LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Ne tik Japonijoje, bet ir Lietuvoje yra nindzių – tradicinį japonų kovos meną įvaldžiusių meistrų bei mokytojų. Ir ne vien vyrų. Su broliu ir seserimi, Andriumi ir Rasa Zaidovais, susitikau Vilniuje įsikūrusioje Bujinkan Dojo treniruočių salėje, vadinamoje Nindzių mokykla.
Brolis tapo mokytoju
R.Zaidovaitė yra ne tik „SOS vaikų kaimo“ socialinių paslaugų šeimai padalinio vadovė, bet ir nindzių mokytoja, jau 20 metų vaikus mokanti tradicinio japonų kovos meno. O savo mokytoju ji vadina brolį Andrių, Bujinkan Dojo Lietuva vadovą.
„Ninjutsu susidomėjau dėka brolio. Būdamas vos 10-ies, jis pamatė A.Kurosavos filmą „Septyni samurajai“ ir taip susižavėjo nindzėmis, kad pradėjo ieškoti, kur galėtų išmokti jų meno. Rado Zenoną Urboną – Ninjutsu judėjimo pradininką ir vienintelį mokytoją visoje Rytų Europoje, pradėjo lankyti jo treniruotes. Šis kovos menas atrodė toks paslaptingas, kad šeimoje mes nežinojome, kuo Andrius iš tiesų užsiima. Urbonas su savo nindziukais visai vasarai išvažiuodavo į stovyklas. Tėvai manęs, kaip vyresnės sesės, paprašė, kad nuvažiuočiau į jų stovyklą patikrinti, kas ten vyksta. Atradau daug gerų dalykų. Urbono jaunimas, jų draugiški tarpusavio santykiai, visa stovyklos aplinka mane taip sužavėjo, kad panorau prie jų prisijungti. Pradėjau lankyti Ninjutsu treniruotes. Po 4 metų Z.Urbono paskatinta ir pati ėmiausi treniruoti vaikus. Kurį laiką mokiau dešimtmečius, vėliau – įvairaus amžiaus, pradedant keturmečiais. Juos mokydama ir pati augau, tobulėjau kaip mokytoja“, – prisimena Rasa.
Rasa kovos menais susidomėjo dėka brolio Andriaus. Asmeninio archyvo nuotr.
Meistriškumo bandymai
„Prieš kelis tūkstančius metų Japonijoje egzistavo daug skirtingų Ninjutsu kovos menų mokyklų ir šias kovas praktikuojančių karių – nindzių. Iki mūsų dienų išliko vos kelios, viena jų – Togakure-ryu, kurios mokoma Bujinkan Dojo tinkle, – pasakojo Andrius. – Tai kovos menas be ginklo, kovos su tradiciniais ginklais, karinė taktika ir mąstymo būdas. Mūsų laikais jo mokosi ne tik japonai. Bujinkan mokyklos įsikūrusios daugiau nei 100 šalių, vienija apie 300 000 narių. Pasaulinei Bujinkan organizacijai vadovauja mokytojas – soke Masaaki Hatsumi, gyvenantis Japonijoje, Tokijuje. Pas jį mokiausi ir aš.“
„Pamenu, prieš 20 metų brolis buvo išvykęs į Airiją užsidirbti ir treniruotis. Kartą man paskambino ir sako: „Sese, padėk apsispręsti – pirkti butą Lietuvoje ar už tuos pinigus važiuoti į Japoniją pas mokytoją.“ Pasirinko Japoniją. Taip prasidėjo jo kelionės į šią šalį. Jis kasmet tobulėjo. Yra 15 Bujinkan meistro kvalifikaciją įrodančių juodų diržų – danų. Pirmuosius keturis mokinys gali gauti iš savo mokytojo bet kurioje šalyje, bet penktąjį įmanoma gauti tiktai Japonijoje. Aš turiu ketvirtą daną, kurį gavau iš brolio, o kad gaučiau penktąjį, turėčiau važiuoti į Japoniją ir išlaikyti specialų bandymą – saki testą. Jis nelengvas: mokinys atsiklaupia, o mokytojas atsistoja jam už nugaros ir trenkia kardu. Tą sekundės dalį, kad išvengtų kirčio, mokinys turi pasitraukti – nematydamas mokytojo, tik jį jausdamas. Andrius išlaikė šį testą ir dar keletą sunkesnių. M.Hatsumi 2014 metais Andriui suteikė JuDan rangą, arba 15 daną. Ši aukšta kvalifikacija įrodo, kad meistras puikiai įvaldęs kovų meną ir pats gali mokyti bei atestuoti kitus, suteikti danus – diržus, įrodančius mokinio meistriškumo lygį“, – susižavėjimo savo šauniuoju broliu neslepia Rasa.
Andrius skatino tobulėti ir seserį, ją treniravo, mokė ir kvietė vykti su juo į Japoniją.
„Du kartus turėjau galimybę išvažiuoti, buvau net bilietus nusipirkusi, bet abu kartus atsirasdavo priežasčių, kad negalėdavau išvykti. Abu su broliu svarstėme, kodėl iškyla kliūtys – matyt, man dar ne laikas... O šiemet koronavirusas užklupo – aišku, kad nevyksiu. Tačiau taškas dar nepadėtas. Įdomu tai, kad mano aštuonmetė dukrytė Mėja labai susidomėjusi Japonija. Nežinau iš kur, kodėl, bet ji turi šios šalies žemėlapių, žiūri japoniškus filmukus, telefone turi programėlę, skirtą mokytis japonų kalbos, o manęs vis klausia: „Mama, kada mes važiuosime į Japoniją?“, – stebisi Rasa.
„Tie danai nėra tarsi trofėjai sustatyti spintoje – jie mane įpareigoja, reikalauja tęstinumo, pastangų, kasdienių treniruočių. O Bujinkan mokykla nėra verslas dėl pelno. Aišku, jie būtini, kad išgyventume, bet tai yra pašaukimas, gyvenimo įprasminimas“, – sako meistras.
Moko vengti kovos
Ant salės sienų kabo mokytojo M.Hatsumi nuotrauka bei jo dovanos – tušu piešti paveikslai bei apdovanojimus liudijantys raštai. Čia pat ir kovos įrankiai: kardai, virvės, lazdos. Į treniruotes renkasi įvairaus amžiaus mokiniai. Rasa dirba su mažiausiais 4–5 metų vaikais, o Andrius – nuo 6 metų vaikais ir suaugusiais. Vieniems Bujinkan tik hobis, kitiems, kurie treniruojasi rimčiau ir ilgiau, – gyvenimo būdas.
„Vasarą organizuojame stovyklas vaikams, priimame ir vaikus iš globos namų bei probleminių šeimų. Vaikas išmoksta tiek, kiek nori išmokti, kiek pats pasiima. Jis ateina su savo charakteriu, savo namų taisyklėmis, savo traumomis, todėl jo pasiekimai labai priklauso nuo patirties. Mes nevertiname jų įgūdžių pažymiais, net mažiausias vaiko pasiekimas mus džiugina. Vos atėję jie iškart nori ginklų: bėga prie kardų, lazdų, bet pirmiausia juos mokome santykio – tiesiog būti su savimi ir bendrauti vienam su kitu. Kai to išmoksta, palaipsniui suvokia, kas yra kova. Juk vaikui eilinės muštynės yra kova. Mes nemokome muštis, nes visada atsiras už tave stipresnis. Mokome išvengti konfliktų, kovos taikytis, gyventi santarvėje“, – rytų kovos menų principus atskleidžia Rasa, o Andrius tęsia: „Net paauglius mokome, kad reikia vengti kovos net jeigu patiria patyčias –reikia ne pulti muštis, o atrasti vidinę pusiausvyrą, tvirtumą, kad patyčios nežeistų.“
Mokiniai – kaip giminės
„Pačius mažiausius mokinukus vadiname tikraisiais nindzėmis, nes su jais dirbant daugiausia iššūkių – jiems reikia daugiausia dėmesio, kantrybės ir kūrybos“, – neslepia Rasa.
Bujinkan treniruotės pagrįstos artimu žmonių santykiu, to santykio auginimu. Mokomasi dažniausiai poromis – kovoja du žmonės, kurie turi jausti, suprasti vienas kitą be žodžių. Treniruodamiesi su skirtingais žmonėmis jie ugdo skirtingus įgūdžius. Rasa džiaugiasi, kad buvę ir dabartiniai mokiniai sudaro gražią bendruomenę, vieni kitiems tapo artimi – kaip giminės. Yra vaikų, kurie per 20 metų iš pradžių treniravęsi su Rasa, o paskui su Andriumi, suaugę patys tapo treneriais. Netikėtai susitikę po ilgo nesimatymo nejaučia atstumo, yra išlaikę šiltus santykius.
Kovos menas – ne sportas
Andrius pabrėžia, kad šis rytų kovos menas nėra sportas: „Sportininkas, gavęs traumą, padaro pertrauką, o nindzė tęsia kovą net sirgdamas ar sužeistas.“
Bujinkan mokslas, jo raštai, kuriuose surašytos specialios kovos technikos, Japonijoje mokytojo mokiniui perduodami kaip tradicija. Bujinkan kova buvo naudojama ne tik kasdienybėje, savigynai, bet ir mūšio lauke, tad mokiniai mokomi kovoti ne tik su kardu, bet ir įvairiais buities daiktais – virve, lazda, netgi įrankiu, primenančiu sodininko kauptuką.
„Ginklas gali būti bet kas – puodelis, akmuo. Pagrindinis šio kovos meno tikslas – išmokyti kiekvieną mokinį išlikti emociškai ir fiziškai saugiam kasdienėse situacijose mokykloje, gatvėje, kieme. Taigi, mokomės valdyti ne tik savo kūną, ginklus, bet ir savo būsenas, emocijas. Svarbiausia ne pulti priešą, o išvengti kovos, konfliktui dar neįvykus. Kova yra paskutinė priemonė, kai nėra kitos išeities. Bujinkan kovos meno paslaptis – santarvė su priešu. Treniruočių pamatas – tolerancija grįstas santykis su kitais ir laipsniškas asmenybės ugdymasis, žinios bei motyvacija įveikti vis naujus iššūkius. Šį augimo procesą įgyvendiname nuo mažų dienų – kalbėdami, sportuodami, treniruodamiesi, žaisdami ir stebėdami. Juk mūsų kasdieniame gyvenime nėra priešų, su kuriais reiktų kovoti, tad vyksta vidinė žmogaus kova su pačiu savimi. Mokymuose stiprėja ir yra ugdomas ne vien kūnas, bet ir siela, širdis, dvasia, valia. Siekiame, kad dvasios jėgomis galėtume paveikti, pakeisti savo fizinę būseną. Tai sunku išmokti, bet įmanoma“, – įsitikinęs meistras.
Suveikė savisaugos instinktas
Rasa prisiminė ir komišką įvykį, kuomet į nesmagią situaciją pakliuvo dėl perdėto atsargumo:
„Pas mus viešėjo meistras iš Airijos, kuris mane mokė stebėti aplinką, tad įsijautusi visą dėmesį sutelkiau į aplinką. Ėjau Konstitucijos prospektu, švietė saulė, ir staiga pastebėjau, kad link mano šešėlio greitai artėja kitas šešėlis. Pamaniau, kad kažkas nori mane pulti – ką daryti? O šešėlis jau susigretino su manuoju, tą akimirką suveikė savisaugos instinktas – surikau gąsdinantį kovos šūkį ir atsisukau į jį kovos poza atstačiusi rankas. Nieko neįtariantis, piktų kėslų neturėjęs vyras iš netikėtumo išmetė rankinę, daiktai pabiro ant žemės. Iš gėdos norėjau kiaurai žemėn prasmegti... Beliko tik atsiprašinėjant padėti jam surinkti daiktus. Kai papasakojau šį nuotykį mokytojui, jis pasijuokė ir patarė apsvarstyti, kas man svarbiau – ar gėda, kad apsirikau, ar tai, kad likau sveika gyva, nebuvau apiplėšta, sužeista.“
Gyvenimo išminties mokytoja
Anot brolio ir sesers, svarbiausia nelikti abejingiem, kai savo aplinkoje matome smurtą. Taip Rasą ir Andrių mokė mama, kurią jiedu vadina gyvenimo išminties mokytoja.
„Pamenu, mama mums papasakojo, kad kartą po darbo įlipusi į pilną troleibusą ant užpakalinės sėdynės pamatė du vaikinukus, kurie garsiai keikėsi. Neapsikentusi ji susuko į tūtą laikraštį, trinktelėjo keikūnui per galvą ir išrėžė: „Ar baigsi tu vieną kartą keiktis?“ Tas krūptelėjo, nutilo ir išlemeno: „O jūs „Lietuvos rytą“ skaitote?“ O ji: „O tu jau skaityti moki?“ Jie dar apsižodžiavo, bet keiktis nenustojo, tik keikėsi tyliau. Jei aš atsidurčiau tokioje situacijoje, tiesiog išlipčiau iš troleibuso, nesivelčiau į konfliktą“, – patikino Rasa.
„Kilus konfliktui, prie žmonių svarbu prieiti taip, kad nesukeltume jų pasipriešinimo, dar labiau neišprovokuotume, bet pasistengtume juos nuraminti, – antrina Rasai brolis. – Neseniai su žmona važiavome namo ir stotelėje pamatėme grupę besimušančių paauglių. Vienas iš jų merginą žiauriai tampė už plaukų. Tokiais atvejais su žmona esame susitarę: aš išlipu iš automobilio ir einu aiškintis, ji užsirakina salone ir skambina policijai. Pirmiausia aš jiems papypsėjau – atkreipiau dėmesį. Žinau, kad paaugliai kartais būna labai pavojingi, jie gali būti apsvaigę, turėti peilių. Išlipau iš automobilio ir pasikalbėjau, viskas baigėsi gerai, tik mano mašiną aplamdė. Atvažiavo policija ir jie pabėgo, mergina labiau nenukentėjo. Visuomet stengiuosi išvengti konflikto, kovos. Pamenu savo mokytojo žodžius, kad vyrai verkia ir vyrai miršta – nesvarbu, kiek danų turi. Laimėti kovą ne visada reiškia pergalę, o pralaimėjimas – nesėkmę. Tikroji pergalė – išvengti kovos, priešą padaryti savo draugu. Tai aukščiausia kovos menų rūšis, be galo stipraus kovotojo savybė“, – įsitikinęs nindzių mokytojas.
