D. Rutkutė prisimena, kad darbas radijuje buvo lengvas ir malonus, nors laisvės tuometiniai diktoriai visai neturėjo.

„Pridėti savo žodžio negalėjome, turėjome vienintelę laisvę – jei kažkas užstrigo, reikėjo įjungti mikrofono knopkę ir pasakyti: „Draugai klausytojai, labai atsiprašome už techninį broką“, – pasakoja diktorė.

– Daugeliui esate geriau žinoma kaip televizijos žmogus, nes televizija labiau matoma. Tačiau daugiau metų praleidote radijuje, kur pradėjote savo karjerą.

– Save laikau radijo žmogumi, mano karjeros pradžia ir pabaiga – radijas. Radijuje pradėjau dirbti 1949 m. Vėliau grįžau 1972 m. Televizijos nemylėjau, ten dirbau sukandusi dantis, bet tik ten tam tikra prasme pasidariau populiari. Pradėjau gauti laiškus, gražius palinkėjimus. Laiškų būdavo daug. Su amžinąjį atilsį G. Bigelyte visada klausdavome viena kitos: kiek kilogramų laiškų jau turi?

– Jūsų svajonė buvo teatras, aktorystė. Mokėtės dramos teatro studijoje, ją baigėte. Kaip ta svajonė neišsipildė?

– Teatras manęs nebekvietė, pasilikau dirbti radijuje, supratusi, kad tai – labai geras darbas. Man nebuvo jokio vargo dėl dikcijos. Ji iš prigimties buvo labai aiški. Net kai dirbau teatre, visuomet gaudavau komplimentų, kad galiu pašnibždomis kalbėti ir gale salės visi viską girdi. Sakė, retai taip būna, kad iš prigimties balsas būtų teisingai „pastatytas“.

Be to, man tai buvo labai geras darbas. Turėjau labai daug laisvo laiko. Namuose neturėdavau laiko, nors skaityti ir kažką žinoti norėjosi, o radijuje – skaitydavau knygą po knygos. Anonsuodavau koncertą ar kūrinį, jis eteryje skambėdavo 10–15 min. ar pusę valandos, tuo metu sau ramiausiai skaitydavau. Tada įsijungdavau mikrofoną, pasakydavau, ką reikia, ir vėl skaitydavau

– Radijas jums buvo malonus laiko leidimas, ne tik skaitydavote tekstus, bet ir leisdavote muziką, jos klausydavote. Kaip ten būdavo?

– Kaip jos nesiklausysi? Pradžioje būdavo patefonas, grodavome plokšteles. Būdavo prašyta, kokią plokštelę , jas iš eilės sudėdavome. Patys paleisdavome, kai baigdavosi, anonsuodavome, apversdavome , vėl paleisdavome kitą. O paskui jau atsirado magnetofonas. Atsimenu, vieną jauną diktorių išmetė iš darbo, nes jis vedė koncertą, o jam labai patiko „Turkų maršas“, tai tris kartus tą kūrinį grojo. Visa Lietuva girdėjo ir džiaugėsi, kad diktoriui labai patinka „Turkų maršas“.

– Kiek diktorius turėjo laisvės? Juk laikai buvo sudėtingi.

– Pridėti savo žodžio negalėjome, turėjome vienintelę laisvę – jei kažkas užstrigo, reikėjo įjungti mikrofono knopkę ir pasakyti: „Draugai klausytojai, labai atsiprašome už techninį broką.“ Tai buvo standartinė frazė ir nieko daugiau, be jokių paaiškinimų. Visa kita tik skaitydavome. Jokių pasiruošimų tam nereikėjo, repeticijų irgi. Taip gražiai ir „plaukiau“, kol staiga išgirdau, kad galima neakivaizdžiai Maskvoje baigti teatrologiją.

– Ambicija kažkokiu būdu prisiliesti prie teatro išliko?

– Pasąmonėje man visada buvo tik teatras. Aš norėjau tik teatro, bet kuriuo būdu būti arti teatro ir su teatru.

D. Rutkutė baigė Joniškio Aušros gimnaziją. Neakivaizdžiai studijuodama kurį laiką pastarojoje dirbo literatūros mokytoja. 1940 metais įstojo į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, 1941 metais tapo Vilniaus Vaidilos teatro aktore. Lankė dramos teatro studiją. Nuo 1943 metų – Vilniaus miesto teatro aktorė. 1945–1946 metais – Panevėžio dramos teatro aktorė. 1961 metais baigė teatrologijos studijas Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS).

Nuo 1949 metų dirbo Lietuvos radijo ir televizijos diktore, vedė įvairias laidas. Aktyvią darbinę veiklą baigė 1986 m. Sukūrė vaidmenų kine: filmuose „Adomas nori būti žmogumi“ (1959 m., rež. Vytautas Žalakevičius), „Ties riba“ (1973 m., rež. Raimondas Vabalas).