinėmis žaizdomis pakaušyje su kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose <...>, kraujo išsiliejimu po kietuoju dangalu ir galvos smegenų skilvelius“. Sužalojimai padaryti mažiausiai 13 trauminių poveikių pasėkoje, iš kurių kirstinės žaizdos galvoje padarytos mažiausiai 2 trauminiais poveikiais, šonkaulių lūžiai – mažiausiai 2 trauminiais poveikiais“. Ir dar – nužudytasis buvo blaivus.

O Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos specialistai pateikė išvadą, kad ant lazdos ir paminklo akmens rasti biologiniai pėdsakai nepriklauso Janui R.

Tik beveik po metų analizių ir ekspertizių tyrėjai iš Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro gavo raštą, kad, atlikus DNR tyrimą, kraujas, rastas ant kryžiaus liekanų ir paminklo akmens, priklauso vilniečiui M. Galpermanui. Šio vyro duomenys DNR duomenų registre atsirado todėl, kad jis jau buvo ne kartą teistas: už narkotikų vartojimą, už vagystę ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nutarė apvogti

Tad, sulaikius M. Galpermaną ir prirėmus jį nenuginčijamu įkalčiu, ikiteisminis tyrimas pajudėjo iš mirties taško. Dar po poros dienų areštinėje atsidūrė ir P. Maselis su P. Mackevičiumi. Vėliau abu Pavelai buvo paleisti į laisvę, o M. Galpermanas teismo verdikto sulaukė už grotų.

Taigi, tą lemtingąją rugsėjo 13-osios vakarą netoli prie paminklų gaminimo teritorijos susitiko trys seni draugai: M. Galpermanas, P. Maselis ir P. Mackevičius. Trijulė įsitaisė aikštelėje prie Miroslavo automobilio ir visą vakarą, kaip vėliau teigė, gurkšnojo alų. Kiek jo buvo išgerta, sunku pasakyti, tačiau apie pirmą valandą nakties kažkuriam kilo mintis pavogti paminklą ir pamėginti jį parduoti.

Nors teritorija buvo aptverta beveik 2 metrų aukščio tvora, M. Galpermanas su P. Maseliu surado prie jos prigludusį garažą, per kurio stogą ir įsirioglino į svetimas valdas. P. Mickevičių paliko saugoti ir perspėti, jei pasirodys kas nors įtartina. Sargo namelyje šviesa nedegė, tad vagišiai nutarė, kad brangių akmenų niekas nesaugo. Suradę patamsyje vieną mažesnį paminklą vyrai pabandė jį pakelti, tačiau šis iškrito iš rankų ir sužalojo Miroslavui pirštą – ėmė bėgti kraujas.

Nesidomėjo įvykiu

Išgirdęs įtartiną bruzdesį iš namelio iššoko Janas R. ir ėmė šaukti. Išsigandęs P. Maselis viską metė ir spruko. Išgirdęs triukšmą pabėgo ir P. Mackevičius. Vėliau abu Pavelai tyrėjams porino: „Maždaug po pusvalandžio visi trys susitikome toje pačioje automobilių aikštelėje. M. Galpermanas papasakojo, kad jis iš teritorijos pabėgti nespėjo, o sargui pribėgus, trenkęs pastarajam pagaliu per galvą ir pabėgęs. Kiek smūgių sudavė ir jokių kitų konkrečių detalių Miroslavas nepasakojo“. Pasak abiejų vyrų, jie po kelių dienų sužinojo, kad Janas R. ligoninėje mirė, įtarė, kad, galbūt, nuo Miroslavo suduoto smūgio, bet į tai nesigilinę.

O ir nebuvo kada. Mat P. Maselis iki lemtingosios nakties du kartus teistas ir toliau „sėkmingai tvarkė reikalus su teisėtvarka“ – buvo nutvertas su narkotikais, nuteistas, o dar po kelių mėnesių nuteistas dar ir už viešosios tvarkos pažeidimą.

Mackevičius irgi neatsiliko – irgi du kartus stojo prieš teismą: už vagystę ir papirkimą.

Trenkė gindamasis

Galpermanas kaltu prisipažino tik dėl pasikėsinimo pavogti svetimą turtą, tačiau kaltu dėl nužudymo – tik iš dalies. Vyras tvirtino, kad Janui R. smogė tik du kartus, o ne daugiau. Miroslavas pasakojo, kad Janą pažinojęs, nes jie visi gyveno tame pačiame rajone. Jis nežinojęs, kad šis sargauja paminklų apdirbimo įmonėje. Kaltininkas aiškino, kad, kai keliant paminklą susižeidė pirštą, atsitūpęs ėmė ieškoti, kuo tą pirštą uždengti, kad nebėgtų kraujas. Ir staiga pamatė atbėgantį vyrą, kuris kažką neaiškiai rėkė, tačiau ką – nesuprato. „Vyras rankose laikė maždaug metro ilgio lentą ir pribėgęs ja sudavė man į ranką, – aiškino tos nakties įvykius M. Galpermanas. – Abu pradėjome stumdytis, vyras laikė mane sugriebęs už rankos, todėl aš atėmiau iš jo lentą ir gindamasis trenkiau ja iš viršaus jam vieną kartą į galvą. Bandžiau ištrūkti, bet šis nepaleido. Tuomet vyrą pastūmiau ir šis nukrito ant nugaros. O aš mečiau lentą ir pabėgau“.

Dešimtmetis už grotų

Vilniaus apygardos teismo kolegija, kuriai pirmininkavo teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, atsižvelgė ne tik į visus surinktus įkalčius, ekspertų išvadas bei liudytojų parodymus, bet ir į teisiamųjų charakteristikas bei jų gyvenimo būdą ir paskyrė atitinkamas bausmes.

Galpermanui už nužudymą ir pasikėsinimą pavogti svetimą turtą paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką bus įskaityti dveji metai, kuriuos jis praleido laikinajame sulaikyme ir suėmime.

Iš M. Galpermano nukentėjusiosios – nužudyto Jano R. sugyventinės – naudai priteista 137,60 euro  turtinės žalos atlyginimo.

Maselis ir P. Mackevičius buvo pripažinti kaltais tik dėl vagystės. Pirmajam skirta pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau jos vykdymas atidėtas metams. P. Maseliui dar teks sumokėti 15 MGL (564,90 euro) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Mackevičius nubaustas 30 MGL (1129,80 euro) dydžio bauda. Kadangi vyras dvi dienas praleido areštinėje, tai bauda sumažėjo 75,32 euro.

Nuosprendį trijulė dar gali apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui.

 

Aurelija ŽUTAUTIENĖ

Rekomenduojami video