Žemdirbių savivaldos lyderiai pasiryžę svarbias problemas spręsti konstruktyviai ir suvieniję jėgas, atsižvelgdami į atstovaujamų asociacijų siūlymus.

Šiandien vis dar aktualios Aplinkos ministerijos parengtos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pataisos dėl neribojamo žemės ūkio paskirties žemės ploto įsigijimo, ūkininkams aktualūs Finansų ministerijos siūlomi mokesčių įstatymų pakeitimai, kooperacijos įrankių skatinimo priemonės, smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų kaime išlikimas, parama pieno sektoriui.

Apie solidarumą ir godumo pažabojimą

„2023 m. kovo 23 d. proteste dalyvaujantys žemdirbiai pademonstravo solidarumą. Deja, tenka pažymėti, kad, atsižvelgiant į protesto dalyvių skaičių, matome, jog ūkininkai nebuvo itin aktyvūs. Akcijoje dalyvavo ir Žemės ūkio rūmams (ŽŪR) priklausančių asociacijų nariai – Lietuvos vidutinių pieno gamintojų, Lietuvos šeimos ūkininkų, Lietuvos žvėrelių augintojų, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos ir kt. rajoninių organizacijų atstovai. ŽŪR vienijamos asociacijos bendruomeniškos ir palaiko viena kitą, o į kylančias problemas ir paramą iš valstybės biudžeto lėšų turėtume žvelgti atsakingai ir valstybiškai, gal kai kada vertėtų apriboti savo godumą, kurį būtų naudingiau naudoti konstruktyviam darbui ir imtis iniciatyvų „iš apačios“. Manau, kad būtent „iniciatyva iš apačios“ ir yra žemdirbių savivaldos stiprybė. Labai svarbu, kad ūkininkai suprastų, jog jie patys valdo situaciją – susivieniję ir atstovaujantys savo organizacijos interesams gali užtikrinti rezultatus, kurių reikia visam sektoriui ir gyvybingam kaimui. Tikiu, kad šie metai bus ūkininkų vienybės metai. ŽŪR atstovauja žemdirbiams ir kaimo gyventojams ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu ir mato, kad tarptautinis atstovavimas ir bendradarbiavimas su užsienio šalių žemės ūkio rūmais ir kitomis žemdirbių savivaldos organizacijomis yra ypatingai svarbus: turime derinti pozicijas, teikti siūlymus, atsižvelgdami į kiekvienos šalies žemdirbių ir kaimo gyventojų poreikius, nes jau šiandien ES institucijose kalbama apie ateinančio laikotarpio BŽŪP po 2027 metų. Jei norime, kad kaimas išliktų gyvas ir jame būtų tikrų ūkininkų, pečius turi suremti ne tik Lietuvos, bet ir ES žemdirbių savivaldos lyderiai – ūkininkai turi išgirsti vieni kitus. Šiandien matome, kad ūkininkų ir korporacijų interesai skiriasi, todėl turime dėti visas pastangas, kad išliktų tikrieji ūkininkai“, – pažymi ŽŪR pirmininkas dr. Arūnas Svitojus.

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos narys, Kretingos r. ūkininkas (pieno ūkis) Mindaugas Šukys nepritaria Žemės ūkio ministerijos siūlymui 8 mln. eurų paramą pieno gamintojams iš valstybės biudžeto skirti už laikomas karves. „Mano nuomone, parama turėtų būti paskirstyta tiems ūkiams, kurie už parduodamą pieną gauna mažiau nei 35 centus už litrą. Šiandien ypač svarbu ūkininkams kompensuoti negautų pajamų skirtumą, t.y. kompensuoti tiems ūkininkams, kurie už žaliavinį pieną gavo iki 0,35 ct/l.  Turėtų būti nustatyta kompensacijos riba. Visi ūkiai, kurie gavo per 0,35 ct/l, neturėtų gauti kompensacijos. Jei parama būtų paskirstyta teisingai, pakaktų 8 mln. eurų, kurią numatė skirti Žemės ūkio ministerija“, – sako M.Šukys.

„Nesutinku ir nepritariu, kad dešimtadalis pelningai dirbančių ūkių susižertų pusę paramos, kuri numatyta šiandienos pieno krizei spręsti. Parama turi atitekti tiems, kuriems šiandien tai yra išgyvenimo klausimas, kad ūkiai nežlugtų – tiems ūkiams, kurie už žaliavinį pieną gavo mažiau nei pieno savikaina. Tie ūkiai, kurie dirba pelningai ir už pieną gavo apie 0,70 ct, neturi gauti kompensacijų – tai nebūtų teisinga nei smulkiųjų ir vidutinių pieno ūkių atžvilgiu, nei pilietiniu požiūriu“, – sako Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos narys, Šilutės r. pieno ūkio savininkas Vytautas Buivydas. 

Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas, Žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas akcentuoja kooperacijos naudą ir pažymi, kad jų kooperatyvui priklausantys pieno ūkiai šiandien dar gyvuoja tik dėl to, kad yra susikooperavę.

Šeimos ūkiai – Lietuvos kaimo ateitis

„Šeimos ūkiams ne vis vien, kaip mes gyvensime ateityje, kaip išgyvensime šiuos metus, kaip gyvensime po 2023–2027 m. KPP programinio laikotarpio. Artėja pasėlių deklaravimo pradžia, sistema keičiama iš pagrindų, daug naujovių, todėl kyla daug klausimų ir nerimo, trūksta informacijos, konsultacijų. Šeimos ūkiai turi išlikti ir būti gyvybingi ir gyventi galvas iškėlę, nes šeimos ūkiai yra tarsi nišiniai ūkiai, kurie dirba tose teritorijose, tuose sklypuose, kurie dėl tam tikrų apribojimų, gamtinių sąlygų specifikos yra nepatrauklūs stambiems ūkininkams, labai didelė dalis šeimos ūkių gamina ne žaliavą, o galutinį produktą, taip sukurdami mūsų šaliai didesnę pridėtinę vertę, nuo šeimos ūkių priklauso Lietuvos kaimo ateitis ir gyvybingumas. Į smulkų ūkį turėtų būti žiūrima kaip į tam tikrą ekonominį ir socialinį elementą šalyje, kuris prisideda prie šalies visuomenės gyvenimo kokybės lygio kėlimo“, – sako Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vicepirmininkė Eglė Markevičiūtė.

Žemės ūkio ministerija parengė ir skubos tvarka pateikė derinti įsakymo projektą dėl nacionalinės pagalbos pieno gamintojams teikimo taisyklių, pagal kurias numatoma  parama 40,70 euro už pieninę karvę pieno gamintojams, kurie yra pripažintų kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) nariai, o visiems kitiems pieno gamintojams, kurie nėra pripažintų kooperatyvų nariai, – 37 eurus už pieninę karvę. Iniciatyva gal ir gera, bet realią naudą vėl gaus tik stambūs ūkiai, kurie ir taip gauna didžiausią kainą už perdirbėjams parduotą žaliavinį pieną. O mažiausi ūkiai, kurie patiria didžiausius nuostolius, ir vėl liks prie suskilusios geldos. Paklausėme, kodėl negalima išmokų diferencijuoti pagal ūkių dydį, pagal kainą, mokamą už pieną. Gavome atsakymą, jog to neleidžia Europos Komisija, nes pažeidžiama konkurencija. Tuomet kyla klausimas, o kodėl tuomet galima diferencijuoti susietąją paramą už pienines karves, kodėl numatyta diferencijuoti Papildoma perskirstomoji pajamų paramos išmoka už pirmuosius 50 ha? Gyvenu viltimi, kad gyvulininkystė Lietuvoje išliks kaip tradicinė, bet ne alternatyvi veiklos šaka šalia sliekininkystės, sraigininkystės ar svirplininkystės, o ateities kartos apie ūkinių gyvūnų įvairovę sužinos ne iš gamtos pažinimo vadovėlių ar apsilankę zoologijos sode. Kalbant apie žemės ūkio sektorių, man norisi jį palyginti su ekologine agrosistema, kurioje kiekvienas jos narys užima savo nišą, atlieka tam tikrą funkciją. Tokioje sistemoje tarprūšinė konkurencija neišvengiama, bet tam tikras šalutinis veiksnys gali šitą konkurenciją sušvelninti. To ir laukiame iš savo valdžios – daugiau dėmesio mažiausiems ir finansine prasme silpniausiems, t. y., smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams. Sakysite, šeimos ūkiai silpni, nekonkurencingi, neperspektyvūs. Su tuo nesutinku. Pasidairykime po Europos šalis, į kurias taip mėgstame lygiuotis, Vokietiją, Belgiją, mūsų kaimynę Lenkiją, – jose dominuoja šeimos ūkiai. Ir jie puikiai išgyvena. Patirtis rodo, kad didelių ekonominių krizių metais daugiausia žlugo stambūs ūkiai. Maži ūkiai neturi tokio perdėto pasitikėjimo savimi, investuodami jie elgiasi konservatyviai, daugiau skaičiuoja ir geriau įvertina visas rizikas. Jau įrodyta, jog būtent šeimos ūkiuose sukuriama daugiau darbo vietų. Darbą turi visi šeimos nariai, vaikai išleidžiami į mokslus, į gyvenimą. Be to, šeimos ūkiai kūrybingi, inovatyvūs. Kad galėtų išgyventi, jie neapsiriboja tik žaliavos gamyba, dažnai jie sukuria galutinį produktą, kuris yra grynesnis, sveikesnis, tuo pačiu vertingesnis, o vartotojai tokių produktų ne tik laukia, ieško, bet yra pasiruošę mokėti ir aukštesnę kainą. Puikus to pavyzdys – sėkmingai veikiantys ūkininkų turgeliai. Šeimos ūkiai turi išlikti dėl daugelio priežasčių ir viena iš jų – Lietuvos kaimo ateitis“, – sako E.Markevičiūtė.

Kad savo žemėje netaptume tik samdiniais

Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos narys Darius Viliušis (Šilalės r. pienininkystės ūkis) akcentuoja ūkininkų ir kaimo gyventojų aktyvumo svarbą nepritariant Aplinkos ministerijos pateikto Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pakeitimo projektui, kuriame numatoma neriboti didžiausio leistino įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės ploto. Lietuvoje apie 10 proc. ūkininkų valdo iki 80 proc. Lietuvos žemių. Lietuvoje galiojantis įstatymas, neleidžiantis  asmeniui turėti daugiau nei 500 ha žemės, realiai neveikia. Žemę galima įsigyti neribotai, superkant juridinių vienetų akcijas. Neribojant žemės pardavimo per akcijas bei pajus, kyla grėsmė ir nacionaliniam saugumui, kadangi dauguma valstybės nekilnojamojo turto sutelkiama ribotame subjektų rate. Kokia ateitis? Galime sulaukti laikų, kai korporacijos, kurios ateina ir supirkinėja žemes, ims jas perpardavinėti kam tik panorės. Kas gali paneigti, kad anksčiau ar vėliau žemė neatiteks svetimšaliams.

„ŽŪR nariai nuo 2013 m. pasisakė už žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ribojimą, parengta ir išsiųsta ne viena rezoliucija atsakingoms institucijoms, deja… Šiais metais kreipėmės ir į LR Prezidentūrą, Seimą ir kitas valdžios institucijas, tarp jų ir į Aplinkos ministeriją, kad būtų operatyviai sprendžiamas žemės ūkio paskirties žemės (valstybinės ir privačios) įsigijimo ribojimo klausimas. Todėl privalome atstovauti savo šalies žemdirbių ir kaimo gyventojų interesams, kad neištiktų Prancūzijos ūkininkų likimas, kai savo gimtoje žemėje teks tik samdiniu dirbti“, – pažymi ŽŪR vicepirmininkas Vytautas Buivydas.