LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Tris dešimtmečius kuriančios vilnietės grafikos virtuozės, knygų iliustratorės Aušros Čapskytės stilius iškart atpažįstamas iš įdomių, fantastiškų formų, ryškių spalvų, daugybės žaismingų detalių, ekspresyvių, banguojančių linijų. Dailininkė įsitikinusi, kad paveikslai – lyg koridoriai ar tuneliai, kuriais galima nukeliauti į nematomus, bet egzistuojančius šalia mūsų laiko pasaulius, todėl jaučiasi atsakinga už tai, kas atsiranda popieriaus lape.
Paveikslai gyvena matomi
Aušra kasmet surengia po keletą spalvotos grafikos, knygų iliustracijų bei ekslibrisų personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje – parodų salėse ir visai neparodinėse erdvėse: ligoninėse, teismuose, valstybės įstaigose. Šiuo metu Vilniuje vyksta dvi jos parodos: paveikslų ekspozicija „Kas išrado lietų?“ Nacionalinėje teismų administracijoje (Sapiegos g.15) ir miniatiūrų paroda „Laba diena“ Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (Vasario 16-osios g. 14). Aušrai, kaip ir kiekvienam dailininkui, norisi, kad jos paveikslus pamatytų kuo daugiau žmonių.
„Juk paveikslai gyvi tada, kai juos „čiupinėja“ akys – visai nesvarbu, ar žvilgsnis juos liečia penkias minutes ar penkias akimirkas. Vienos akys žiūri įdėmiai ir atidžiai surasdamos paslėptas smulkmenas, kitos – tik nuslysta akimirkai. Tie žvilgsniai paveikslui – maistas“, – savitą požiūrį dėsto menininkė.
Aušra gimė, augo ir mokėsi Vilniuje – baigė M.K.Čiurlionio meno mokyklą, Dailės akademiją. Daug miesto ir jos paveiksluose.
„Man geriausia gamta yra miestas.Patinka visi – seni ir jauni miestai, jų gatvės, namai, jų apgalvoti išplanavimai, jų logika, mašinų srautai ir nepažįstami žmonės, kurie tarsi kraujas kraujagyslėse teka tų miestų gatvėmis... Manau, kad kažkur TEN, paraleliniame laike, tikrai egzistuoja tie miestai, kuriuos nupiešiau: „Raudonas miestas“, „Žalias miestas“, „Oranžinis miestas su žirafa“, „Mėlynas miestas su raudonais bateliais“. Jie kuria savąją istoriją. Tik laikas TEN teka visai kitaip...” – įkvėpimo šaltinį atskleidžia dailininkė.
Grafikė A.Čapskytė iliustruoja žinomų autorių knygas ir savo pačios sugalvotas istorijas. Asmeninio archyvo nuotr.
Įkvėpimo nelaukia
Anot menotyrininkės Onos Danutės Jedzinskienės, A.Čapskytės svarbiausia kūrybos ypatybė ta, kad už išorinio vaizdo lengvumo, dekoratyvumo, žaismingumo glūdi išgyvenamas praeinančio laiko grožis, būties įvairovė ir trapumas.
„Mano gyvenime būna tokių laikotarpių, kai, atrodo, nieko nevyksta, tada norisi daugiau spalvų, ir paveiksluose atsiranda daugiau ekspresijos, banguojančių linijų, spalvų ir istorijų. Kartais, kai daug visko mano laike ir aplinkui, – nesąmoningai atsiranda ramūs siužetai, kuriuose daug plokštumų, erdvių ir snaudžiančių katinų, – gyvenimo ir meno sąsajas atskleidžia menininkė. – Tik visada tikrai žinau – po nejudančiu akmeniu vanduo neteka. Todėl – noriu ar nenoriu – visada „judu“, visada piešiu. Niekada nelaukiu įkvėpimo. Juk jis gali ir neateiti ar neatskristi. Ir tada bus tarsi prarastas laikas. Tiesiog prieinu prie darbo stalo ir pradedu piešti. Ir net nepajuntu, kaip atsiranda siužetas, smulkmenos, spalvos. Griežtos dienotvarkės neturiu. Kokia gali būti dienotvarkė, jeigu visą laiką mintyse ar ant popieriaus „dirbu“ savo darbus? Net tada, kai verdu raugintų kopūstų sriubą, galvoje stumdosi siužetai, sumanymai, simboliai ir spalvos – lyg mažos žuvytės stikliniame akvariume. Kartais gaila, kad yra tiek mažai laiko, kai galiu tik piešti. Todėl kasmet vis daugėja storų eskizų bloknotų, kuriuose fiksuoju atsirandančias iš kažkur mintis, detales, sumanymus. Turbūt kituose gyvenimuose tais eskizų sąsiuviniais pasinaudosiu.“
Paveiksluose atranda vaikystę
Aušra iliustravo daug knygų vaikams ir suaugusiems, daugybę mokyklinių vadovėlių.
„Man labiausiai patinka iliustruoti pasakas. Įsimintiniausia knyga, kuriai kūriau iliustracijas, – leidyklos „Alma littera“ išleistos Haufo pasakos. Kai paėmiau ją, dar kvepiančią spaustuve, pasakiau sau: „Aušra, dabar jau tikrai gali vadinti save tikra dailininke.“ Per trisdešimt kūrybos metų buvo daug įsimintinų knygų, kurias iliustravau: Hanso Anderseno pasakų knyga „Laukinės gulbės“, Ramutės Skučaitės, Onos Jautakės, Pauliaus Širvio, Gintarės Adomaitytės knygos. Kiekviena jų buvo kuo nors svarbi ir ypatinga, kaip ir tų knygų autoriai. Gal tik pastaruosius kelerius metus labiau noriu iliustruoti savo sugalvotas istorijas – tik ne knygose, o didelio formato paveiksluose. Tos istorijos eksponuojamos parodose, – pasakoja grafikė. – Smagu stebėti žiūrovus, kurie pasakų iliustracijų parodose ieško savo vaikystės. Pasakos atneša tūkstančius prisiminimų iš to buvusio laiko, kai niekur neskubėjome, kai galėjome šimtąjį kartą klausytis tos pačios pasakos su tokiu pat susižavėjimu.“
Nenustebčiau, jeigu ir pati Aušra pradėtų ne tik piešti, bet ir rašyti pasakas. Ji, kaip ir visi kūrėjai, tiki, kad fantazijų pasaulis tampa realus, kai menininkas jį „išpildo“.
„Paveikslai – lyg koridoriai. Lyg tuneliai, kuriais galima nukeliauti į nematomus, bet egzistuojančius šalia mūsų laiko, pasaulius. Dažnai nerimauju, kad viskas, ką piešiu, tarsi pradeda iš tikro egzistuoti – atsiranda ČIA ir DABAR – žydi lotosai, moterys virina skalbinius ir barsto cinamoną ant silkės, laikrodžio mechanizme tūno laiškai, kurių taip ir neparašiau, ant katino ūsų apsigyvena dramblių šeimyna, stalčiuose tyliai snaudžia pilys, obuoliai ir pamesti raktai, oranžinės žuvys ruošiasi žiemos miegui mėlyname fortepijone, kažkas pameta batelį, lapiukas bando nugraužti hamako virvę, prie kurios pririštas didžiausias miesto bokštas... Jaučiuosi atsakinga už tai, kas atsiranda popieriaus lape. Norisi gyventi ramiame ir neskubančiame pasaulyje. Gali atsitikti taip, kad kitus savo gyvenimus praleisim taip, kaip sugalvojome šitame, ir taip, kaip nupiešėme“, – fantazuoja dailininkė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Ekslibrisai – kryžiažodžiai
Kai Aušra dar mokėsi M.K.Čiurlionio meno mokykloje ir mokytojas Vincas Kisarauskas šeštokams davė užduotį sukurti sau knygos ženklą – ekslibrisą, jai net negalėjo ateiti į galvą, kad ekslibriso kūrimas taps viena iš mėgiamiausių jos darbo sričių.
„Ekslibriso kūrimo pradžia yra tartum psichoterapijos sensas. Žmogaus, kuriam kuriu ekslibrisą, pirmiausia prašau papasakoti apie save ar tą, kuriam jis bus skirtas. Kalbėdamas žmogus atranda daug seniai pamirštų savo gyvenimo smulkmenų, prisimena stebinančių dalykų apie save, savo pamirštas svajones, norus, nuoskaudas ir sapnus. Tikrai būna nelengva, kai reikia iš tūkstančių smulkmenų išsirinkti tai, kas taps ekslibriso esme – pagrindiniu simboliu. Kūrimo procese daugelis smulkmenų nubyra, o kažkas tampa piešinio pagrindu, – kūrybos virtuvę atskleidžia grafikė. – Ekslibrisuose daug informacijos apie konkretų žmogų, jo profesiją, pomėgius, asmenybę. Dažnai naudoju piešinyje įvairius tekstus – ekslibriso savininko mėgstamo eilėraščio gabaliuką, lotynišką posakį, linkėjimą. Mano ekslibrisai – kryžiažodžiai, kuriuos gali išspręsti tik tas, kuris turi raktą – tas, kuriam simboliai ir smulkmenos, esančios piešinyje, kalba. Žiūrovui tai – tik atsitiktinės susipynusios detalės. Todėl tiems, kas žiūri į ekslibrisus, sakau – spręskit juos kaip kryžiažodžius.
Ir gal todėl man labai artimi architekto Ludwigo Mies van der Rohe posakiai „Dievas yra (gyvena) detalėse“ ir „Daugiau yra mažiau“.
Ekslibrisas turi „dirbti“– būti naudojamas. Tokia jo misija. Todėl visada kuriu ne tik ekslibrisą kaip piešinį (kaip dailės kūrinį), bet tiražuoju jį ant lipnaus popieriaus, spausdinu laiškinį popierių, pažymėtą piešiniu ar detale, vokus, puoštus ekslibrisu, mažą antspaudėlį laiškams – t. y. visą ekslibriso komplektą. Kad ekslibrisas ne tik kabėtų įrėmintas virš rašomojo stalo ir snaustų, bet gyventų visavertį savo gyvenimą – juo būtų žymimos knygos, ant juo puoštų popieriaus lapų rašomi tikri (popieriniai) laiškai, dedami į tikrus vokus ir antspauduojami asmeniniu antspaudu.“
Dėvėti meną
Spalvingi A.Čapskytės pasauliai gyvena ne tik paveiksluose – jos piešinių atspaudai puošia lino sukneles, šilko šalius, skėčius, krepšelius.
Štai Linos Rapalavičiūtės-Sučylienės įkurta įmonė „ArtWorks LT“ vadovaujasi šūkiu „Mylėk meną – dėvėk meną“ ir Lietuvos menininkų tapybos bei grafikos darbų atspaudais– tarp jų ir A.Čapskytės – puošia linines sukneles.
Aušra mėgsta tapyti ir ant šilko šalikų bei skarų. Dailininkė įsitikinusi, kad šilko gydomosios savybės gali palengvinti daugelį negalavimų. Dar senovėje žmonės pastebėjo, kad šilkas turi ypatingą poveikį sergant alergija, reumatizmu. Šilkas ne tik malonus prisilietus, bet ir dėvint suteikia jėgų. Šilkiniai šalikai ir skaros – puiki dovana, kuriuos Aušra vadina „šilkiniais sveikinimais“.
Dar viena originali grafikės meno sritis – tapyti skėčiai, kurie ne tik saugo nuo lietaus, bet ir praskaidrina nuotaiką bei papuošia namus.
„Tai tartum paveikslas ar sveikinimas ant lietsargio. Nors ir naudoja juos pagal tikrąją paskirtį, bet dažnai kabina ir lyg nedradicinius paveikslus interjere - kartais į lubų kampą su paslėptu už jo šviesos šaltiniu, kartais nuleidžia nuo lubų žemyn, kad visas piešinys matytųsi. Na, visaip panaudoja, nes visgi tai – paveikslas. Kai keliauji su juo mieste per lietų, tai tiek daug akių palydi – gal ne tiek tave, kiek tavo lietsargį. Mano lietsargiai, kaip ir „normalūs“, nebijo lietaus. Tik, kaip ir kiekvieną lietsargį, jį reikia gerai išdžiovinti“, – pataria menininkė.
Aušra sako, kad geriausiai pailsi piešdama. Nes jai, kaip ir mums visiems, kasdien tenka nudirbti daug neįdomių, kvailų darbų, tuo metu piešinių siužetai lyg maži drugeliai brazdinasi galvoje ir prašosi išleidžiami, perkeliami ant popieriaus.
„Geriausias poilsis – tokios dienos, kai niekas neskambina, kai nėra kasdieninių pareigų ar darbinių susitikimų. Todėl labai laukiu savaitgalių ir kaip tikra darboholikė jau penktadienio vakarą džiaugiuosi, kad rytoj nuo pat ryto prasidės MANO rami darbo diena. Ir sakau sau: o dabar ramiai padirbėsiu. Turbūt daugelis dailininkų taip dėliojasi savo laiką – atvirkščiai negu visi kiti. Kartais, susitikę su kolegomis, pasišaipome iš savo atvirkštinio laiko režimo“, – juokiasi dailininkė.
