Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Apie poetę O. Baliukonę: pagarba didiesiems, kurie neužgožia mažųjų

Nesu garsus literatas ar kultūros veikėjas, bet likimas dovanojo progą trumpam susitikti su poete One Baliukonę. Gerbiu ir vertinu jos kūrybą, talentą, asmeniškai artimas jos negalėjimas susitaikyti su dabarties pasaulio realijomis.  

Tądien buvo laiminga diena, 2001 m. vasario mėnuo. Vilniuje, kur buvau kitu reikalu, dar nutariau užsukti į Mokytojų namuose vykstančią knygų mugę  (ten tokia vyko bene antroji). Bežiūrinėdamas ant stalų sudėtas knygas kitoje stalo pusėje pamačiau poetę Onę Baliukonę. Dienos pakili nuotaika paveikė taip, kad padariau, ko niekad nedrįsdavau – užkalbinau ją. Nebepamenu, ką tada kalbėjau, bet prisistačiau esąs iš Druskininkų toks ir toks, įteikiau jai savo knygelę (gal kada pavartysianti turėdama laiko), dar paprašęs gavau jos telefono numerį ir atsisveikinom.

Susiklostė taip, jog po metų poetė dalyvavo mano knygelės pristatyme Vilniuje, Medicinos bibliotekoje. Ji papasakojo laimingų (man) atsitiktinumų virtinę, atvedusią ją į pristatymą. Knygelę ji buvo užmetusi ir gyveno savais rūpesčiais. Bet tų metų rudenį, nusprendusi pažintiniais tikslais aplankyti festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“, atsiminė turinti vieno druskininkiečio knygelę ir, kad jau ten vyko, nusprendė su ja susipažinti. Knygos pristatyme poetė dalijosi: „Kaip eilinė skaitytoja vienu prisėdimu ryte prarijau ją ir pagalvojau: „Na, rupūže, ir kodėl manome, kad geros knygos gali atsirasti tik Vilniuje, o  atokiau joms atsirasti tikimybė mažesnė?“

Kitų metų vasaryje knygos pristatyme Vilniuje Onė Baliukonė papasakojo, jog ruošdamasi šiam pristatymui dar kartą, jau literato žvelgimu, perskaičiusi knygelę, dabar galinti pasakyti gerų ir blogų dalykų. Sakė, berods, randanti stiliaus problemų, kad pirmieji laiškai „prasčiau sukalti“, kad laiške apie feminizmą autoriaus nuomonė esanti griežtai, visapusiškai neigiama, ir ji negalinti tam pritarti („bet jeigu autoriui taip atrodo, tai tegul taip ir būna, čia viskas gerai“), kad esama vulgarybių apie tarpukojį ir kitų, kad autorius, būdamas gydytojas ir vyras, nuklydo į „tuos maskulinizmus“, ko vertėtų vengti. Bet knygelės pabaiga jau geresnė, ir apskritai joje esama daug stiprių vietų, aktualumo, šviežumo, tad ji sveikina ir linki sėkmės.

Onė Baliukonė. Andriaus Ufarto / BFL nuotrauka

Truputį vėliau, norėdamas padėkoti poetei ir dar pasikalbėti, vėl su ja susitikau kavinėje, Rašytojų namuose. Leido jai užsakyti tik arbatos, buvo paprasta, santūriai draugiška. Iš arti mačiau jos operuotą plaštaką ir per pritamsintus akinius  žvelgiančias supratingas, veriančias akis. Kalbėjomės apie kūrybą. Norėjau girti jos darbus, bet tą temą poetė nutraukdavo. Tad nuoširdžiai pasakojau jai apie rašymo sunkumus: stengdamasis nors kiek susivokti apie Anapusybę, apie tų knygelės veikėjų vietą ir paskirtį Joje visiškai realiai pajutau man „važiuojantį stogą“, jutau labai tikrą savo fizinės gyvybės pasitraukimo grėsmę, tada tarsi regėjau besiveriančias duris į kitą realybę.

Poetė atidžiai klausė. Ir tada nuoširdžiai atsakė taip, kaip nekalbama tarp „normalių“ šiuolaikinių (o dar mažai tepažįstamų) žmonių: „Žinot, jūs nepaisykit tų savo baimių ir kurkite toliau. Nes kas nori kažką tikra užčiuopti – turi eiti tolyn, nežiūrėdamas savęs“. Dar kažką kalbėjo... Nieko neatsakiau. Bet ir nereikėjo – poetė iškart pajuto ne ten pataikiusi, gailėjosi to nuoširdumo pliūpsnio. Toliau buvo nejauki tyla ir padrikas kalbėjimas apie šį bei tą. Kaip tas Evangelijos nuliūdęs jaunikaitis (kai Jėzus jam pasakė: „Išdalink visą savo turtą, imk savo kryžių ir sek mane“) aš pasitraukiau... Maža to – dar pyktelėjau (kaip galima tokius „kietus“ žodžius sakyti, ką – visą savo beslystantį gyvenimą, visus mano šeimyninio gyvenimo triūsus ir pastangas, visas tolesnio galvojimo ir išguldymo apie pasaulio kelius, klystkelius, perspektyvas galima taip paprastai nubraukti? Ne, ne – šaukė mano vidus).

Nors nieko nebuvo pasakyta, bet jai iškart tapo aišku – „išspjovė mane iš savo burnos“. Spėju, gal jai nuovoka sakė: „Šio berašinėjančio ponaičio žodžiai buvo bene ir kiek įdomūs, išmoningai sudėlioti, bet po jais pasirašyti tikruoju savo gyvenimu, tą popierių patvirtinti tikromis vertybėmis anas nė nesiruošė. Kiek tokių drungnų, linkusių pasmaližiauti Kūrybos medumi jau esu mačiusi.  Eilinį kartą apsirikta. Tad greičiau atgal į save...“. O aš, pasaulio kompromisų vaikis, bandžiau dar palaikyti įprastą pokalbį, ėmiau kažką taukšti, kad labai stokoju gero stiliaus, kad gal galėčiau jo pasimokyti. Poetė tada lyg išsivaduodama nuo slogučio žvaliai tarė: „O, prašom“. Ir garsiai pasakė keliems kavinėje buvusiems rašytojams: „Ei, kolegos, čia yra vienas, norintis pasimokyti rašyti, gal turit knygų pasiūlyti?“ Atsirado dvi knygos, jas klusniai nusipirkau. Jai po to „sugrįžimo į normalų bendravimą“ palengvėjo ir pasitaisė nuotaika.

Parvežiau ją namo, važiuodami bendravome tik įprastinėm bereikšmėm frazėm. Nejaučiau jokio jos piktumo, pagiežos – normali supratinga reakcija į šiuolaikes realijas. Palikau ją prie to Šeškinės devynaukščio, iš kurio tiek metų sklido sužeistos, dieviškai jautrios, dieviškai kenčiančios, savo tikrosios esmės neišduodančios sielos šauksmas. Ir sielos, dieviškąja ramybe galop sušvitusios... O aš važiavau namo.

Tik po daugel metų  ėmiau susivokti gavęs tą vertingą ir teisingą pamoką. Ko tada jos pamokytas nesuvokiau turėsiąs atiduoti, dabar jau nebeturiu... Anot Senekos: „Lemtis klusnųjį nukreipia, o jai nepaklūstantį priverčia“. Tikri dalykai, kaip juos bepavadintum, lieka tikri, ji visada buvo ištikima jiems. „Kas prideda ranką prie arklo ir dairosi atgal – nėra vertas Dievo karalystės.“ Nesu  milžinų giminės ir nežvelgiu nuo aukštų bokštų, bet leisk nusilenkti Tau, tikrosios mūsų Tėvynės Balse. Pagarba didiesiems, kurie visiškai atsitiktiniuose savo gyvenimo vinguose neužgožia mažųjų.

Saulius Lynikas
Rekomenduojami video