Penktadienį Vilniuje 416–ąjį kartą prasidėjo tradicinė Kaziuko mugė, kurioje per tris dienas žadama sulaukti apie 500 tūkst. žmonių. Prekybininkai skundžiasi mažais žmonių srautais ir penkiais kartais išaugusiomis prekybos vietų kainomis. Tuo metu šventės dalyviai pastebi, kad kainos yra tik šiek tiek didesnės.

Kaziuko mugės projekto vadovas Renaldas Gražys sako, kad dalyvauti mugėje užsiregistravo per 1500 amatininkų. Iš jų, apie 150 atvyks iš užsienio šalių.

Kaip ir kiekvienas metais, pasivaikščiojus po mugę galima išvysti rankų darbo verbų, pintinių, medaus ir jo gaminių, o šventės dalyvių nuomone, kainos yra panašios kaip ir praėjusiais metais.

„Kainų skirtumo nuo praėjusių metų nepastebėjau, bet vyresnio amžiaus žmogui brangoka“, – sako vilnietė Irena ir priduria, kad jei anksčiau daug ką buvo galima įsigyti už 2 eurus, tai dabar pradinė kaina siekia apie 3 eurus.

Kita LRT.lt žurnalistų kalbinta pašnekovė teigė, kad Kaziuko mugėje maistui žada išleisti apie 30 eurų, o meno darbams iki 50 eurų.

„Pirksiu barankas, mėsos gaminius, girų visokių yra, gal dar žuvies parsinešiu. Žodžiu, akys plačios, bet reikia neperlipti 30 eurų“, – pasakojo šventės dalyvė Rita.

Pasivaikščiojus po mugę, galima pastebėti įvairių kainų. Štai, pavyzdžiui, ryšulėlis šviežių riestainių (5 vnt.) kainuoja nuo 2 iki 3,5 eurų, kilogramas medaus apie 6 eurus, stintų porcija siekia 5, o šašlykų – 8 eurus.

Amatininkų dirbinių kainos kiek didesnės. Pjaustymo lentelės kainuoja 6–15 eurų, tuo metu rankų darbo virtuvinė mentelės kaina siekia apie 2–3 eurus. Norintiems įsigyti panašią mentelę su stirnos ragu, piniginę teks paploninti 40 eurų.

Pintines pardavinėjanti Aurelija iš Alytaus sako, kad kainos yra įvairios ir siekia nuo 12 iki 25 eurų.

E. Blaževič nuotr.

„Tarp mūsų didelė konkurencija, tad pintinių kainos nesikeičia jau penkerius metus“, – sako prekybininkė ir priduria, kad Kaziuko mugei ruošėsi apie 5 mėnesius, o čia parduoda apie 80 proc. visos produkcijos.

Savo gamybos peilius pardavinėjantis amatininkas už rankų darbo peilį prašo 55 eurų. Norintys gali įsigyti riterio šalmą už 350 eurų arba šarvų komplektą, kuris atsieis 800 eurų.

Tuo metu tradicinis Kaziuko mugės akcentas – lietuviška verba kainuoja nuo 3 iki 50 eurų.

„Mažos rankų darbo verbos kainuoja po 3 eurus, apie pusę metro siekiančios – 10–15 eurų, o pačios didžiausios, siekiančios virš 1 metro, apie 50 eurų“, – sako verbomis prekiaujanti tautodailininkė.

Pardavėjai atvirauja, kad parduoda virš 100 verbų, tačiau iš to daug neuždirbsi. Dažniausiai tik padengiami verbų gamybos kaštai bei nuomos vieta, o kalbėti apie didesnius uždarbius neverta.

Pirkėjų mažai

Portalo LRT.lt kalbinti prekybininkai sako, kad dėl prasto oro kol kas žmonių srautai nėra dideli, tačiau pastebi, kad po pietų prekyba suaktyvėjo.

„Pelnas yra, žinoma. Apie tūkstantį eurų galima užsidirbti, galima ir daugiau. Bet apie du mėnesius ruošiamės Kaziukui“, – portalui LRT.lt sakė medžio gaminiais prekiaujantis Audrius Gaučas.

Aurelija iš Alytaus, jau 12 metų iš eilės pardavinėjanti pintines, sako, kad prekybos apimtys po truputį didėja, tačiau didžiausio žmonių srauto laukia šeštadienį.

„Šiandien vilniečiai po mugę vaikšto, o rytoj jau laukiam žmonių ir iš kitų Lietuvos kampelių“, – sako ji.

Tuo metu prekybininkas Darius, pardavinėjantis konditerijos gaminius ir džiovintus vaisius, pastebi, kad kai kuriose vietose žmonių srautai yra didesni, ir pardavimai gerėja. Prekybininkas atvirauja, kad mugėje turi 8 prekybos taškus. Jam tai jau penktoji Kaziuko mugė. Anot jo, užsidirbti galima ir 10 tūkst. eurų, tačiau būna, kad ir nieko nepavyksta užsidirbti.

„Praėjusieji metai buvo nuostolingi. Pasirinkome prastą vietą Lukiškių aikštėje, kur žmonės nėjo, tai per dieną tik 20–50 eurų suprekiaudavome“, – sako jis.

Prekybininkai skundžiasi dėl penkis kartus išaugusių nuomos kainų 

Amatininkai vieningai teigė, kad prekybos vietų kainos šiemet yra kone 5 kartus didesnės nei praėjusiais, tačiau kai kuriems prekybininkams, kurie turi tautinį sertifikatą, dalį arba visą kainą padengs Žemės ūkio ministerija.

Vis dėlto, kitiems teks paploninti pinigines.

Pintines gaminanti Aurelija pastebi, kad šiais metais už beveik tą pačią vieta Gedimino prospekte sumokėjo keturis kartus daugiau.

„Šiais metais sumokėjome 272 eurus už tris dienas, o praėjusiais metais tik 69 eurus. Vieta beveik ta pati, palapinė irgi tokia pati, pasikeitė tik organizatorius, o mokėti teko 4 kartus daugiau“, – sako Aurelija.

E. Blaževič nuotr.

Ji taip pat pastebėjo, kad buvo pakankamai sunku užsiregistruoti į mugę. „Kaina tai jau tiek to, susimokėsim, bet organizavimas prastas. Kai registravomės – kompiuteriai strigo. Dvi dienas bandėm, buvo daug keblumų“.

Renata Jankauskienė iš Skuodo rajono pastebi, kad už prekybos vietą mokėjo 3 kartus daugiau. Šventaragio gatvėje įsikūrusi amatininkė už prekybos vietą sumokėjo 148 eurus, o praėjusiais metais 64 eurus.

Medų pardavinėjantis tautinio paveldo kūrėjas Zenonas portalui LRT.lt sakė, kad jam šiais metais renginio organizavimas yra labai prastas, kadangi organizatoriai į laiškus neatsako, o kai skambini – nekelia ragelio.

Kiniškos verbos ir arabiški peiliai 

Praėjusiais metais buvo pastebėta, kad dalis prekybininkų pardavinėjo masinės gamybos prekes, o tai prieštarauja mugės koncepcijai.

Renginį organizuojantys „Concept events & media“ sakė, kad bandys kovoti su masinės gamybos arba kiniškas prekes pardavinėjančiais prekeiviais.

„Registracijos metu dalyvių prašėme pateikti nuotraukas, kad būtų išvengta kiniškų prekių. Norima, kad būtų tikri amatininkai, o ne perpardavėjai. Tikimės, kad jų šiemet pavyks išvengti, tačiau rizika visada yra“, – LRT.lt sakė R. Gražys.

Vis dėlto, verbomis prekiaujanti moteris parodė, kad visai netoli jos prekiaujama kiniška produkcija. Panašių verbų buvo galima rasti ir kitose vietose.

„Jos darytos ne Lietuvoje. Mūsų darytos yra iš natūralių gėlių bei supintos rankomis, o ten atvežtos iš Kinijos į Lenkiją ir tada perpirktos“, –  sako Vilnietė, kurios giminė jau 120 metų gamina verbas.

E. Blaževič nuotr.

Anot jos, dažniausiai  ryškių spalvų ir nenatūraliai atrodančios verbos yra pagamintos Kinijoje.

Ne savo produkcija prekiaujančių prekybininkų buvo galima pastebėti ir daugiau. Tokių pardavėjų stenduose dažniausiais pusę prekybos vietos sudaro jų gamybos darbai, o kita pusė – masinės gamybos.

Peilius pardavinėjančio prekybininko paklausus, iš kur jie atvežti, jis teigė, kad iš Arabijos, tačiau ant stalo buvo galima matyti ir rusiškų peilių.

Jonas Deveikis