Apie priežastis intelektualams sukti politikon, partinei sistemai kenkiančius parlamentinius tyrimus bei Lietuvos 100-mečio svarbą su istorijos mokslų daktaru, dėstytoju ir publicistu Bernardu Gailiumi kalbėjosi Algirdas Kazlauskas.

Esi istorikas, dėstai Vilniaus universitete, anksčiau dirbai televizijoje, dabar reguliariai rašai publicistinius straipsnius interneto medij oms . Kas paskatino Jus rinktis politiko kelią? Ar intelektualai turi sukti politikon ar ne?

Galima amžinai diskutuoti ar pasukęs politikon intelektualas nenustoja būti intelektualu. Galbūt tai reiškia, jog jis tokiu niekada ir nebuvo, nes mat parūpo tokie paprasti dalykai kaip politika. Savo atveju, išskirčiau dvi priežastis. Pirmoji, paprastesnė ir asmeniškesnė – ėmiau suprasti, jog man pasidarė įdomu ne tik stebėti ir komentuoti viešą gyvenimą iš šalies, bet ir pabandyti kažką pakeisti, padaryti geriau nei kiti.

Antroji, gal kiek kilnesnė – manau, jog Lietuvoje tie žmonės, kurie šį bei tą gali ir sugeba, per daug atsiriboja nuo politikos. Per daug vietos yra užleista vidutinybėms. Mes tos vidutinybių valdžios niekaip kitaip neatsikratysim, tiktai kaip patys imdami reikalus į savo rankas. Mano supratimu, esame pernelyg leidę įsisiautėti pasipiktinimui politikais ir politinėmis partijomis. Ypač politinėmis partijomis, su kuriomis šiuo metu turime didelių problemų.

Šiandien politikoje valdžią ima ir madas diktuoja tai, ką pavadinčiau antipartijomis. Tai yra judėjimai, kurie susikuria sakydami, jog yra neva nepolitiniai dariniai ir žada „nepolitikuoti“. Profesionalų vyriausybė tėra tik švelni to išraiška. Manau, kad ateityje bus ir baisesnių nepolitinės politikos šūkių. Manau tai yra manipuliavimas žmonėmis, kurie jaučiasi pavargę nuo rietenų, intrigų, nors tiesą pasakius politikoje niekur pasaulyje tai neišvengiama.

Tie, kurie mato šiuos manipuliavimo ir apgaudinėjimo procesus, neturėtų tylėti ir pradėti kovoti už politišką politiką. Aš už tai, kad politika taptų normaliu užsiėmimu, kuriuo galėtų užsiimti normalūs žmonės.

Viename savo pastarųjų tekstų keli mintį, jog šiuo metu Seime vykdomi specialių komisijų tyrimai ne padeda (kaip buvo manyta prieš juos pradedant), o kenkia Lietuvos partinei sistemai. Kodėl taip manai? 

Parlamentinis tyrimas gali būti sąžiningas, kada keliamas labai konkretus klausimas ir, į kurį būtų galima atsakyti – taip arba ne. Kai parlamentinė komisija gauna daug duomenų bei neatremiamų argumentų, kad yra taip arba ne, paskiri politikai (kad ir kokiai partijai priklausytų) yra pastatomi į tokią padėtį, jog iš esmės nebegali sakyti, jog yra visai kitaip, nei rodo pateikti argumentai. Kitaip tariant, tampa per daug sunku prieštarauti faktų akivaizdumui. Tokiu būdu galima perlaužti labai natūralų ir labai stiprų partinį instinktą, kuris kiekvienam politikui yra normalus ir būdingas, t. y. veikti savo partijos interesų labui. Iš kitos pusės, to instinkto nepalaužus, nėra galimas joks sąžiningas parlamentinis tyrimas.

Todėl jeigu parlamentinio tyrimo objektas yra formuluojamas abstrakčiai, partija, kuri dominuoja parlamentinėje komisijoje, neišvengiamai panaudos tą tyrimą savo tikslams. O tos partijos, kurios komisijoje turės mažumą, geriausiu atveju turės galimybę tik garsiai rėkti. Kas svarbiausia, tokiu būdu yra paneigiama svarbiausias tokių parlamentinių tyrimų tikslas, paviešinti neaiškius procesus tam, kad  jie paaiškėtų visuomenei. Tad nesuformavus aiškaus tyrimo tikslo, mums ne tik, kad nepaaiškės procesai, tačiau pasidarys dar labiau neaiškūs (pvz.: su kokiomis partijomis buvo susijęs koncernas MG Baltic ar Mindaugas Bastys iš tikrųjų yra Kremliaus šnipas ar ne?).

Jau kitąmet minėsim 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracijos šimtmetį. Daugelis pripažįsta, jog tarpukariu Lietuva pasiekė labai daug įvairiose gyvenimo srityse. Nepaisant to, jos pabaiga buvo gan tragiška. Omeny turiu nepasipriešinimą Maskvai, vėliau vykusius trėmimus, Holokaustą ir pralaimėjimu pasibaigusį partizaninį karą. Dabar analizuojant retrospektyviai galima pasvarstyti – kiek visa tai buvo determinuota geopolitiškai, o kiek nulėmė mūsų pačių klaidos?

Manau, jog nelinksmą Lietuvos valstybės pabaigą labiau lėmė pirma priežastis. Laisvi žmonės, gyvenantys laisvą gyvenimą, neišvengiamai daro klaidų, bet tai paprastai netrukdo valstybės raidai. Dažnai – net padeda. Jei pasižiūrėtume į senų demokratijų istoriją, pvz.: JAV, D. Britanijos ar Prancūzijos, tai kaip tik – per klaidas valstybė auga. Bandant jų nebekartoti, atrandama kažkas naujo, kažkas geresnio.

Iš tikrųjų ir Lietuvos istorijoje galima pamatyti tą patį. Prisiminčiau 1949 m. Minaičiuose partizanų paskelbtą Nepriklausomybės deklaraciją, kuri buvo akivaizdus bandymas nekartoti 1926 m. perversmo ir nenoro grįžti prie Antano Smetonos valstybės režimo tipo.

Iš to vėliau išplaukė ir tolimesnė mūsų valstybės raida. Partizanų karo idėjos turėjo labai didelės įtakos nepriklausomos valstybės atkūrimui 1990 m.

Taigi, grįžtant prie klausimo, manau, jog tarpukario Lietuvos žlugimą iš esmės nulėmė tarptautinė politika, kurioje Lietuva neturėjo didesnio vaidmens. To vaidmens taip ir nepavyko susikurti, o aplinkybės nesudarė galimybės, kad jis taptų nors kiek reikšmingas. Net ir visos trys Baltijos valstybės kartu neturėjo didesnio svorio tarptautinėje arenoje. Aišku, buvo galima kažkiek to svorio sutelkti kai buvo sprendžiami kažkokie labai lokalūs klausimai, pvz.: Vilniaus, Klaipėdos ir pan. Bet kai prasidėjo žaidimai tarp SSRS, nacistinės Vokietijos ir kažkur liekančių Vakarų valstybių, tada Lietuvos paprasčiausiai niekas nieko nebeklausė. Net jei ji būtų norėjusi pasakyti savo nuomonę, nebuvo kam jos labai klausytis. Todėl neturėtume mes savęs per daug plakti dėl tarpukario nesėkmių.

Aišku, paskutinis vyriausybės posėdis iliustravo kokia vis dėlto buvo jaunatviška Lietuvos politika. Aš savo studentams jį labai dažnai panaudoju kaip labai koncentruotą politikos pamoką, kurią reiktų pasistengti išmokti teisingu būdu. Didžiausia diskusija kaip ir tada, taip ir šiandien liko apie iššautą ar neiššautą šūvį. Šis klausimas 1940 m. birželį iš tiesų jau nebeturėjo jokios reikšmės. Priešo kariuomenė jau buvo Lietuvoje, turėjo savo įgulas, tad juos imti šaudyti buvo visiškai beprasmiškas užsiėmimas, artimas savižudybei. O žvelgiant politinės tradicijos požiūriu į šį klausimą – ar apskritai tai yra leistina? Mes žinome, jog krikščioniška ir vėlesnė vakarietiška politinė tradicija neleidžia pradėti karo, kurio neįmanoma laimėti. Apie pasipriešinimą reikėjo galvoti 1939 m., tada buvo galima prasmingai pakovoti, kas galbūt esmingai būtų pakeitę mūsų istoriją.

Kas man yra liūdna ir keista ir ką vyriausybė 1940 m. birželį dar galėjo pakeisti, tai tų dviejų žmonių likimus, kuriuos prašė išduoti rusai. Tuo metu, šiokius tokius įgaliojimus mūsų vyriausybė dar turėjo ir būtų tikrai galėjusi tuos du žmonės kažkur paslėpti ar išvežti. Deja, apie tai praktiškai nebuvo jokios diskusijos. Augustiną Povilaitį atėjo suimti jo paties vadovautos policijos pareigūnas, nors jis iki paskutinės minutės netikėjo, kad taip gali įvykti.

Kontrastas, kai diskutuojama visiškai beprasmiškais klausimais, o prasmingi ir praktiškai įgyvendinami klausimai yra už diskusijos ribų, parodo tuometės politinės kultūros lygį. Akivaizdu, jog labai trūko supratimo, kad politika pirmiausia yra praktiškai išsprendžiamų klausimų sfera, o ne vieta kur gali pasirodyti ir suvaidinti neva labai didelį patriotą.

Atsižvelgiant į minėtą mintį, jog krikščioniška, vakarietiška politinė tradicija smerkia tuos, kurie pradeda pralaimėjimui pasmerktus karus – ką pasakytumei tiems, kurie mano, jog vėliau vykęs partizaninis pasipriešinimas Maskvos okupantams buvo pasmerktas iš pradžių, todėl nebuvo verta jo nei pradėti?

Vadovaujantis vakarietiška politinė tradicija būtų galima labai aiškiai atsakyti į šį klausimą. 1940 m. birželio situacija buvo karas, kurio neįmanoma laimėti – priešo kariuomenė yra tavo teritorijoje, realiai ją kontroliuoja ir pradėdamas karinius veiksmus, tu tiesiog nužudysi tuos žmonės, kurie tau yra lojalūs.

Pateisinama rizikuoti karių gyvybėmis yra tik tada, kai aiškiai matai galimybes, kad karas gali baigtis tavo naudai. Partizanų karas prasideda 1944 m., tada net Antrasis pasaulinis karas nėra pasibaigęs. Kas įvyks po jo, šiandien žinome, tačiau tada žmonės to nežinojo. Lietuvos partizanų karas buvo Antrojo pasaulinio karo dalis. Labai tipiškas to laikotarpio reiškinys, neišskiriant nei Prancūzijos, nei Čekijos, nei Lietuvos, nei Norvegijos – visur kur žmonės sukilo, tikėjosi, jog pasibaigus karui ir vykstant taikos deryboms, bus atsižvelgta į jų aiškiai išreikštą politinę valią turėti savo valstybę.

Mūsų partizanai visada sekė tuos tarptautinius įvykius ir tikėjosi, jog Antrasis pasaulinis karas nesibaigs tik nacistų nusikaltimų įvertinimu, bet bus imtasi veiksmų išstumiant komunistus bent iš tų teritorijų, kurios nepriklausė SSRS iki karo, o gal ir galutinio komunizmo nusikaltimų tribunolo. To tikėtis tarpukario žmogui buvo labai logiška, nes jie užaugo su mintimi, jog komunizmas yra didžiausia grėsmė pasauliui. Ir tik paskui atsirado nacių Vokietija pakeitusi ligtolinę įvykių tėkmę. Tad visa tai turint galvoje, nėra sunku suprasti racionalias partizanų viltis pradedant ginkluotą kovą.

Perfrazuojant vokiečių filosofą Carlą Schmittą, valstybė egzistuoja tol, kol lieka piliečių pasiryžusių kautis dėl jos išlikimo iki savo mirties. Šiandien Lietuvoje kur kas populiaresnis kitoks požiūris – gyvename Lietuvoje, kuri kitais metais švęs savo 100-metį. Vis dėlto, ar galime sakyti, jog Vasario 16-osios Lietuva yra ta pati valstybė kaip ir šiandieninė Lietuva? Ar 100-mečio minėjimas mums yra svarbus?

Paprasčiausia yra atsakyti į klausimą ar Lietuvos šimtmetis mums yra svarbus. Kadangi turiu šiek tiek administratoriaus, darbo su finansais bei personalu patirties, vieną dalyką tikrai išmokau – pinigai yra labai geras reikšmės, kurią žmonės teikia vienam ar kitam dalykui, rodiklis. Jau antra vyriausybė, kurias mes išsirinkome, nepaskyrė nei vieno papildomo cento 100-mečio minėjimui. Visos minėjimo programos, apie kurias mes kalbame, vyksta iš kultūros rėmimo biudžeto. Čia ir yra geriausias atsakymas ar svarbus valstybės 100-metis yra Lietuvos žmonėms ar ne. Panašu, kad nelabai svarbus.

Nors aš manau, kad turėtų būti svarbus. Mes iš tikrųjų turime 100 metų valstybės. Manau, jog galėtume kalbėti apie tarpukario valstybę, kaip apie tą pačią valstybę, kurią mes dabar turime – jos teisinis statusas niekada nenutrūko, kurios politinis veiksnumas buvo suvaržytas okupacijos, bet visą laiką buvo išlaikyta teisė gintis ir atkurti nepriklausomybę. Ir ta teise buvo pasinaudota. Aš sutinku su Alvydu Jokubaičiu, kuris skiria du Lietuvos valstybės etapus – Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, kuri buvo monarchinė valstybė ir Lietuvos tautinę valstybę, kurias abi sujungia ir susieja Motiejaus Valančiaus Žemaitijos vyskupija, tapusi tarsi tarpine grandimi.

Kokį turinį sudedame į sąvoką tautinė valstybė yra diskusijų klausimas. 1918 m. Lietuva sukūrė naujos kokybės valstybę, kuri buvo ne monarchija, o respublika, ir kurią lietuviai nuo pat pradžių turėjo tikslą valdyti demokratiškai. Tą jiems nevisada sekėsi daryti – A. Smetonos perversmas buvo prieš demokratiją. Aišku, buvo tokių požymių, jog A. Smetona tikėjosi palaipsniui vėl sugražinti valstybei demokratiją, nes jautė savo režimo nenormalumą.

Bet faktas yra toks, jog demokratinė respublika buvo įkurta, partizanų ginta, nors nesėkmingai, tada buvo neteisėtai inkorporuota į SSRS, o 1990 m. – susigražinta kaip nepriklausoma demokratinė respublika. Iš esmės 1992 m. Konstitucija, mano supratimu, visiškai išpildė 1949 m. partizanų deklaracijos tikslą, atstatyti nepriklausomą Lietuvą 1922 m. Konstitucijos dvasia. Dvasia liko ta pati – valstybė turi būti nepriklausoma demokratiška respublika. Žinoma, po 70 m. reikėjo priimti naują Konstituciją, atsižvelgiant į pasikeitusį laikmetį.

Aš nemanau, jog mes turime skirtingas Lietuvos valstybes. Yra ta pati Lietuvos valstybės versija. Todėl manau, jog galime pakankamai pagrįstai sakyti Kovo 11-ąją svarbesnis yra Nepriklausomybės atkūrimas, o Vasario 16-ąją – valstybės atkūrimas ar net perkūrimas.

Algirdas Kazlauskas