Gyventojai dėl koronaviruso grėsmės gali būti ramūs – situacija kontroliuojama, todėl ir panikai pagrindo tikrai nėra. Tačiau sąmokslo teorijų gausu, kaip ir kalbų viešojoje erdvėje. Jautresniems žmonėms ši situacija kelia stresą, netgi paniką. Iššluotos parduotuvių lentynos, iš vaistinių dingusios kaukės ir dezinfekcinės priemonės, netgi įvyko medicininių kaukių vagystė iš Kauno klinikų. Kokios tokio elgesio priežastys? Kodėl sklinda niekuo nepagrįsta panika? Ar galima atsispirti tokios informacijos įtakai, atsakingai ir blaiviai vertinti situaciją? Apie tai pokalbis su Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės vadovu prof. Arūnu Germanavičiumi.

Kodėl žmonės taip greitai pasiduoda panikai?

Tai lemia keletas dalykų. Pirmiausia – nesaugumas ir nežinia dėl ateities. Antras labai svarbus dalykas – nemažai prie tokios situacijos prisideda žiniasklaida ir socialiniai tinklai. Nuolat kartojama žinia virsta tokia, kokios mes negalime kontroliuoti ir valdyti. Žmonių nesaugumo jausmas krizinėse situacijose yra itin svarbus veiksnys ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pabrėžia būtent tai, kad labai svarbu valdyti ne tik virusų, bet ir informacijos protrūkį.

Bet juk kalbėti apie tai irgi reikia, juk negalima slėpti informacijos?

Slėpimas taip pat yra neigiamas veiksnys. Akivaizdu, kad pačioje pradžioje Kinija, kurioje prasidėjo ši infekcija, nesiėmė informuoti nei PSO ekspertų, nei savo piliečių, ir susidūrė su gandais, kurie vėliau pasitvirtino, kas dar labiau paskatino baimės atsiradimą. Taip pat ir Lietuvoje randasi gandų, kad ligoninėse yra daugiau pacientų, tik mes nežinome ir pan. Viena iš šio fenomeno priežasčių gali būti ir patologinis narcicizmas, kai skleidėjas, tarkim, socialiniuose tinkluose skleidžia įvairias baimes, nerimą, taip gaudamas narcicistinę naudą. Todėl visa tai reikia valdyti ir socialiniuose tinkluose, ir žiniasklaidoje.

Kartu tai įprastas reiškinys krizės atveju: daugėja žmonių, kurie turi streso valdymo problemų, nėra įgiję tokių įgūdžių, jie skleidžia gandus, nesiremia faktais ir dar labiau skatina panikos atsiradimą.

Ir vis dėlto visi turime žinoti šiuos svarbiausius dalykus: tai ne mirtina infekcija, daugumai ji neturi tokio poveikio, kaip žmonės įsivaizduoja: esą dabar teks atsigulti į ligoninę ir pan. Infekcijos, vyravusios anksčiau, gripas ir kitos, netgi pavojingesnės nei ši. Tačiau būtina mąstyti, kaip apsaugosime vyresnio amžiaus žmones, nes infekcija pavojinga būtent jiems.

Kaip tokias masines psichozes suvaldyti?

Labai svarbu, kad informacija būtų teikiama laiku ir jos kiekis būtų nei per didelis, nei per mažas. Pavyzdžiui, valstybėje, savivaldybėje, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose lankosi daug žmonių, svarbu turėti tam tikrus planus, kaip suvaldyti krizę. Dauguma sveikatos priežiūros įstaigų turi veiksmų planą, ką daryti, jei keistųsi situacija ir pan.

Manau, visi turi prisiimti atsakomybę – taip pat ir privatūs kanalai, nes krizinės situacijos valstybėje metu, ar tai virusas, ar kokia kita nelaimė – cheminė, branduolinė, gamtos katastrofa, mes turėtume veikti sutartinai, turime koordinuoti veiksmus. Būtina pagalvoti, kad vis dėlto yra tokių žmonių, kurių riba tarp sveikatos ir psichikos sutrikimų yra labai maža, kad jiems kartodami neigiamas žinias, ypač minėdami aukų skaičių, kaip daro kai kurie portalai, stumiame į neviltį, kad tokie asmenys iš tiesų gali imtis neprognozuojamų veiksmų. Kaip tik reikia akcentuoti tai, kad yra efektyvių apsisaugojimo priemonių, kad reikia plauti rankas, kad rekomenduojama neiti į masinių susibūrimų vietas ir pan.

Kita vertus, reikia paieškoti ir pozityvesnių dalykų. Šis virusas priminė apie elementarios higienos stoką ir dabar mes turime galimybę dezinfekuoti rankenas, turėklus, transportą – tai, kas iš tiesų buvo reikalinga nuolat, o daroma nebuvo.

Gal visuomenei trūksta pagrįstos, valdžios patvirtintos informacijos apie šį virusą?

Sunku patvirtinti, kiek žmonės tos informacijos gauna ir kaip jie ją supranta, kiek prigalvoja patys. Čia, matyt, reikalingi tam tikri socialiniai tyrimai. Tačiau paprastai visų tokių krizių metu yra stebimas valdžios negebėjimas susitvarkyti su šiomis situacijomis. Tarkim, 2005-ųjų metų teroro įvykiai Londone parodė, kad nuolat kartoti grėsmę transliuojančias žinias yra blogai, daug geriau yra nurodyti, kur kreiptis pagalbos; ką reikia, ko negalima daryti. Tokios paprastos žinutės turėtų būti aiškios.

Kaip elgtis šios psichozės atveju?

Labai svarbu, kad žmonės išliktų ramūs, kad nekeistų kasdienių gyvenimo įpročių, reguliariai miegotų. PSO šios infekcijos metu išplatino streso valdymo atmintinę, kol kas jos išverstos aš nemačiau, o tai labai svarbu. Reikėtų daugiau pasitikėti oficialiais šaltiniais. Ir jei jaučiate stresą, kas yra normalu tokioje situacijoje, reikia kalbėtis su artimaisiais, draugais, galinčiais paaiškinti, ką daryti.