„Mūsų tragedija, kad savi apvaginėja savus. Partinės gaujos čiulpia europinės paramos pinigus ir rūpinasi tik savo gerove. O ūkininkus stengiasi apvaginėti visi, kas tik netingi“, – apgailestavo Rokiškio krašte prigijęs iš Kuršėnų (Šiaulių r.) kilęs talentingas vadovas, politikas, ūkininkas Vytautas Šlikas.

Ilgametis Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos vadovas V.Šlikas, nenuilstamai kovojęs, kad žemdirbiai ir kaimo gyventojai nebūtų stumiami į nuošalę, pasitraukė iš pareigų. Kraštiečių šviesuoliu, skleidžiančiu „smetoniško“ inteligento dvasią, vadinamas rokiškėnas sutiko su „Valstiečių laikraščiu“ pasidalyti mintimis apie ydingą žemės ūkio politiką, nykstantį kaimą ir išvažinėjančią Lietuvą.

Penkiolika metų tvirtai laikėte Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos vairą, negailėjote karčių kritikos žodžių visoms valdžioms, visada gynėte paprastus kaimo žmones. Ar Lietuvoje ką nors reiškia žemdirbių savivaldos balsas?

Mūsų krašto ūkininkai yra gana aktyvūs, viskuo domisi, mokosi iš kitų. Esame aplankę daug ES valstybių. Tačiau apskritai Lietuvos žemdirbiai yra skriaudžiami ir beteisiai. Norinčiųjų kažką pakeisti yra vienetai, o įsitvirtinusios grupės, palaikomos partijų, pokyčių nenori.

Pateiksiu vieną pavyzdį. 2012 m. tiesioginėms išmokoms buvo pritaikyta moduliacija. Tiems, kuriems išmokų suma viršijo 5 tūkst. eurų, jos buvo sumažintos 10 proc. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija kreipėsi į ES Teisingumo Teismą, kuris pripažino, kad tai padaryta neteisėtai, tačiau dabar niekas nesiruošia jų grąžinti.

V.Šlikas neslepia savo nuomonės, kad dabartinė žemės ūkio politika yra ydinga ir su dideliu korupcijos prieskoniu (asmeninio archyvo nuotr.)

Bandėme kalbėtis su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, bet ten pasakė, kad nekištume galvos, nes nežinia, ar išmokas atiduos. Tai kas čia darosi – ES teismas priėmė sprendimą, o mes jo nepaisome?

Rokiškio ūkininkai pastaraisiais metais nebedalyvavo Lietuvos ūkininkų sąjungos veikloje. Nusivylėte šia organizacija?

Kantrybė trūko, kai šios sąjungos vadovas Jonas Talmantas sutiko, kad žemės ūkio paskirties žemės mokestis būtų skaičiuojamas nuo žemės rinkos vertės. Matyt, prispaudė tuometinis žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius. Jis buvo neblogas ministras, protingas žmogus, bet toks mokestis žemdirbiams netinkamas. Su kai kurių kitų rajonų kolegomis užtrenkėme duris ir pasitraukėme iš Lietuvos ūkininkų sąjungos.

Į aukštus postus nutūpę politikai dažnai skaičiuoja į žemės ūkį plaukiančius milijonus ir didžiuojasi modernėjančiu kaimu. Gal jie nemato, kad jis baigia išnykti?

Tokie politikai turi mažai ryšių su kaimu, jiems nerūpi kaimo gyventojai, jų vaikai. Didžiausia mūsų bėda – emigracija. Jau išvažiavo 870 tūkst. gyventojų, daugiausia jaunų žmonių. Netrukus bus ir milijonas. Dalis jų jau įsitaisė svečiose šalyse, sukūrė šeimas ir nebeketina grįžti. Kitos ES valstybės stebisi, kad mes sugriovėme gyvybingą kaimą. Olandai jau sako, kad Lietuvos valstybės nebėra, nes greitai nebeturėsime darbo jėgos.

Pernai aplankėme Rytų Vokietiją, iš jos kilusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ten gyvuoja visos buvusios kooperatinės bendrovės, jų nieko negriovė, toliau dirba. O ką padarėme mes? Tuometinis ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius pasirašė potvarkį likviduoti kolūkius ir tarybinius ūkius, tad kaimas netrukus virto griuvėsiais.

Stodami į ES plojome, referendumo dieną už balsavimą valdžia siūlė po alaus butelį ir skalbimo miltelių. O dabar patys save naikiname europiniais pinigais. Jei valdžia neatsigręš į kaimą, nieko gero nebus. Jei būtų teisingai skirstoma Kaimo plėtros programos (KPP) parama, mažesni ūkiai atsigautų. Dabar lėšas išsidalija visokie talmantai, savo ūkius padaliję vaikams. Jie rengia projektą po projekto, o dauguma ūkininkų, turinčių 20–50 ha žemės, lieka be nieko.

Kaip bus skirstoma KPP parama, nusprendžia viršūnėlės, niekas nesitaria su apačiomis. Jei projektus rengia Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, leidžiama juos vykdyti. O jei ūkininkui parengia projektą kas nors pigiau, žiūrėk, jį ir atmeta.

Antai lenkai rūpinasi smulkiais ūkiais. Jie apie 20 proc. kaimo plėtrai gautų lėšų perkėlę į tiesioginių išmokų voką. O, pavyzdžiui, olandai panaikino KPP ir tuos pinigus gauna per išmokas. Jei mūsų maži ūkiai gautų didesnes išmokas, vaikai imtų grįžti iš miesto į kaimą.

Savi vagia iš savų

Pasigirsta viešų svarstymų, esą jei regionai tuštėja, jiems nieko ir nereikia: nei gerų kelių, nei ligoninių, nei mokyklų. Panašu, kad kaimas „nurašomas“?

Bėda ta, kad, prisidengiant dideliais projektais, pinigai išmetami į balą. Štai Rokiškio rajono miškuose įrengtos bene penkios milijoninės vertės poilsio aikštelės. Kartais ten prisėda vienas kitas pakeleivis sumuštinio suvalgyti, ir viskas. Tai – tik vienas pavyzdžių.

Jei tie pinigai patektų kaimo žmonėms, būtų visai kitas dalykas. Jei ūkininkas, turintis keliasdešimt hektarų žemės, gautų didesnę paramą, jis nepaleistų žemės iš rankų, neparduotų kokiam oligarchui, turėtų iš ko gyventi, išlaikyti šeimą, išmokslinti vaikus.

Ne maža dalis nusivylusių Lietuvos ūkininkų nejaučia didelės pagarbos nei buvusioms, nei dabartinei valdžiai.

Yra manančiųjų, kad europinė parama tik padidino socialinę atskirtį Lietuvoje. Tam pritartumėte?

Mūsų tragedija, kad savi apvaginėja savus. Partinės gaujos čiulpia europinės paramos pinigus ir rūpinasi tik savo gerove. O ūkininkus stengiasi apvaginėti visi, kas tik netingi.

Kai Lietuvoje padaugėjo mėsinių galvijų, avių augintojų, jiems supirkėjai pradėjo mokėti grašius. Už avies gyvojo svorio kilogramą moka vos 1 eurą. Žmonės skambina ir teiraujasi, ką jiems daryti, kaip išgyventi?

Kitas pavyzdys. Pas vieną mėsinių galvijų augintoją atvažiuoja šveicarai, pasipjauna buliukus, už kilogramą mėsos sumoka po 3,7 euro ir tą skanią galvijieną išsiveža. Paprašiau draugų, kad jie nueitų ten į restoraną ir pasižiūrėtų, kiek ta mėsa kainuoja. Jie man pranešė, kad 100 g tokios mėsos kainuoja 100 dolerių. Tokia lietuviškos mėsos vertė.

Daug kalbama apie kooperaciją, bet reikalai nejuda. Gal ūkininkams dar nėra taip blogai, kad jie nesivienija?

Nepasitikėjimas – bene svarbiausia kliūtis. Ūkininkai nepasitiki vieni kitais, išrinktais vadovais. Mūsų rajone yra ekologinius ūkius vienijantis kooperatyvas, kuris kur kas brangiau parduoda ekologišką pieną vokiečiams. Taigi, jis turi finansinį pagrindą. Bet daugiau ūkininkų į kooperatyvą nestoja, nes reikia sumokėti atitinkamą sumą. Kaip pakeisti tokį mąstymą? Kooperaciją reikėtų aktyviau remti, padėti finansiškai.

Štai mes, šeši ūkininkai, esame įkūrę kooperatyvą „Rokiškutis“. Visi dirbame po 50, 30 ar dar mažiau hektarų. Nė vienas iš mūsų nepasinaudojome KPP parama, nes neturime pinigų, o iš bankų skolintis nenorime. Mums reikia ir technikos, ir grūdų džiovyklos, ir kt. Iš savų pinigų įstengiame įsigyti padargų, padedame vieni kitiems prižiūrėdami pasėlius, kuldami javus ir pan. Jei gautume didesnes išmokas, kaimo plėtros paramos lėšų, sustiprėtume. Bet nedideli ūkiai Lietuvoje nereikalingi.

Jau daugiau kaip penkiolika metų entuziastingai palaikote jaunųjų ūkininkų ratelių veiklą rajono mokyklose. Juos iki šiol išlaikė tik rokiškėnai ir pasvaliečiai. Kokią regite jų perspektyvą?

Kai, padedami rajono vadovų, mokyklose įsteigėme jaunųjų ūkininkų ratelius, mokytojai ir vaikai entuziastingai ėmėsi įvairios veiklos: vieni augino triušius, avietes, kiti globojo bites. Pats prisimenu, kai tarpukario Lietuvoje, būdamas devynerių metų ūkininkaitis, už užaugintas morkas gavau 5 litų premiją. Tuo taip didžiavausi... Dabar vaikams labai stinga darbinio ugdymo pamokų.

Šiemet kovą Rokiškyje surengėme konferenciją „Jaunųjų ūkininkų rateliai – dialogas praeities ir ateities sandūroje“, į kurią pakvietėme tris ministres: švietimo ir mokslo, socialinės apsaugos ir darbo bei žemės ūkio. Deja, nė viena neatvyko. Tikėjomės, kad bus imtasi iniciatyvos gaivinti jaunųjų ūkininkų ratelius visoje Lietuvoje, bet iš to išėjo šnipštas. Niekas nė piršto nepakelia, kad mūsų mokiniai įgytų darbinių įgūdžių, būtų pratinami prie darbo. Ir tai – didžiulė bėda.

Išgyvenote trijų epochų permainas: nuo „smetoniškos“, sovietinės iki šių dienų Lietuvos. Turbūt ne kartą teko pradėti nuo nulio, kai nauji vėjai negailestingai sugriaudavo tai, ką iš širdies kurdavote?

Rokiškyje dirbau mokytoju, Kultūros skyriaus vedėju. Po surengtos rajono dainų šventės buvau pristatytas aukštam apdovanojimui, bet sulaukiau ne jo, o tremties į Liudo Giros kolūkį Laibgaliuose. Gavau antspaudą, arklį ir balną. Dar buvo keliolika karvių ir kiaulių. Kolūkiečiai be samagono nenorėjo dirbti, bet radome bendrą kalbą ir per 35 metus sukūrėme klestintį kolūkį.

Sukūrėme aukšto lygio gamybą, pavyzdžiui, bulves pardavinėjome uzbekams, armėnams ir kt. Kilo namai, kolūkio pastatai, turėjome sveikatingumo kompleksą. Į pensiją išlydėtiems darbuotojams kolūkis papildomai mokėjo 50 proc. pensijos dydžio priedus. Aplankėme daug šalių, organizavome daug kultūros renginių. Matėme visus Panevėžio Juozo Miltinio teatro spektaklius. Jie atvažiuodavo pas mus, o kai spektaklio dekoracijos netilpdavo mūsų scenoje, mes išsiruošdavome į Panevėžį. J.Miltinis atvažiuodavo pas mane pavalgyti raugintų kopūstų. Tai buvo aukštos moralės ir gilaus proto žmogus.

Papūtus taip visų lauktų permainų vėjams, nieko neliko. 1989-aisiais, kai į kolūkį atsiuntė laikinąjį administratorių, palikau 2,7 tūkst. galvijų, 15 tūkst. kiaulių, 300 tūkst. paukščių ir 150 mechanizatorių. Viskas buvo sunaikinta, išskyrus paukštyną, visi išsiskirstė. Tas pat dėjosi ir visoje šalyje.

Su kitų stiprių kolūkių vadovais nuvažiavome pas Vytautą Landsbergį ir pabandėme įtikinti, kad griauti nereikia. Tačiau jis atsakė, kad, nesugriovęs seno, naujo namo nepastatysi, ir pasiuntė pas G.Vagnorių. Šis pareiškė, kad Lietuvai tokio žemės ūkio nereikia. Visi grįžę į ūkius parašėme pareiškimus ir pasitraukėme. Buvo įkurtos žemės ūkio bendrovės, kurių dauguma gyvavo, kol fermos buvo pilnos gyvulių, o sandėliai – medžiagų. Bet tai truko neilgai.

Ar matote jėgą, kuri turėtų ryžto ir drąsos kažką keisti, kad Lietuva galutinai neišsivaikščiotų?

Bent savo krašte nematau tokių žmonių, kurie mestų savo darbus ir eitų vairuoti valstybės. Protingi žmonės turi užsiėmimų, dirba dėl savo aplinkos, šeimos, vaikų. Nežinau, kas dabar galėtų aukotis ir pasipriešinti įsitvirtinusiai piktai galiai.