Jau netrukus ruošiamasi sudaryti sąlygas žemę dirbantiems asmenims įsigyti nuomojamus valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir tarp privačių sklypų įsiterpusius nenaudojamus valstybinės žemės plotus. Nors planuojamos įstatymo pataisos skamba neblogai, ūkininkai baiminasi, kad tokiu būdu dar daugiau žemių atsidurs juridinių asmenų ar stambių žemvaldžių rankose.

Nenori stabdyti

Peržvelgus stambiausių Lietuvos žemvaldžių sąrašus matyti, kad juose dominuoja tokios įmonių grupės, kaip „Agrokoncernas“, „Linas Agro Group“, „Auga Group“, „Litagra“, su „Vičiūnų grupe“ susijusi „Groward Group“, „Lytagra“, „INVL Baltic Farmland“ ir kt. Jų valdos užima dešimtis tūkstančių hektarų. Akivaizdu, kad konkuruoti su tokiais žemvaldžiais gali... nebent jie patys. Smulkūs, vidutiniai ir net dideli šeimos ūkiai tam neturi jokių galimybių. Blogiausia, kad šie žemvaldžiai ir toliau nevaržomi didina savo plotus, taip tarp ūkininkų vis labiau augindami atskirtį.

Šalies žemdirbiai neabejoja, kad priėmus valstybinės žemės įsigijimo įstatymo pataisas atotrūkis dar padidės. Ūkininkų bendruomenė svarsto, kad bandant ieškoti išeičių, nereikėtų leisti valstybinę žemę įsigyti juridiniams asmenims, kurie dėl finansinių resursų ir besiribojančių kaimyninių sklypų tai padaryti turi daugiau galimybių nei fiziniai asmenys.

Laikinai žemės ūkio ministro pareigas einantis Kazys Starkevičius ūkininkus skuba raminti. Anot jo, priėmus įstatymą jis draus valstybinę žemę pirkti tiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie jos jau bus įsigiję 300 ha. Taip pat žemė bus neparduodama tiems, kurių bendras valdų plotas sudarys 500 ha.

Visgi laikinasis ministras pripažįsta, kad yra tam tikrų galimybių šiuos ribojimus apeiti. Anot jo, išties yra nemažai pavyzdžių, kai ūkininkai randa landas ir taip savo rankose sukaupia žemių plotus, didesnius nei 500 ha. Geriausias to pavyzdys – kai nesumuojamas bendras hektarų kiekis to akcininko, kuris turi ne daugiau kaip 25 proc. akcijų skirtingose įmonėse.

„Galbūt būtų galima šią kartelę nuleisti iki 10 proc. Visgi šią pataisą bandoma priimti gal 20 metų, tačiau nesėkmingai. Reikėtų žemės įstatymą keisti iš esmės. O tam reikalingos ilgos diskusijos bei įvairios procedūros. Dėl to nemanau, kad dabar reikėtų stabdyti visus jau prasidėjusius procesus. Galbūt tai bus užduotis ateinančiam ministrui. Manau, kad šią vietą tikrai būtų galima koreguoti“, – svarstė K.Starkevičius.

Grėsmė nacionaliniam saugumui?

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus laikėsi dar atkaklesnės pozicijos. Anot jo, susietumą reikėtų įvesti jau nuo pirmos akcijos. ŽŪR pirmininkas įžvelgė ir dar vieną grėsmę, kuri gali kilti, kai didžiuliai žemės plotai atsiduria vienose rankose.

Pagal Lietuvos įstatymus, žemė gali atitekti tik ES ir Euroatlantinės integracijos šalies piliečiams. Dėl to didelės grėsmės nacionaliniam saugumui K.Starkevičius tikino nematantis. Visgi jis pripažino, kad tam tikrų galimybių apeiti ir šią vietą taip pat yra.

„Kai žemę valdo vienas asmuo, įmonė ar fondas, su ja galima daryti kas tik norima. Dabartinės pasaulio geopolitinės padėties akivaizdoje tai ypač pavojinga. Pavyzdžiui, Afrikoje didelės kompanijos jau dabar supirkinėja žemes, jas išvalo, vietinius žmones išvaro ir tas teritorijas paverčia safariais. Nesakau, kad ir pas mus taip būtų, bet tai – puikus pavyzdys, kas gali nutikti su žeme“, – kalbėjo dr. A.Svitojus.

Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vicepirmininkas Vytautas Buivydas svarstė, kad nereikėtų atmesti ir tos galimybės, kad vienose rankose sukoncentruota žemė gali kelti pavojų ir nacionaliniam saugumui. Kaip pavyzdį jis pateikė vieną didžiausių Lietuvoje ekologiško maisto gamintojų ir vieną stambiausių šalies žemvaldžių „Auga group“, kuri šiuo metu susiduria su rimtomis problemomis, dėl kurių įmonei gali grėsti net bankrotas. Skaičiuojama, kad ši įmonė valdo vieną šešiasdešimtąją Lietuvos dirbamų žemių plotų. Jai priklauso ir dideli valstybinės žemės plotai.

V.Buivydas kėlė klausimą, kas garantuoja, kad sudėtingoje situacijoje atsidūrusių įmonių žemė nepereis Lietuvai nedraugiškų valstybių kreditoriams? Anot jo, panaši situacija jau buvo susiklosčiusi Slovakijoje.

Į šį klausimą sureagavęs laikinasis žemės ūkio ministras tikino, kad į kreditorių rankas galėtų pereiti tik nuosava, tačiau ne nuomojama žemė. Be to, pagal Lietuvos įstatymus, žemė gali atitekti tik ES ir Euroatlantinės integracijos šalies piliečiams. Dėl to didelės grėsmės nacionaliniam saugumui K.Starkevičius tikino nematantis. Visgi jis pripažino, kad tam tikrų galimybių apeiti ir šią vietą taip pat yra. Pavyzdžiui, per akcijas.

„Mano manymu, būtina daryti viską, kad neliktų nė menkiausių galimybių apeiti įstatymus. ŽŪR jau seniai į viešumą kelia klausimus dėl galimybės riboti žemių įsigijimą juridiniams vienetams. Juk sunkumų, tokių, su kuriais dabar susiduria „Auga group“, gali turėti ir kiti. Ūkininkui, jei jam sunku, juk nereikia mokėti sau atlyginimo, o juridinius asmenis labai veikia ekonominė situacija. Jie turi daugybę įsipareigojimų: mokamos algos, įvairūs mokesčiai ir kt. Siekdamos išvengti panašių rizikų, kai kurios šalys, pavyzdžiui, Lenkija, jau seniai neleidžia įsigyti žemės juridiniams vienetams, o ir fiziniams asmenims žemė parduodama tik su tam tikrais įsipareigojimais. Taip garantuojami tvarūs ir stabilūs ūkiai. Deja, pas mus situacija vis dar priešinga“, – apgailestavo dr. A.Svitojus.

Dar vieną galimą problemą įvardijo LJŪJS atstovas Vytenis Grigas. Anot jo, ribojimų nebuvimas veda prie monopolystės.

R.Juknevičius: „LŪS tikrai palaikytų apribojimus žemę įsigyti juridiniams asmenims, tačiau tik su sąlyga, kad neliktų galimybių jų apeiti. Bėda, kad dabartiniai įstatymai tą leidžia daryti, o dėl to priešinama ir žemdirbių bendruomenė.“

„Įsivaizduokite, kad didžioji dalis dirbamų žemių atsidurtų 5–6 žmonių rankose. Jie automatiškai imtų kontroliuoti visą rinką, nes tarpusavyje susitarti dėl tik jiems palankių sąlygų nebūtų sunku. Jie galėtų nustatyti vartotojams nedraugiškas kainas, bloginti gaminamos produkcijos kokybę ir pan. Matau daugybę rizikų, jei juridiniams asmenims ar stambiausiems žemvaldžiams nebus užkirsta galimybė įsigyti dar daugiau žemių“, – kalbėjo V.Grigas.

Sudaromos sąlygos išnykti

Prieš galimybę žemę parduoti juridiniams asmenims nusistačiusi ir Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS). Jos pirmininkas Raimundas Juknevičius sakė, kad dabartiniai šalyje galiojantys apribojimai – lengvai apeinami. Anot jo, prireikus galima sukurti tiek juridinių vienetų, kiek reikia.

„LŪS tikrai palaikytų apribojimus žemę įsigyti juridiniams asmenims, tačiau tik su sąlyga, kad neliktų galimybių jų apeiti. Bėda, kad dabartiniai įstatymai tą leidžia daryti, o dėl to priešinama ir žemdirbių bendruomenė.

Deja, tarp visų politinių jėgų yra suinteresuotų asmenų, kurie visomis išgalėmis stengiasi užkirsti kelią bet kokiems įstatymo pakeitimams“, – kalbėjo R.Juknevičius.

Jis pripažino, kad dabartinėmis sąlygomis vadinamiesiems šeimos ūkiams konkuruoti yra labai sunku. Su šia nuomone sutiko ir kiti pašnekovai. Pavyzdžiui, ŽŪR pirmininkas dr. A.Svitojus svarstė, kad padėtį kiek pagerintų ES paramos ribojimas stambiesiems žemvaldžiams, kurie dabar susirenka didžiąją dalį ES išmokų. ŽŪR pirmininko nuomone, smulkūs ir vidutiniai ūkiai yra mūsų žemės ūkio pagrindas, todėl turėtume didelį dėmesį skirti jų ekonominiam saugumui bei užtikrinimui, kad skirstoma parama juos pasiektų, o ne būtų nukreipiama daugiausia į stambių žemvaldžių rankas.

„Man labai keista, kad iki šiol dar nėra sutvarkytas ES paramos skirstymo mechanizmas. Juridiniai asmenys ar privatūs stambieji žemvaldžiai apskritai neturėtų pretenduoti į ES išmokas. Jie ir taip jau turi įsukę puikiai veikiančius aparatus. Kiekvienas ūkis privalo kada nors pasiekti lūžio tašką, po kurio turėtų gyventi tik iš savęs, nepriklausomai nuo dotacijų iš šalies. Nesu visiškai nusistatęs prieš stambiųjų rėmimą, tačiau tai galėtų būti daroma kitais būdais. Pavyzdžiui, jei jie stato kokį nors didelį objektą, dėl kurio vėliau valstybei bus sukuriama pridėtinė vertė, galima kuriam laikui mažinti jų pelno mokestį ar suteikti kitų lengvatų“, – svarstė Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas Vaidas Matukaitis.

Jis taip pat griežtai pasisakė prieš valstybinių žemių pardavimą juridiniams asmenims, dėl ko valstybei gali iškilti begalė grėsmių.

„Jei viską atiduosime į vienas rankas, greitai pasidarysime kaip kokia Bulgarija, kurioje visą dirbamą žemę valdo gal 10 ar 20 asmenų. Mes vis akcentuojame kaimo gyvybingumo svarbą, tačiau nieko nedarome, kad to iš tiesų pasiektume. Priešingai, sudarome sąlygas nykti kaimams“, – apgailestavo V.Matukaitis.

Privalo keistis

LJŪJS atstovo V.Grigo teigimu, visos ES organizacijos, vienijančios jaunimą, pritaria, jog būtina riboti ES paramą juridiniams asmenims ir privatiems stambiesiems žemvaldžiams. Anot jo, tai jau padarę lenkai, kroatai, slovakai ir kai kurios kitos šalys.

A.Svitojus: „Lenkija jau seniai neleidžia įsigyti žemės juridiniams vienetams, o ir fiziniams asmenims žemė parduodama tik su tam tikrais įsipareigojimais. Taip garantuojami tvarūs ir stabilūs ūkiai.“

„Šiose šalyse nustatomi hektarų kiekiai, tarkime, 300 ar 400 ha, už kuriuos mokamos ES išmokos, o už tuos plotus, kurie viršija šį kiekį, parama neteikiama. Toks variantas būtų paprasčiausias ir Lietuvoje. Kiek žinau, diskusijų apie tai mūsų šalyje jau yra vykę, tačiau jos prie kokio nors apčiuopiamo rezultato neprivedė. Buvo baiminamasi, kad tokiu būdu žemvaldžiai vis tiek rastų būdų, kaip apeiti įstatymą. Pavyzdžiui, skaidytų ūkius į mažesnes dalis. Ko gero, tai būtų įmanoma, tačiau reikėtų gerai apgalvoti, kaip visa tai sukontroliuoti“, – kalbėjo V.Grigas.

LŪS pirmininkas R.Juknevičius teigė, kad jo atstovaujama organizacija taip pat ne kartą Žemės ūkio ministerijai yra pateikusi pasiūlymų, kaip būtų galima skirstyti ES paramą. Tiesa, jis nebuvo griežtai nusistatęs prieš ES išmokas stambiesiems žemvaldžiams.

„Mes siūlome diferencijuoti ES paramą. Nesakome, kad ūkininkus reikia remti tik pagal požymį – ar jie dideli, ar maži. Reikėtų vertinti, ar paramos lėšos sukuria kokią nors pridėtinę naudą valstybei ar tai pačiai ES. Dabar pinigai dalinami labai netikslingai, visiškai nekreipiant dėmesio į tai, ar juos gauna produkcijos gamintojas, ar sofos ūkininkas. Deja, pastarųjų daugėja. Tai rodo ir bendrosios žemės ūkio produkcijos gamybos apimtys, kurios tikrai neauga. Viena paramos dalis turėtų būti skirta gamybai skatinti, o kita – kaip pašalpa, padedanti išlikti. Šiuos fondus reikėtų atskirti, tad taip išvengtume bet kokios sumaišties“, – siūlymais dalijosi R.Juknevičius.

Žemės ūkio ministras K.Starkevičius tikino, kad tam tikrų apribojimų skirstant ES paramą yra ir dabar, tačiau pripažino, kad jų galėtų būti dar daugiau. Ministras teigė palaikantis ūkininkų poziciją ir esantis už atvirą diskusiją, kurios metu galėtų gimti konkretūs pasiūlymai.

V.Grigas svarstė, kad dėl šios diskusijos nebuvimo ir politikų nenoro padėti smulkiems ir vidutiniams ūkiams, šeimos ūkių padėtis šalyje sunkėja.

„Viskas gerai, jei savo darbe matai prasmę. Aš ją matau. Bet kažkada net labiausiai motyvuoti ūkininkai prieina ribą, kuomet turi apsispręsti, kuriuo keliu eiti toliau. Išgyventi šeimos ūkiams tampa vis sunkiau. Bent aš nematau finansinių galimybių, kaip savo šeimą išmaitinti vien iš ūkio. Deja, rinka taip sudėliota, kad už paslaugas mokama daugiau nei už užaugintą produkciją. Vienintelė išeitis – gyventojų švietimas. Bet kokiu atveju, padėtis privalo keistis, nes labai greitai galėsime pamiršti apie gyvybingus kaimus. Jų paprasčiausiai neliks“, – tarsi visą dabartinę situaciją apibendrino V.Grigas.

Jaunius Bušauskas