Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gyvenimas po lino ženklu

Pavasaris verčia išsilukštenti – vaduotis ne tik iš kelių sluoksnių drabužių pūkų, vilnos, bet ir liūdnų minčių. Ragina įsileisti sielon saulę, grįžtančią su paukščiais, žiūrinčią iš pirmųjų našlaičių žiedų, o netrukus – mirksinčią rugiagėlių ir linų mėlyne.Vidos ir Kęstučio Preidžių namuose linai gyvena ištisus metus. Spalvomis prigludę Kęstučio tapytuose paveiksluose ant seno medžio, dažų potėpiais žydintys ne vieną amžių regėjusiose langinėse.

Ant antikvarinės spintos - džiovintų linų vainikas. Viename renginyje jį tapytojui įteikę kolegos titulavo Kęstutį lino broliu. O jis vainiku tada papuošė savo žmoną, pavadinęs ją karaliene. Šios moters valdos - K. Binkio gatvėje esantys šeimos namai, kur linas pražysta įvairiausiomis spalvomis.

Vidos spintose - gėlėmis puoštos lininės suknelės, gėlių žiedai gula ant įstabių lino šalių. Pavasarį iš moters namų laikinai pasitraukė veltiniu dabintos pirštinės, kiti žieminiai aksesuarai – viską užvaldė linas.

Ant lininio audinio Vida išmaniai ir kantriai dėlioja aplikacijas, virstančias gėlių žiedų karolių virtinėmis. Šis grožis puošia Vidos siuvinius. Visas puošmenas tenka kruopščiai prisiuvinėti ant audinio kartu su specialia plėvele, kurią paskui ištirpina vanduo… Lieka tik žydėjimas, kuriame „užrakinta“ kūrėjos širdies šiluma ir jokiais laiko vandenimis nenuplaunamos mintys.

Žaliose moters akyse suraibuliuojantis liūdesys nudažytas ilgesiu. To, kas lyg ir nebegali grįžti, tačiau suplasnoja prisiminimų paukščiais, padeda iš mažiausių smulkmenų kurti trapią gyvenimo džiaugsmo dėlionę.

Vida Preidžiuvienė vaišina pačios surinktų žolelių arbata.

„Sesė – visas mano išganymas ir paguoda. Nežinau, kas be jos būtų buvę su manimi“, - apie šešeriais metais jaunesnę seserį Jūratę su meile kalba Vida.

Miško ir laukų kvapas garuoja iš keraminių puodelių – Vida sako juos ir daugybę kitų jaukius namus puošiančių dirbinių atsivežanti iš mugių.

„Gyvenu nuo mugės iki mugės“, - kalba lino gaminius kurianti ir su jais po visą šalį važinėjanti tautodailininkė. Šešiolikmečio sūnaus Šarūno netektį išgyvenusi 53 metų moteris sako gyvenanti darbu, kuris gydo. Palūžti neleidžia ir žinojimas, kad šitame pasaulyje yra mylimi žmonės – Vilniuje inžinerijos studijas baigęs ir ten gyvenantis jaunylis sūnus Justinas, šalia – vyras Kęstutis, sesė Jūratė ir jos šeima.

- Kad darbas taptų vaistu, ko gero, neužtenka būti vien tik užsiėmusiu žmogumi? Turbūt labai svarbu, kuo užsiimi?

- Aišku, gydo tik tai, kas širdžiai miela. Juk sakoma, turėk mėgstamą darbą ir visą gyvenimą nereikės dirbti. Šitą pomėgį man pažadino ir užaugino sesė Jūratė (Kaštonų pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytoja Jūratė Jankauskienė – red.). Ji įkvėpė mane imtis šio darbo, nes gerai žinojo, kas mano širdžiai miela. Šešeriais metais jaunesnė sesė – visas mano išganymas ir paguoda. Jūratė dabar gyvena visai šalia - kai išeina pasivaikščioti su šuniuku, aš matu ją iš savo darbo kambario, mes visada pasimojuojame. Ką tik naujo padarau – rodau jai. Gera, kad ji taip arti. Nežinau, kas be jos būtų buvę su manimi… Iki šiol negaliu klausytis muzikos – man per sunku. Muzika iš Šarūno kambario skambėdavo man grįžtant namo…

- Su tokia meile kalbate apie seserį… O kur judvi augote?

- Biržuose, vadinamajame medelyne. Turime brolį Žydrūną, kuris su tėčiu taip pat gyvena Biržuose. Mama jau mirusi. Mūsų tėvai – Vlada ir Pranas Mulokai - dirbo miškų ūkyje. Gyvenome ten mažame butuke. Prisimenu didelę smėlio dėžę ir mašinytes, su kuriomis žaisdavau. Aš jas dažydavau įvairiomis spalvomis. Dažų rasdavau tėčio garaže. Vėliau persikėlėme į nuosavą namą Medžiotojų gatvėje. Iš ten keliaudavau į II vidurinę (dabar - „Aušros“) mokyklą, kurią baigusi tapau profesionalia siuvėja.

Svajonei – mokytis drabužių modeliavimo – nebuvo lemta išsipildyti. Kai pasakiau, kad važiuosiu mokytis siuvėjos specialybės, mama apie pasirinktą kelią tarė: „Čia tavo.“ Mama žinojo, ką sako, nes pirmasis mano siuvinys buvo iš jos žieminio palto. Iškirpusi iš jo gabalą medžiagos pasisiuvau sijoną.

Tapus siuvėja gyvenime teko dirbti ir buitiniame kombinate, ir „Siūlo“ fabriko siuvimo bei konstruktorių cechuose, ir namie siūti.

- Pirmieji darbai iš lino gimė…

- Kai sesės dukra Mildutė ruošėsi Kaziuko mugei Kaštonų mokykloje. Mes abi darėme gėlytes ir mums labai gerai sekėsi. Mildutė pardavė daug gėlių, uždirbo nemažai pinigėlių ir mus vaišino - pakvietė į kavinę. Tada, sesės vis skatinama, ėmiau daryti linines gėles, kurios iš pradžių buvo tokios negrabios… Po to buvo papuošalai – segės iš lino, atsirado gėlės ant suknelių.

Pradėjau dalyvauti mugėse. Ir visą laiką kaip sėkmės garantas man buvo sesė, raginusi: „Daryk, bandyk, nebijok, viskas išeis.“ Taip išsikapsčiau per tą darbą. Ir dabar, kai nebūnu išvažiavusi į mugę, dirbu nuo ryto iki vakaro. Nors mano stichija yra linas, žiemą tenka draugauti su veltiniu. Juk ir žiemą reikia išgyventi. O išvykos į muges leidžia atitrūkti nuo įprastos aplinkos, užsimiršti. Neseniai Kaziuko mugių „daugiadienes“ baigėme. Po tris dienas buvome Vilniuje ir Kaune. Gerai sekėsi – ypač nustebino Kaunas, kur lino sukneles labai pirko.

- Abu su Kęstučiu esate tautodailininkai. Ar tenka klausti jo patarimų?

- Su juo konsultuojuosi, ypač dėl spalvų derinimo. Išklausau jo nuomonę, bet darau taip, kaip man reikia (juokiasi – red.).

- O kaip du meniškos natūros žmonės telpa po vienu stogu?

- Aš su savo siuviniais dabar visą pirmąjį aukštą užėmiau, Kęstutį su paveikslais „iškomandiravau“ į antrąjį. Ir mugėse aš Kęstutį „užgožiu“, nes jo paveikslams telieka viena galinė palapinės siena…Tačiau gyvenime jis tikrai neužgožtas (vėl juokiasi – red.) - mes abu tariamės, derinamės… Jis pasakoja daugybę savo sumanymų, planų ir, jeigu man nepatinka, labai nuliūsta.

Ir duoną minkome kartu - ruginių miltų tešlai reikia stiprių rankų. Kęstutis minko, o aš dedu produktus.

O po vienu stogu tikrai telpam. Per šitiek drauge pragyventų metų supratau, kad žmogaus nepakeisi. Pritariu jam, kai žinau, jog kitaip tikrai nebus. Kęstutis dar mažiems mūsų vaikams piešdavęs šuniukus ir kitus gyvūnėlius, pradėdavo nuo… uodegos. Netgi jo parašas kažkaip iš kito galo suraitytas. Tai nejaugi tokį žmogų imsi ir pakeisi (juokiasi- red.)?

- Jaučiate, kaip svarbu, kad esate dviese?

- Jaučiu. Ir jo globą jaučiu. Mes nekuriame ir nedarome vienas kitam siurprizų, tačiau tai dėliojasi iš paprastų dalykų, jo ramybės. Kai Kęstutis supyksta, tai staiga eina plauti indų. Nors to mes paprastai nedarome – tam yra indaplovė…

- Ir niekada nebuvote atsidūrę ant skyrybų ribos?

Ne. Sykį grasinau jam skyrybomis, jei nesiryš gauti vairuotojo teisių... Daviau laiko per naktį apsigalvoti. Neišsiskyrėme, o jis vairuoja (šypsosi – red.).

- Kūryboje labai svarbios spalvos… Kurią pavadintumėt savąja?

- Man gražiausios – niūrios. Kai grįžtu su audiniais, sesė sako, kad vėl „blukenų“ prisivežiau. Bet juk tik prislopintame fone išryškėja visa atspalvių paletė… Ryškių spalvų jau nebepapuoši – jas reikėtų „perrėkti“. Iš gėlių man žaviausios našlaitės – jų šitokie netikėti atspalviai. Nemyliu skintų gėlių – pradėjus joms vysti darosi negera…

- O gyvenimo spalvų grožis kur slypi?

- Savo spalvomis vadinčiau rudenines - samaninę ir „ryžą“ – kadaise taip ir plaukus dažiau. Ruduo man yra pats gražiausias iš visų metų laikų, gyvenimo ratu bėgančių. Važiuodama žiūriu pro automobilio langą į laukus– čia tik pavasariu žaliuojančius, rapso geltoniu šviečiančius, rugiagėlėmis mėlynuojančius, raudonų aguonų prikaišiotus, ir staiga – jau bulviakasis… Bėga ir bėga tie pavasariai, rudenys, ir vis greityn…

Gyvenimas gražus, kai išmoksti džiaugtis smulkmenomis. Atsikeli ryte, geri kavą, pusvalandį skendi vienumos ramybėje, žiūri pro langą į medžius… Matote tą seną obelį? Kokia ji dabar graži! Mūsų sodą sesės dukra Mildutė išgenėjo. Ir kaip stebuklas – tokių obuolių buvo, tokį gerą derlių turėjome.

- Kažkas yra pasakęs, kad akimirka yra daugiausia, ko gali tikėtis iš tobulybės. Noriu linkėti gražių dienų, sudėliotų iš tobulų, tačiau labai trapių akimirkų ir tobulai paprastų dalykų.

Alfreda Gudienė

 

Rekomenduojami video