Lietuva skelbia vis artėjanti prie gerovės valstybės, bet senjorai, ypač gyvenantys kaimuose ir turintys nedidelius ūkius, gerėjančio gyvenimo nejaučia ir tikina, kad net būdami užtarnautame poilsyje yra priversti ūkininkauti, nes nesijaučia apsirūpinę senatvei.

Tyčiojasi iš kaimo žmogaus

Lazdijų rajone tarp dviejų ežerų gyvenanti ūkininkė senjora Irena (pavardė redakcijai žinoma) papasakojo, dėl ko labiausiai jai skauda, ir pavedžiojo vyresnio amžiaus kaimo žmogaus gyvenimo rūpesčių takeliais.

Metelių krašto (Lazdijų r.) ūkininkė jau ne pirmą kartą paskambina „Valstiečių laikraščiui“, kai „skauda“. Šį kartą ji pasidalino įvairiapusiu pasakojimu apie kaimo žmogaus gyvenimą, rūpesčius.

„Šiemet didėjo senatvės pensijos tiems, kieno ji nesiekė 500 eurų. Buvo kalbama, kad jos didės visiems. Mano draugei, kurios pensija viršijo 400 eurų, ji iš tikrųjų padidėjo 12 eurų, o mano pensija, kuri buvo kiek didesnė nei pusketvirto šimto eurų, sumažėjo 5 eurais“, – bėdojo meteliškė, prisimindama, kad dar metų pradžioje vienoje televizijos laidoje jau buvo girdėjusi prognozę, kad kai kam senatvės pensija, užuot didėjusi, po perskaičiavimų gali ir sumažėti. Tačiau tuo nelabai tikėjo, kol pati nesulaukė perskaičiuotos pensijos.

Patikėjo tik tuomet, kai rugsėjį sulaukė 5 eurais mažesnės pensijos, nei iki tol. Ne vieną ir ne du kartus bandė prisiskambinti į „Sodrą“, bet vis nepavykdavo. „Man reikėtų nieko neveikti, tik nuo ryto iki vakaro spaudinėti telefono mygtukus, kad prisiskambinčiau. Anksčiau būdavo paprasčiau – iškilus problemai paskambindavai, pabendraudavai su žinančiu specialistu, padėdavai ragelį, ir ramu. O dabar gal specialiai padaryta, kad informacijos negautum – skambinsi dvi, gal tris dienas, bet neprisiskambinsi. Per tą laiką ir noras skambinti praeis“, – svarstė Irena.

Moteris tikino, kad prieš pensijos sumažinimą kokių nors papildomų išmokų „Sodra“ jai tikrai nedavė. Gauna tik senatvės pensiją. Moteris viliasi, gal čia įvyko klaida, nes netiki, kad iš tikrųjų pensija buvo sumažinta. Anot meteliškės, didžioji dalis kaimo pensininkų naudojasi bankų debetinėmis kortelėmis, į jų sąskaitas pervedamos ir pensijos, bet tik nedaugelis naudojasi elektronine bankininkyste ir pasitikrina, kiek kurį mėnesį pervesta pensijos. Todėl gali net nežinoti, ar rugsėjo mėnesį prie pensijos keli eurai pridėti, ar keliais eurais pensija sumažėjo.

Atkirstos nuo pasaulio

Senjora Irena vis dar ūkininkauja – jos tvarte mūkia dvi karvės. Anksčiau piendavių laikė daugiau, bet mąžtant jėgoms, melžiamų karvių bandą mažino, kol liko paskutinės. Už pieną šiemet gaudavo 18 ct/kg, tik neseniai supirkėjai pridėjo 2 ct, tad dabar gaus 20 ct/kg. „Tokia kaina – pasityčiojimas iš kaimo žmogaus“, – tikino smulkaus pieno ūkio savininkė.

Moteris tikino, kad kvailų sprendimų ji „neperneša“, todėl negali nutylėti apie kaimą kamuojančias negeroves. Pašnekovė porino, kad kaimo žmogus jaučiasi nustekentas. Ir nustekentas ne tik jis, bet ir visas kaimas.

„Kaime buvo pašto skyrius, bet jį panaikino. Skyrė automobilį, kurį vaikėmės kaip šunys – į kaimą atvažiuodavo 15 minučių. Tad mokesčius susimokėti norinčios močiutės ateina 1–2 valandas iki nustatyto laiko, kad tik nepavėluotų. Susirinkę sėdi ant suoliuko ir laukia, nesvarbu, ar geras oras, ar lyja, sninga. Prie parduotuvių nebeliko net pašto dėžučių, į kurias bet kuriuo metu galėdavo įmesti laiškus. Dabar norėdamas išsiųsti laišką turi šauktis paštininkus, kad šie užsuktų pas tave į namus ir jį paimtų. Tai koks skirtumas, jeigu atvažiavai į kaimą, tai galėtum ir iš pašto dėžutės išimti laiškus. Be ne, kaimo žmogus yra priverstas kviestis paštininkus, žinoma, ne už dyką. Be to, jie dažnai atvažiuoja vakare, nes apie 20 val. jie vis dar vežioja laikraščius – kitaip nespėja“, – gyvenimo kaime peripetijas dėstė moteris.

Irenos teigimu, kaime veikė ir medicinos punktas, kuriame buvo galima sulaukti nesudėtingos medicinos pagalbos. Ten vieniems buvo galima susileisti gydytojų paskirtus vaistus, kitiems – pasimatuoti kraujo spaudimą, gal ir gauti nereceptinę tabletę ar tepalo. „Tegul jis dirbdavo vos keletą valandų, tačiau kaimo gyventojams buvo reikalingas. Bet uždarė. Nebeliko ir mokyklos, vaikų darželio“, – apie kaimo žmonių skaudulius pasakojo meteliškė.

Moteris nepamena, kada į rajono centrą – Lazdijus – važiavo maršrutiniu autobusu. Metelių apylinkių senjorai, tarp kurių – daugiausia moterys, į Lazdijus važiuodavo kartu su mokiniais geltonaisiais autobusiukais.

„Prireikus pas daktarus, nuvažiuoti daugiau nėra kuo. Autobusiukas važiuoja beveik tuščias, tai pakeliui, kai veždavo vaikus į mokyklą, įsėsdavo ir kelios senjoros. Ar dar važiuoja koks nors maršrutinis autobusas – net nežinau“, – širdasopio neslėpė Irena.

Trimerių gaudesys

Meteliškė gyvena labai gražioje vietoje tarp dviejų ežerų, bet ramybę, kurią anksčiau brangino, atėmė į aplinkines sodybas susikėlę miestiečiai. „Aš gyvenu tiesiog paežerėj. Kai atvažiuoja turistų bei poilsiautojų, mato, kaip lakstau su gyvuliais, kieme neatsisėdu – vis bėgu prie savo darbų. Sako, oi, kaip čia pas jus gražu“, – pasakojo Irena.

Tačiau jos akys prie to grožio jau priprato ir ji nelabai jį jaučia, mat per tuos tris dešimtmečius, kol ji čia gyvena, įvyko labai daug pokyčių. „Buvo metų, kai ežero nemačiau – prižiūrėjau namuose vaiką ligonį, buvo užgriuvusi krūva darbų, rūpesčių. Nors gyvename prie ežerų, vaikai užaugo nenuėję maudytis, nes buvo labai daug darbų. Be to, bijojome, kad kas nors nenutiktų, o besimaudančius juos prižiūrėti nebuvo kada“, – apie nutolimą nuo pašonėje tyvuliuojančio ežero pasakojo Irena.

„Kai atvažiavusieji giria, kaip pas mus gražu, nusistebiu, nes aš nematau to grožio. Atvirai kalbant, kam man dabar žiūrėti į tą švendrėmis apaugusią balą. Man asmeniškai ji dabar jau nieko neteikia. Kažkada buvo bendra ganykla, kurioje buvo prieiga prie vandens gyvuliams atsigerti. Tai buvo labai didelis turtas – gyvulį galėjai paleisti, jie ganydavosi bendrai, tik pasimelžti karvę nueidavai. Dabar visos paežerės privatizuotos. Pasiėmė jas sėdintieji šiltose „gūžtose“, o vietinius – išvijo“, – pasakojo ji.

Ūkininkaujančios senjoros nenudžiugino ir naujai atsikraustę kaimynai. Jos teigimu, dabar Meteliuose mirusių senų žmonių trobeles susipirko miestiečiai. Mat kaimelis nėra didelis, o ežerai jį supa iš dviejų pusių: iš vieno šono – Dusia, iš kito – Metelys. Nors pati gyvena arčiau Metelio, ir iki Dusios nueiti gali per 5 minutes.

„Per sodybų pirkimo bumą kaip išprotėję pas mus išpirko visas sodybas – visi norėjo tik prie ežerų, matyt, neturėjo kur pinigų dėti. Aprimus jau ne kartą tos sodybos pirktos ir perpirktos – net nežinau, kiek kartų keitėsi jų šeimininkai. Bet ar miestiečiai sėdės ir tik žiūrės į ežerą. Reikia sodybose ir žolę nusipjauti. Tai ir pjauna. Jei ne vienas, tai kitas. Ir taip brūžina nuo 5–6 valandos ryto. Vienas trimeriu, kitas – traktoriuku. Ir taip – nuolatos, brūžina ir brūžina. Gal kažkas galvojo, kad atvažiuos į kaimą ir ramiai gyvens. Bet taip nėra“, – kaimo žmones varginančius pasikeitimus vardijo senjora.

Anot Irenos, kai į gražias mašinas susėdę miestiečiai suvažiavo į kaimus, jie sąmoningai daro miestą kaime – pieveles keičia trinkelėmis, o jei greta yra žemės ūkio paskirties žemė, kur anksčiau ganėsi gyvuliai, tai iš ūkininkų reikalauja, kad ta pieva būtų vos ne nuskusta.

„Jei ten kokia nors jonažolė išlindo, kraujažolė sužydėjo, jie tiesiog siunta. Tai yra tragedija. Vaikščiodama po pieveles, kurias ketina pjauti, surenku boružėles ir pernešu pas save į sodybą, nes pjaudami sumala visus gamtoje naudingus vabaliukus į miltus. Ir mala per savaitę kartą, o kiti – net du kartus. Tokiose pievose jokios gyvybės nebus – nei varliuko, nei vabzdelio. Ir dabar mus šokdina: tai esą mėšlo krūva smirda, tai žolių nenusipjauname. Pasaulio pabaiga“, – su kaimynystės nauja mada niekaip negali susitaikyti meteliškė.

Savo kaime Irena jau kuris laikas pasijaučia labiau atsiskyrėle nuo visų, nes, anot jos, kartais žmogus yra baisus sutvėrimas. Sunkesniais momentais prisimena aktorės Nijolės Oželytės žodžius: „Jeigu aš būčiau Dievulis, tai aš tuos žmones jau būčiau seniai sunaikinusi.“ Pasak Irenos, tiek valdžioje sėdintys, tiek kaimynystėje įsikūrę, atrodo, jeigu galėtų, tai kitam gerklę perkąstų. Jai taip ir norisi kartais pasakyti: „Moterie, gal tu kraujažolės po kelių dienų ateisi pas mane paprašyti, nes norėsi pasidaryti arbatos kraujotakai pagerinti.“

Viena su savo problemomis

Meteliškei išliko matytas reportažas iš šalies, kur jau nėra jokio žalio medžio, tik mūro pastatai, o temperatūros kyla beprotiškos, visi dūsta. Bet atsirado žmogelis, kuris sodina parką ir kviečia visus pasodinti nors po vieną medį.

„Tas siužetas mane labai sujaudino, kai jis sodindamas kalbasi su medžiais. Žmogus paskelbtas psichiniu ligoniu, nes kalbasi su medžiais tada, kai aplinkui jokio žmogaus nėra. Bet žmogus gelbsti planetą – argi jis kvailas? Niekas nepasakė, kad geras žmogus yra protingas, nes jis daro tokius darbus, kurie protingiesiems nesuvokiami. O protingieji daro tokius baisius dalykus, kad kažin ar atlaikys gerieji kvailiai tai, kas vyksta“, – svarstė Irena.

Moteris neslepia, kad ji šioje Žemėje, gal jei ne visoje, tai bent jau savo kaime, jaučiasi likusi viena. „Prieš keletą metų žiemą buvo labai daug sniego. Labai užpustė ir mūsų miestelį. Kai nėra poilsiautojų, čia ir gyvybės beveik nelieka – tuščios trobos. Tik vienas kitas senas gyventojas išeina apsidairyti. Aš klampoju per sniegą į parduotuvę, nesutinku nė gyvos dvasios. Nieko aplinkui nėra. Parduotuvėje – tik pardavėja. Nusipirkau ko reikia, parklampojau namo ir skambinau dukrai į Vilnių. Pasiguodžiau, kad taip negera „ant dūšios“ – perėjau visus Metelius ir nė gyvos dvasios, jokio žmogaus nesutikau. O ji man pasiūlė pasižiūrėti, gal jau aš viena šioje kaimo dalyje ir belikusi... Su savo problemomis aš tikrai likusi viena. Dar man labai trūksta laiko šioje Žemėje“, – šiltai užbaigė Irena.