Tęsiant Rokiškio krašto dvarų, tarp jų – ir seniai išnykusių ar baigiančių nykti, istorijas, šįkart prisiliesime prie tik rašytiniuose šaltiniuose minimų, išlikusiais eksponatais bylojančių, bet šios kartos žmonių atmintyje pėdsakų nebespėjusių palikti dvarviečių. Tarp jų – du Juodupės krašto Alksnių ir Kraštų dvarai bei Skemų dvaras (Rokiškio kaim. sen.).

Likimai skirtingi

Juodupės krašto, kurio didelė dalis teritorijos ribojasi su Latvija, o kadaise dalijosi Kuršo gubernijai priklausiusiomis žemėmis, istorija garsi dvarų ir palivarkų gausa. Didesnė jų dalis iki šių dienų neišliko. Daugelyje Lietuvos vietų dvarai minimi nuo XIII amžiaus. Juodupės krašte, kaip teigia istorikai, dvarai atsirado vėliau, gal tik XV a. O ir šio krašto dvarų likimas susiklostė skirtingai. Važiuojantys iš Juodupės į Ilzenbergą, kur iš griuvėsių naujojo savininko Vaido Barakausko prikeltas 500 metų istoriją turintis Ilzenbergo dvaras su moderniu ūkiu, stabteli ties Lietuvos akropoliu vadinamo romantiškojo Onuškio dvaro. Bešeimininkio, baigiančio nykti, bet įspūdingomis rūmų kolonomis, architektūros griuvėsiais bei gilia istorija traukiančio turistus, istorijos mylėtojus ir menininkus.

Apie šį garsios didikų Komarų giminės dvarą „Gimtasis…“ rašė daugybę kartų. Daugiau nei prieš metus dvaro griuvėsius pirmą kartą aplankę užsienyje gyvenantys Komarų dinastijos palikuonys neslėpė susijaudinimo. Pamatę baigiančius nykti architektūrinio šedevro rūmus, menančius ne tik čia buvusią didelę prabangą, išgirdę gilią kultūros bei pasaulio pažinimo veiklos istoriją, prisipažino jaučiantys širdgėlą, nuoskaudą ir kaltę dėl žmogaus ir gamtos suniokoto gentainių palikimo.

Nugrimzdo į praeitį

Bet retas turistas žino, kad, važiuodamas į Ilzenbergo dvarą, jis beveik pro šalį pravažiuoja kadaise klestėjusių, bet visiškai išnykusių dviejų dvarų vietas. Vienas jų – pusiaukelėje tarp Juodupės ir Onuškio esančio Kraštų kaimo Kraštų dvaras, kurį valdė Kupštų giminė. Onuškio kaimo seniūnaitė, muziejininkė Elena Blažienė, per kelis dešimtmečius kruopščiai surinkusi Onuškio apylinkių istoriją, apie Kraštų dvarą nedaug ką gali pasakyti. Buvo ji užsidegusi ieškoti dvaro gyvenimą iš senelių pasakojimų menančių žmonių ar išlikusių eksponatų, bet archyvo sukaupti nepavyko.

Apie šį dvarą labai skurdu žinių ir rašytiniuose šaltiniuose. Apie Kraštų dvaro gyvenimą epizodiškai rašė gretimame Bryzgių kaime gimęs ir užaugęs kunigas Jonas Skruodys (gim. 1882 m.), Vilniaus kunigų seminarijos profesorius. Savo „Atminimuose“ jis rašė apie vaikystę ir jaunystę gimtinėje. Iš dvasininko atsiminimų dėliojasi ir kuklios žinios apie Bryzgių kaimo kaimynystėje esančio Kraštų kaimo buvusį Kraštų dvarą. Bryzgių pilia kalnio papėdėje prie kelio į Kiemiškius yra senos kapinaitės, kuriose palaidoti vietiniai. Čia yra ir Kraštų dvaro dvarininkų Kupštų šeimos paminklas. „Atminimuose“ aprašoma, kaip Kraštų dvaro žemėse gyveno kunigo tėvai – laisvieji valstiečiai.

Pagal 1811 m. revizinius gyventojų sąrašus, laisvieji valstiečiai žemę nuomojosi iš dvarininko, o pasibaigus nuomos laikui galėjo išsikelti į kitą vietą. Kai kurie iš dvaro žemę nuomojosi ilgą laiką. Bet Kraštų dvaras žemės nuomos dokumentų neturėjo, todėl ir nebuvo įrodymų apie ilgalaikę nuomą. Žemę daug metų nuomojęsi laisvieji valstiečiai dažnai klaidinosi, manydami, kad ta žemė jiems priklauso nuo seno.

Tokią painiavą iliustruoja kunigas, rašydamas prisiminimus apie tėvo Prano vaikystę. Mirus motinai, kunigo tėvas liko našlaitis, pamotė jį skriaudė. Vaiką priglaudė dėdė, užleidęs savo broliui nupirktą ūkį, o pats apsigyveno su našlaičiu Bryzgių sodyboje. Aštuoniolikos metų sulaukęs Pranas nutarė vesti nuotaką iš Rokiškio parapijos, su ja susilaukė vaikų. Tada ir prasidėjo jo bėdos. Kraštų dvarininkas pareikalavo, kad Pranas su juo sudarytų ūkio nuomos sutartį, jeigu ne – išvarys iš sodybos. Bet žmonių patartas P. Skruodys pasislėpė ir policijos šaukimo į teismą nepaėmė. Byla dėl išvarymo atidėta, o po metų į teismą jis vėl neatvyko dėl ligos. Trečią kartą jis atvyko ir teisme bylą prieš dvarininką laimėjo. Mat dvaro ponas neįrodė sodybos ir žemės nuomos, nes neturėjo nuomos sutarčių. Bet ponas rankų nenuleido – gubernijos teismo sprendimą apskundė Rusijos imperijos Senatui, kuris nurodė bylą tirti iš naujo. Šis pripažino Skruodžio nuosavybę, bet jam uždėjo sumokėti didžiules teismo išlaidas. Teismo sprendimu nepatenkintas P. Skruodys kreipėsi į Senatą, kuris nurodė, kad žemė priklauso Skruodžiui „kaip amžina nuosavybė“, o teismų išlaidas įpareigojo sumokėti Kraštų dvarininką. „Atminimuose“ yra aprašyta istorija, kaip Kraštų dvaro ponėkas apvesdino jauną baudžiauninką su nemylima mergaite, prieš tai pagrasinęs, jeigu nepaklus, atiduoti jį į rekrūtus.

Dėl šalia esančio Sidabrinės kaimo gyventojo Kirstuko dvarininkas taip pat buvo įsivėlęs į nemalonią istoriją. Esą jis nusprendė, kad baudžiauninkas Kirstukas laiko per daug karvių. Todėl dvi karves atėmė, o baudžiauninką stipriai sumušė. Nelaimėlis po kelių mėnesių mirė. Kraštų dvarininkas įtarinėtas supirkdavęs vogtus arklius, nes buvo mačiusių, kad pavogti arkliai vesti į Kraštų pusę. Tačiau didesnė tikimybė, kad arkliavagiai arklius išvesdavo į Latviją.

Po 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę impulsą įgavo kaimų skirstymas į vienkiemius ir žemių dalijimas savanoriams. Juodupės valsčiuje pirmieji išparceliuoti Patiltės (Zamostės), vėliau Skridulių ir Vyžuonėlių dvarai (palivarkai). Toks likimas ištiko ir Kraštų bei Alksnių (Alksniamuižės) dvarus. Iš Juodupės valsčiaus dva

rų parceliacijos suvestinės: iš Kraštų dvaro (dvarininkas Adomas Kupštas) valdytų 227 ha buvo išdalinti 125 ha, dvarui liko 75 ha.

Alksnių dvaro sąsajos su Ilzenbergu

Kuklu informacijos ir apie Alksnių dvarą, kurio žemės ribojosi su Ilzenbergo dvaro ūkiu. Po kruopelytę rinkdami Ilzenbergo dvaro istoriją naujieji jo šeimininkai atsekė sąsajų ir detalių apie kaimynystėje kadaise buvusį Alksnių dvarą. Istoriniai šaltiniai apie Ilzenbergo dvarą ir jo apylinkes yra iš įvairių laikotarpių, įvairiomis kalbomis ir skirtingais pavadinimais. Vokiškuose (nuo XVI amžiaus), rusiškuose (nuo XIX amžiaus pradžios), lietuviškuose ir latviškuose (nuo XX amžiaus pradžios) dokumentuose bei literatūroje aptinkama įvairių Ilzenbergo ir šalia jo esančių Alksnių pavadinimų variantų. Šios dvi vietovės šaltiniuose dažnai minimos kartu, nes Ilzenbergo dvaro savininkai dažnai nuomodavosi Alksnių dvarą. Šis dvaras iki 1561 m. buvo Livonijos ordino magistro, o vėliau – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščio valda. Ilzenbergo dvaro apylinkėse gyveno sėliai, lietuviai, latviai, lenkai, vokiečiai, žydai, rusų sentikiai. XIII a. pradžioje sėlius pavergė Kalavijuočių ordinas, vėliau imtas vadinti Livonijos ordinu. Pirmosios žinios apie Ilzenbergo dvarą pasirodė XVI a. pradžioje. Pirmasis savininkas – Berndtas Kersenboickas (Berndt Kersenboick). Įrašai rodo, kad tuo metu  Ilzenbergo dvarui priklausė 615 ha savarankiškai apdirbamos žemės ir 2234 ha žemės su valstiečiais. Nuo XVI a. vidurio iki XIX a. antrosios pusės Ilzenbergo dvaro ir jo apylinkių gyventojai patyrė daug istorinių sukrėtimų, nelaimių ir sunkių išbandymų. XVI a. Livonijos karas, XVII–XVIII a. karai su švedais, maras, badas, bajorų tarpusavio rietenos, 1812 m. Napoleono armijos antplūdis, 1831 ir 1863 m. lietuvių sukilimai siekiant išsivaduoti iš Rusijos priespaudos daugiau ar mažiau turėjo įtakos šio krašto gyvenimui. Šie įvykiai neaplenkė ir Alksnių dvaro. Aptikta pranešimų apie Ilzenbergo ir Alksnių dvarų teritorijoje buvusius antkapinius paminklus ir su jais susijusias liaudies religingumo apraiškas. Istorikai daro prielaidą, kad XIX a. pradžioje čia buvo tarp lietuvių ir latvių valstiečių ypač populiari pagoniškojo tikėjimo vieta. XIX a. pradžioje netoli Alksnių dvaro, ant ežero kranto, buvo dvi antkapinės plokštės. Viena jų buvo skirta 1587 m. gimusiai ir 93 metų amžiaus mirusiai Anai Pliater (Anna Plater). Yra užrašyta pasakojimų, kad ir Ilzenbergo dvare ant ežero kranto dar 1905 m. yra stovėjęs „apvalus kryžius“ ir akmeninis stulpas. Žmonės tikėję, kad jie gali sustiprinti sveikatą. Vėliau jie buvo įmesti į ežerą. Vietinių žmonių pasakojimais, ši istorija siejama su Ilzenbergo ir Alksnių dvarų gyventojais.

Yra ir daugiau istorijų – legendų apie šių dvarų sąsajas. Viena jų – nelaimingos meilės. Esą ten, kur stovėjo akmeninis kryžius, buvo palaidota Ilzės (Ilzenbergo) dvaro sodininko dukra, kurią apgavo ir ja pasinaudojo jaunasis Alksnių dvarininko sūnus. Nelaimingos meilės atminimui toje vietoje – prie šaltinėlio ir akmens – įsimylėjėliai mesdavę į vandenį vario monetas. Istorinių įvykių sūkuryje Ilzenbergas ir Alksniai bei jų apylinkės, nors ir priklausė Kuršo gubernijai, buvo perduoti Lietuvai, nes čia dauguma gyventojų buvo lietuviai.

1920–1927 m. dalis Ilzenbergo dvaro savininkų Dimšų žemės, kuriose gyveno daugiausiai latviai, atsidūrė Latvijoje, o joms priklausiusį Ilgio ežerą perkirto valstybinė siena. Iš 243 ha turėjusio Alksnių dvaro, kurį valdė Vladimiras Tatiščevas, paimta išdalinti 161 ha, dvarui palikti 82 ha.