Mažučių kaime (Vilkaviškio r.) ūkininkaujantis Šarūnas Radvinauskas nuo mažens svajojo turėti traktorių „T-150“. Nors dabar tokiomis transporto priemonėmis žemės beveik niekas nedirba, pats suvalkietis vos kiek daugiau nei prieš mėnesį savo technikos parką papildė 1989 metais pagamintu minėtu traktoriumi. Ir ne, bent kol kas žemės su juo dirbti vyras neketina. Iš pradžių jis žada su šiuo traktoriumi... apvažiuoti Lietuvą.

Jaučia sentimentus

Kol daugelis dar tik lips iš savo lovų po Naujųjų Metų šventimo, Š.Radvinauskas kartu su Patilčių kaime (Vilkaviškio r.) ūkininkaujančiu Artūru Vakarinu ketina sėsti į neseniai įsigytą „pusantriniu“ neretai pavadinamą traktorių ir patraukti aplink Lietuvą. Būtent sausio 1-osios rytą du bičiuliai žada su šia transporto priemone pradėti iš dalies istorinį savo žygį. Kaip jie patys teigia, visai nesvarbu, koks tą rytą bus oras – lis ar snigs, šals ar pūs stiprus vėjas – jie savo kelionę pradės bet kokiu atveju!

Mintis apie žygį dviem draugams šovė visiškai atsitiktinai. Bekalbėdami telefonu jie pajuokavo, kad jei kada nors kuris iš jų turės „T-150“ traktorių, neužteks su juo vien arti žemę – būtina nuveikti kažką įdomaus. Taip ir gimė sumanymas apkeliauti šalį.

Abu vyrai jaučia sentimentus šiai transporto priemonei. Šarūnas gal nuo dešimties metų svajojo, kad vieną dieną vairuos tuomet tikru žemės ūkio technikos stebuklu atrodžiusį „pusantrinį“, o Artūro senelis apskritai buvo pirmasis Vilkaviškio rajono gyventojas, gavęs teisę kolūkyje jį vairuoti.

„Kaip matote, traktorius „T-150“ pasirinktas neatsitiktinai. Mes abu vienaip ar kitaip susiję su šio modelio traktoriumi. Aišku, būtų daug lengviau Lietuvą apvažiuoti naujausiomis transporto priemonėmis, bet mes to tikrai nedarytume. Nebūtų įdomu! Daug įdomiau keliauti su tokia technikos priemone, kuri daugeliui kelia nostalgiją. Besiruošdami kelionei sutikome nemažai ūkininkų, kurie prisipažino ir patys norėję nuveikti kažką panašaus, tačiau niekada tam taip ir nesiryžo. Pagalvojome, kad galime savo žygį savotiškai dedikuoti tiems, kurie su panašia technika kadaise kūrė savo ūkius“.

Nepateisino lūkesčių

Sugalvojus idėją, bičiuliams beliko pradėti viską nuodugniai planuoti. Pradėti, aišku, reikėjo nuo traktoriaus. Peržiūrėję dešimtis skelbimų, norimą transporto priemonę vyrai tikėjosi nusipirkti Radviliškyje. Nuvykę į vietą suvalkiečiai greitai suprato buvę apgauti, nes pats traktorius nė iš tolo nepriminė to, kurio aprašymas buvo pateiktas skelbime.

„Iš karto supratome, kad jeigu mėgintume tą traktorių užsikurti, vos pradėję važiuoti pamestume pusę detalių. Jau nekalbu apie bendrą jo išvaizdą. Tarkime, kabinoje buvo tiek skylių, kad voverės nevaržomos po jas galėtų bėgioti pirmyn ir atgal“, – juokėsi Š.Radvinauskas.

Laimei, netoliese gyveno kitas „T-150“ pardavėjas, tad bičiuliai nedelsdami nuvyko pas jį. Pakeliui jie net ėmė svarstyti, kad jei nepavyks rasti norimo varianto, keliauti aplink Lietuvą greičiausiai teks su kita transporto priemone. Vis dėlto to tikriausiai neprireiks, nes šįkart „T-150“ atitiko didžiąją dalį žemdirbių iškeltų lūkesčių. Jis buvo puikiai prižiūrėtas, tvarkingas, o pardavėjas neslėpdamas pasakė apie vienintelį gedimą – trūkusį sankabos gaubtą. Jį ūkininkai iki kelionės žada nesunkiai susitaisyti.

„Traktorių iš Radviliškio rajono į Suvalkiją parsigabenome su vilkiku. Iki tol nei aš, nei Šarūnas neturėjome daug praktikos vairuoti tokią transporto priemonę. Tik jau parvykę išbandėme. Atrodo, viskas veikia puikiai. Buvome nuvažiavę iki Vilkaviškio, sukorėme gal 50 km, jokių gedimų nepastebėjome. Tikimės, kad ir kelionės aplink Lietuvą metu jų pavyks išvengti. Aišku, dar iki jos traktorių deramai pasiruošime, į kelią prisikrausime krūvą atsarginių detalių. Bijome tik vieno – didelių gedimų, kurių neitų pataisyti kelyje. Su visais kitais nesklandumais neabejojame, kad susitvarkysime“, – kalbėjo A.Vakarinas.

Jis neslėpė, kad net jei pakeliui tektų dėl kokių nors priežasčių pristabdyti ar nutraukti žygį, jį vyrai vis tiek planuoja užbaigti. Kad ir vėliau.

Žavi ir baugina

A.Vakarinui ir Š.Radvinauskui dar iki kelionės reikės tinkamai pasirengti ne tik traktorių, bet ir prie jo kabinamą priekabą su tentu. Būtent joje ūkininkai ketina miegoti. Čia turėtų būti pastatytos dvi lovos bei malkomis kūrenama krosnelė, padėsianti žygeiviams apsisaugoti nuo šalčio.

„Pasiimsime duonos, bulvių, lašinių, obuolių ir kaip nors išgyvensime. Keliaudami daugiausiai improvizuosime. Pavyzdžiui, malkų žadame prisirinkti pakeliui. Važiuodami norėtume aplankyti ir keletą nuomonės formuotojų žemdirbių. Tikimės, jog tai pavyks padaryti“, – vylėsi Š.Radvinauskas.

Viso savo žygio eigą ūkininkai žada transliuoti socialiniuose tinkluose. Vyrai neabejoja, kad atsiras palaikančių jų sumanymą, bet bus ir tokių, kurie kritikuos.

„Mano žmona iš pradžių irgi labai nepatikliai žiūrėjo į šį planą. Ji net sakė, kad gali man nupirkti antrą „pusantrinį“, svarbu, kad tik likčiau namuose. Iš dalies ją suprantu – ji kurį laiką turės viena rūpintis trimis mūsų vaikais, ant jos pečių guls ir ūkio reikalai. Kita vertus, pamažu žmona baigia apsiprasti. Dabar ji jau gal net palaiko mane“, – juokėsi Š.Radvinauskas.

Priešingai nei jo žmona, A.Vakarino sutuoktinė iškart vyrui pasakė važiuoti ir pernelyg negalvoti apie galimas pasekmes.

„Mes negeriame, nerūkome, iš savo ūkio beveik neišeiname, po užsienius nevažinėjame, tad ši kelionė bus savotiška nauja patirtis. Dėl to ji ir žavi, ir baugina. Labai jos laukiu“, – prisipažino A.Vakarinas.

Liks ūkyje

Kol kas už traktorių abu bičiuliai mokėjo per pusę. Tiesa, jei visgi jis sėkmingai įveiks numatytą maršrutą, Šarūnas žada atiduoti draugui sumokėtą jo pinigų dalį ir pasilikti „pusantrinį“ sau. Vyras juokavo, kad po planuojamos kelionės transporto priemonė turėtų tapti neįkainojama.

Iš viso važiuodami vidutiniškai 30 km/val. greičiu, suvalkiečiai žemdirbiai ketina per dieną nuriedėti po 300 km. Jei viskas vyks pagal planą, jų kelionė turėtų trukti 6–7 dienas, nes aplink Lietuvą yra maždaug 1 300 km.

„Galima rasti daugybę argumentų, dėl ko turėtume nevažiuoti ir likti namuose. Lygiai tiek pat argumentų galima sugalvoti ir kodėl turėtume vykti į šią kelionę. Nenoriu ateityje gailėtis, kad kažko nepadariau, nors galėjau. Žmones dažniausiai stabdo trys dalykai: pernelyg ilgas galvojimas, dvejonės ir atidėliojimai. Džiaugiuosi, kad Artūras sutiko su šia avantiūra. Abejoju, ar dar kas nors kitas būtų tam pasiryžęs. Aišku, ši kelionė bus geras išbandymas visomis prasmėmis, tačiau tinkamesnio laiko už sausio pradžią jai nerastume. Juk pagrindiniai darbai ūkyje padaryti, o nauji dar neprasidėję. Kas žino, gal ši kelionė bus tik pirma iš daugelio kitų. Minčių turime įvairių“, – šypsojosi Š.Radvinauskas.