Žemės ūkyje darbų maratonas ūkininkus įsuka taip, kad nelieka laisvadienių, šiokiadienių, o ką jau kalbėti apie ilgesnes atostogas, todėl psichologai pataria „neperdegti“, o tam būtina pakeisti aplinką, išvažiuoti nors savaitei. Kokias atostogas renkasi mūsų ūkininkai, ko iš jų galėtų gal ir kiti pasimokyti?

Išmoko „atsijungti“ nuo ūkio

Petronių kaime (Ukmergės r.) Audronės ir Mindaugo Kazlauskų ekologinis pieno ūkis išeiginių neturi: jame tenka suktis kiekvieną dieną – karves šerti, melžti, perdirbti pieną, turguje prekiauti produkcija. Nors darbai niekada nesustoja, ūkio šeimininkams pavyko ištrūkti atostogų – pailsėję gruodžio 12 d. sugrįžo iš saulėtojo Egipto, kuriame ilsėjosi jau ne pirmą kartą. Anot ūkio šeimininkės, po intensyvių darbų ūkyje jie rinkosi pasyvų poilsį – „tinginių atostogas“.

„Mes važiuojame žiemą ten, kur šilta, jūra, nereikia patiems nei grindų plauti, nei maisto gamintis. Ūkį perėmė ir mus pavadavo vaikai, samdomi darbuotojai. Kai intensyviai dirbame, be 10–14 dienų atostogų jau tiesiog „nepavežtume“. Šie metai tikrai mums buvo nelengvi“, – atsiradusia galimybe atitrūkti ir išlėkti į Egiptą džiaugėsi Kazlauskai.

Prieš išvykstant šeimininkams darbų buvę milijonai, bet, sako, išmoko atsiriboti nuo jų. „Kažkam užkrauni savo rūpesčius ir išvažiuoji. Juos vis tiek reikia padaryti“, – sakė ūkininkė. Kazlauskų ūkio fermoje yra apie 20 karvių, patys ceche apdoroja ir parduoda pieną bei iš jo pagamintus produktus – grietinę, jogurtą, sūrius, varškę. Asortimentas pakankamai platus, tik sviesto labai retai sumuša, nes tiesiog neturi tiek grietinės.

Galimybė patiems parduoti galutinį produktą leido nepaskęsti pieno krizės bangose – savarankiškai pieną perdirbančio ūkio ir pajamos yra didesnės. Jeigu žaliavinį pieną tiektų supirkimo įmonei, gautų apie 30 ct/kg, gal grėstų net ir bankrotas, o patys ekologiško pieno litrą turguje dabar parduoda už 80 ct, tad kainų skirtumas – milžiniškas. Dėl to ir gali išgyventi Kazlauskų pieno ūkis. Patys prisiaugina grūdų, patys pasiruošia ekologiškų pašarų.

Sutuoktiniai dabar pamena – per 32 ūkininkavimo metus, kai užsiima „pieno reikalais“, jie apie 20 metų iš viso neturėjo atostogų ir laisvų savaitgalių. Tik pastaruosius 12 metų jau gali sau leisti dviejų savaičių atostogas ir nedirbti vieną kitą savaitgalį.

„Supratome, kad dabar kitaip jau neištemptume, nebeužtektų sveikatos taip dirbti, kaip mes dirbome tuos 20 metų. Jau ir amžius ne tas, ir sveikata ne tokia, kaip jaunystėje, kai galėdavai pamiegojęs keletą valandų vėl kibti į darbus. Dabar tiesiog būtina išvažiuoti atostogų. Patys pamatėme, kad būdami namie negalime atitrūkti nuo savo ūkio, darbų ir reikalų. Kai išvažiuojame, galva automatiškai persijungia į kitą ritmą ir tada tikrai grįžtame pailsėję – vėl galime toliau dirbti. Jeigu ne atostogos, tiek neištvertume, nes darbas – intensyvus. Visą parą prie gyvulių esi pririštas. Reikia priežiūros ne tik tuomet, kai serga ar veršiuojasi karvės. Nėra, kad po darbo penktadienį uždarei duris ir iki pirmadienio ryto esi laisvas“, – apie atostogų būtinumą tvirtino Ukmergės rajono ūkininkė.

Su slidėmis – į kalnus

Šakių rajono bitininkams Ernestai ir Kęstučiui Ūsams ūkio metų ratas pradeda suktis kovo mėnesį ir baigiasi sulig kitų metų vasario pabaiga. Ūkis specializuojasi bitininkystės srityje, tad vasarą ilgesnės atostogos yra nepasiekiamos. Geriausiu atveju – keletas dienų Lietuvos pajūryje. Ir šių metų tikros atostogos dar tik bus.

„Mūsų tikrosios atostogos prasideda sausio mėnesį ir trunka iki vasario vidurio. Tuo metu jau galime planuoti ir ilgesnes atostogas. Stengiamės paįvairinti – vienais metais nuvykti į žiemos kurortus paslidinėti, o kitais metais organizuojame „šiltų kraštų“ kelionę prie Viduržemio ar Adrijos jūrų. Turime brolių ir seserų, gyvenančių Švedijoje, Norvegijoje, tai aplankome juos ir mėgaujamės tikros žiemos teikiamais malonumais. Kelionėms po Viduržemio jūros regioną turime draugų ir pažįstamų, kurie mielai supažindina su savo šalimis, miestais ar kaimeliais. Mūsų šeima nėra linkusi vykti tik į paplūdimį, mums malonumą ir poilsį teikia kelionės, šalies, jos žmonių, jų kultūros pažinimas“, – kokias atostogas renkasi, pasakojo bityno savininkė Ernesta.

Nauji įspūdžiai ir patirtys atostogaujant, keliaujant, sportuojant ar ilsintis būtini, kad tinkamai pasiruoštų naujam darbų sezonui, nes ir ūkininko organizmui būtinas toks „perkrovimas“.

Jų planuose ir artimiausios atostogos: praėjusį sezoną buvo Italijoje, o šio sezono kelionė, greičiausiai, bus su slidėmis – į kalnus.

Ūsų šeima, kaip ir daugelis Lietuvos ūkininkų, keliaudami turi „profesinę ligą“ stebėti ir pastebėti kitų šalių bitininkus, bičių ūkius. Kartais pavyksta ir pabendrauti, pasidalinti patirtimi. „Stebime ir lyginame jų gaminamus produktus, žinoma, ir kainas. Labai gerai pasidairyti ir pamatyti, kuria linkme juda bitininkystė, kaip užsieniečiai pristato bičių produktus savo pirkėjams. Vystydami savo ūkį stengiamės neužsistovėti vietoje, ieškome naujesnių ir įdomesnių būdų pateikti savo produkciją klientams, todėl tokios pažintys su kitų šalių šia ūkio sritimi mums tikrai praverčia“, – atviravo sutuoktiniai.

Ūsai neabejoja, kad nauji įspūdžiai ir patirtys atostogaujant, keliaujant, sportuojant ar ilsintis jiems būtini, kad tinkamai pasiruoštų naujam darbų sezonui, nes ir ūkininko organizmui būtinas toks „perkrovimas“. Tad po atostogų grįžta pilni naujų jėgų, gal net naujų ir įdomių idėjų, kažkur kažką naudingo savo ūkiui pamatę.

„Kur norėtume nuvykti, bet dar negalime, tai tolimesni kraštai – Japonija, Naujoji Zelandija. Trukdis šiuo metu tik vienas – visas atliekamas lėšas investuojame į ūkio plėtrą, todėl tolimųjų kraštų kelionės mums kol kas per brangios. Bet, manau, ateis ta diena, kai ir tas šalis galėsime aplankyti“, – vylėsi Ernesta.

Ūsų šeimos ūkis šiais metais šiek tiek ūgtelėjo – dabar prižiūri 150 „darbinių“ bičių šeimų. Gruodžio mėnesį jau beveik visi metų darbai nudirbti, derliai suskaičiuoti. Medaus ir kitų bičių produktų surinko / pagamino apie 20 proc. daugiau nei pernai bet... 2023 metais pasaulinėje bei Europos medaus rinkoje kritus didmeninei medaus kainai, Ūsų ūkio pajamos išliko labai panašios kaip 2022 metais.

„Mums labai pasisekė, kad iki šios dienos pavyko realizuoti apie 90 proc. šių metų produkcijos. Deja, kiti bitininkai realizuodami medų labai vargsta, nes rinka perpildyta ir kaina kritusi“, – metams baigiantis situaciją apgailestaudami stebi Šakių rajone bitininkaujantys Ūsai.

Auksinės vestuvės Turkijoje

Alvytė ir Eugenijus Valuckai iš Ramoniškių kaimo (Vilkaviškio r.) – patyrę keliautojai ir žvejai, bet šiemet jų atostogos vėl kitokios: Turkijoje kartu su pačiais artimiausiais paminėjo savo vedybų auksinį jubiliejų, antroji ypatinga proga – tapo proseneliais – sulaukė proanūkio Jurgio.

„Nežiūrint į nelengvą verslą, mūsų šeima šiemet turėjo daug švenčių, todėl ypač daug keliavome. Tai ir žvejyba, ir kitos mums įdomios išvykos. Viena įspūdinga kelionė šiemet laukė Islandijoje, kai su anūku ir jo žmona keliaudami pamatėme tokių gamtos sukurtų įdomybių, kurių dar niekur nebuvome matę – ugnikalnio išsiveržimą. Kemperiu vykome į Turkiją, lankėme daug šalių. Kokioje šalyje beviešėtume – pirmas mūsų žvilgsnis yra žemės ūkiui. Apžiūrinėjame laukus, analizuojame ten augančias kultūras, prekybos centruose apžiūrinėjame parduodamas bulves“, – pasakojo Alvytė.

Jiems atvykus į Turkiją, sulaukė ir mielų svečių – visa Valuckų šeima tuo metu irgi atostogavo, tad ir atskrido pas tėvus pasveikinti su vestuvių jubiliejumi. Alvytė ilgai nepamirš bendro susitikimo jaudinančių akimirkų.

„Atėjo laikas, kai galime, o galbūt ir turime sau leisti daugiau. Tai mūsų auksinis amžius. Tačiau dar daug turime ir dirbti, dalyvauti pagrindiniuose gamybos procesuose. Vaikai dar per mažai turi patirties, kad vieni įveiktų iššūkius. Kartais, o gal dažnai, visiems mums nelengva juos įveikti“, – teigė bulvių auginimo profesionalė.

Valuckų ūkyje dirba kelios kartos. A.Valuckienės teigimu, šiuos metus šeimos ūkiui gali įvardinti tik kaip silpnai vidutiniškus. Javai ir rapsai nukentėjo nuo pavasarinių šalnų, o vėliau nuo sausros. Be to, šių kultūrų supirkimo kainos – neadekvačios investicijoms. Vasarinės kultūros taip pat labai nukentėjo nuo sausros.

Didžiausios pajamos Valuckų šeimos ūkyje būna iš bulvių. Tačiau šiemet sausra ir bulvėms labai pakenkė. Ten, kur augalai pristigo vandens ir laukų nelaistė, lengvose dirvose derlius sudarė tik apie 40 proc., sunkesnėse – 70 proc. Laistomi laukai davė apie 50 t/ha. Geromis sąlygomis auginant, šis ūkis gaudavo apie 60–70 t/ha bulvių.

„Bet blogiausia tai, kad bulvių pardavimo kainos per žemos, lyginant su investicijomis. Lietuvoje bulvių paklausa, lyginant su praėjusiais metais, ženkliai mažesnė. Gelbsti tai, kad mūsų produkcija paklausi kitose ES šalyse“, – metų šventėms artėjant VL sakė A.Valuckienė.

Intensyvios atostogos

Kai derlius aruoduose, Jūratė ir Kęstutis Mykolaičiai (Marijampolės sav.) nesigaili lapkričio mėnesį atitrūkę nuo ūkio ir apsilankę Egipte. Kaip patys sakė, tai buvo turistinė pažintinė kelionė – mažai miego ir po 20 km keliavimo kasdien. Aplankė Egipto piramides, pilis, Dievų žemę. Pamatė, kaip gyvena arabų pasaulis kitoje žemės pusėje. Įspūdžių parsivežė labai daug.

„Ten kita kultūra. Ten kitos gamtos sąlygos. Augina daug sojų, cukranendrių, daržovių. Visko ir jie augina. Bet vyrauja valstybiniai ūkiai ir maži dirbamos žemės ploteliai. Taip nėra, kaip pas mus – dirbamos ištisos plantacijos. Ir darbo technologijomis žmonės nuo mūsų atsilieka dar beveik 100 metų. Mes jau ryškiai pažengę pirmyn net ir pagal kitas ES šalis. Žinoma, tie, kas nenori atsilikti, o kas nesidomi naujovėmis, tai aišku, kad dar turi kur eiti“, – sakė kelionės įspūdžiais gyvenantis Kęstutis.

Ūkio šeimininkė ir buhalterė J.Mykolaitienė, kuri ir buvo jų išvykos iniciatorė, antrą kartą šios kelionės gal jau nenorėtų pakartoti. „Ten daug smėlio, jų gruntas arba akmeningas, arba molingas, tai jie jau gal 20 metų naudoja laistymo sistemas ir tokiais plačiais ratais įdirbtoje žemėje bando auginti kviečius. Pas juos pamatėme, kiek daug auga datulių, palmių, patys prisiaugina arbatų. Žemės daug turi, bet... Įspūdį tikrai paliko, bet gyventi ten tikrai nenorėčiau“, – pripažino Jūratė.

Ištrūkti iš namų, pakeisti aplinką, neneigia, buvę abiem labai naudinga. Suplanuoti būtent tokią kelionę ūkininko žmoną paskatino noras prisiliesti prie senosios Egipto civilizacijos. „Labai norėjau pamatyti Aleksandrijos biblioteką, kuri kažkada buvo. Viskas sąžiningai sugriauta ir nesupratome, kodėl taip padaryta. Turistams įdomu pažiūrėti į tuos likučius. Faraonų gyvenimą pažinti, nes faraonas buvo valdovas. Žyniai darė savo darbus, faraonas darė savo darbą, o žmonės visai tai sistemai kūrė, tarnavo“, – įspūdžiais dalijosi J.Mykolaitienė.

Į savo ūkį sakė parsivežusi nebent vieną idėją – jeigu ir toliau vasaromis bus tokia sausra, tai gal ir patys, kaip matė Egipte, turėsią laistyti grūdinių kultūrų laukus. Mykolaičių šeima puoselėja ekologinį sėklininkystės ūkį – augina ekologinius kviečius, kvietrugius, avižas, sėja vikių, daug dobilų, liucernų. Produkciją parduoda Lietuvoje ir užsienyje.

Traukia salos

Ūkininkas Eugenijus Alesius (Marijampolės sav.) smulkiame augalininkystės ūkyje augina grūdines bei ankštines kultūras. Vasarą jam ne visada papuola atostogauti, nors ūkis ir nedidelis, norint užauginti derlių, pasėlius prižiūrėti reikia laiku. Tad atostogas tenka planuoti, kai visi darbai laukuose užbaigti – žiemą. Jos dažniausiai nebūna ilgos.

„Šiemet mes savaitę atostogavome Gran Kanarijoje. Nuostabaus grožio sala. Oro temperatūra buvo 25–30 laipsnių. Teko aplankyti ūkį, kur auginami kavamedžiai, citrusiniai augalai, vynuogynai. Ūkis nedidelis – tik 17 ha, bet auginami įvairių rūšių augalai, iš kurių gautas derlius eksportuojamas net į JAV“, – įspūdžiai dalijosi E.Alesius, anksčiau daug metų dirbęs Marijampolės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėju.

Vaitiškių kaime (Birštono sav.) bei Prienų rajone Radvilų ūkiui vadovaujantis Paulius Radvila metų pabaigoje dažniausiai neatostogauja. Jam tiesiog patinka darbas savo ūkyje ir tokiu metų laiku atostogų dažnai dar net nereikia – užtenka Kalėdinio laikotarpio, praleisto su šeima. Tačiau per metus vieną kartą su šeima atostogauti išvažiuoja ir į užsienį. Kaip sakė ūkio vadovas, kiekvienais metais – skirtingose vietose. Paulius pamena, kad anksčiau ūkininkams kelionių dovanodavo firmos, bet jis dažniausiai važiuodavo savarankiškai, o darbo kelionių į užsienį – vis mažiau, jeigu būna, jos pasitaiko kas 4–5 metus.

„Per metus paprastai su šeima vieną kartą išvažiuojame į užsienį – šiemet vasario mėnesį atostogavome Tenerifėje. Važiavau su žmona ir vaikais pasidžiaugti šiluma. Dabar planuojame išvažiuoti ilsėtis panašiu laiku – žiemos antroje pusėje. Mums toks metų laikas – sausis–vasaris – patogiausias“, – atviravo Paulius.

Radvilų šeimos augalininkystės ūkis dirba daugiau nei 2 tūkst. ha žemės, augina kviečius, kitas grūdines kultūras. Užsiima ne tik augalininkyste, bet ir papildomais darbais. Ūkis turi įsigijęs porą ekskavatorių, daug žemės ūkio technikos, tad skuba ir kitiems į pagalbą, kai reikia sutvarkyti melioracijos sistemų gedimus, nukulti javus, tvarkyti grūdų derlių.