„Laimingi žmonės reikšmingai prisideda prie visuomenės gerovės, yra pilietiški, kilnūs ir tolerantiški. Jei visuomenės laimė tokia vertinga, kodėl jautri, demokratiška valdžia negali padėti žmonėms pasiekti aukštesnį laimės lygį?“ – klausia Valdemaras iš Vilniaus.
Atsakymas parengtas pagal Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Gedimino Navaičio knygą „Felicitarinis kelias“.
Tiesa tokia: valdžia arba nenori rūpintis piliečių laime, arba jai nepavyksta tai padaryti. Todėl apie aukštesnį BNL (bendros nacionalinės laimės indeksą) ji net nekalba, nes Lietuva pagal jį atsiduria šeštame pasaulio šalių dešimtuke. Prieš mėnesį atlikta apklausa atskleidė, kad tik 10,2 proc. Lietuvos žmonių mano, jog praėję metai buvo laimingi, todėl jie tiki, kad gerovė augs. Pesimistų, atsakiusių, kad 2016-ieji nebuvo laimingi ir gerų permainų nesitiki, buvo 14,8 proc. Gerokai daugiau nei daugelyje Europos Sąjungos šalių.
Ilgai valdžia išsisukinėjo nuo laimės temos, siūlė kitus politikos tikslus. Ketvirtį amžiaus rūpintasi, kad politikai važinėtų tinkamomis mašinomis ir nesimylėtų su netinkamomis moterimis. Po tokių pastangų piliečiai gali paklausti: „Jei įsigalės celibatas ir politikai persės ant dviratukų, ar pagerės mano gyvenimas?“ Atsakymas numanomas. Kartojama – mažai turto ir pinigų. Primygtinai siūlomos išvados: pakentėkite, dirbkite viršvalandžius, nekliudykite korporacijų verslui – pritrauksime investicijų, daugiau gaminsime. Žodžiu, nenorėkite šiandien, bet kada nors, ateityje, sulauksite laimės (danguje?).
Gausybė tyrimų ir duomenų įrodė, kad šie samprotavimai ne ko verti. Vis sunkiau nutylėti dar septyniasdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais atskleistą „Easterlin‘o paradoksą“, kurio esmė – Vakarų šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito.
Be to, įkyrus pilietis gali pasidomėti, kuo skiriasi investicija ir darbo vietos sukūrimas vokiškame ir lietuviškame „Lidl“. Kasos aparatas toks pat, prekės gal net brangesnės Lietuvoje, o atlyginimai skiriasi apie aštuonis kartus. Pilietis gali užduoti labai nepatogų klausimą: „Kiek ir ko dar reikia sukurti, kad jis (ne politikas, o pilietis) laimingiau gyventų, kiek turi išaugti BVP, kad ir jis pajustų jo augimą?“ Įkyresnis pilietis pasidomės Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija – BVP vienam gyventojui Lietuvoje per metus sukuriama net 19 100 eurų, Estijoje – 18 600, Lenkijoje – 17 500, vidutinis darbuotojas už vidutinę darbo valandą gauna: Lietuvoje 6,2 euro, Estijoje – 9,0, Lenkijoje – 7,6 euro.
Kitas klausimas: kodėl gerai žinomi, ne kartą skelbti ir išbandyti laimės ekonomikos siūlymai Lietuvos ir ne tik jos valdžiai vis dar „negirdėti“, kodėl mažai kas daroma, kad žmonės taptų laimingesni?
Galima pašiepti laimę ir aiškinti, kad niekas nekliudo medituoti ir graužti ropes. Netgi galima pripažinti laimės svarbą, bet priskirti ją asmeninio, dvasinio gyvenimo sričiai. Tačiau gausybė tyrimų patvirtins – visuomenės laimės lygis gali būti išmatuotas, ir Lietuva minima tik šeštame dešimtuke.
Dar daugiau duomenų įrodo, kad laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes geba daugiau sukurti ir daugiau uždirbti; kad laimingų žmonių visuomenė ekonomiškai sėkmingesnė; kad veiksmai, didinantys visuomenės laimės lygį, neišvengiamai didina ir jos narių turtingumą. Todėl kalbama ne tik apie laimę, bet ir apie laimės ekonomiką, ir vis dažniau sutariama: laimė gali tapti valstybinės politikos tikslu.
Gali, bet netampa. Vietoj modernios laimės ekonomikos vis dar siūlomos XIX a. idėjos, kurios nebent tiko tuomet, kai valstybių biudžetai buvo skaičiuojami milijonais, bet vis menkiau tinka, kai jie skaičiuojami milijardais.