Prieš ketverius metus bendrai verslinį trešnių sodą įsigiję Sūduvos krašto ūkininkai Vilmantas Šlekys, Arūnas Maksvytis ir Kęstutis Dapkevičius pelnu dar nesidalijo. Kol kas sodas daugiau reikalauja, nei pats duoda. Paaiškėjo, kad gana rizikinga ateiti į naują sritį jos gerai neišanalizavus ir neturint verslo plano bei aiškaus investicijų plano.

Investicija į ateitį

30 ha sodą Marijampolės savivaldybės ir Vilkaviškio rajono ribų sankirtoje, ties Žiūrių kaimu, trys darbingo amžiaus vyrai įsigijo iš jį įkūrusių pirmtakų. Jie nutarė, kad trešnių sodas jų šeimoms bus investicija į ateitį. Kokie iššūkiai jų laukia, tuomet nelabai turėjo laiko gilintis.

Jau pirmaisiais metais sodą teko gerokai pertvarkyti – dalį trešnių išrauti. Trešnių medeliai nėra ilgaamžiai, be to, kai kuriuos augalus buvo įveikusios mūsų atšiaurios žiemos. Šiuo metu sode auga apie 800 trešnių, kurios užima apie 2 ha, ir 200 atsparesnių Lietuvos klimatui jaunų vyšnaičių. Didžiausias plotas – per 15 ha – skirtas jaunam riešutynui, tarp sodo medelių pasėti grikiai.

Šiemet ūkininkų planuoja įrengti laistymo sistemą. Mat net po gausesnio lietaus drėgmė dirvoje ilgiau neužsibūna – žemė gana lengva. Sodas įkurtas Šešupės pakrantėje, todėl vandens trūkti neturėtų. Visas plotas apsodintas eglaitėmis, tad vaikščiodamas tarp medžių jautiesi tarsi slėnyje. Taip stengtasi sudaryti trešnių sodinukams kaip galima geresnes augimo sąlygas, kad šie pietų šalių augalai galėtų derėti ir atšiauresnėmis Lietuvos klimato sąlygomis.

Ūkininkai neslepia – apie trešnių savikainą ar galimą pelną kol kas kalbėti anksti. Juolab kad savo ir savo šeimos narių darbo jie neskaičiuoja. O visas lėšas, kurias gauna pardavę derlių, sudeda atgal į sodą. Šiemet į sodininkystę įsitraukė ir vieno iš savininkų dukra Laura Šlekytė. Vasarą, kai sunoksta trešnės, sode triūsia visi šeimų nariai, padeda giminės, draugai.

Gamtos malonėje

Šiemet jų įsigytame sode užderėjo jau trečiasis trešnių derlius. Sodininkų atmintyje liko įstabus vaizdas – liepos pradžioje medeliai pasipuošė didelėmis sunokusiomis ryškiaspalvėmis uogomis. Žvelgiant į būsimą derlių, nekilo abejonių, kad jis šiemet atlygins už visą trejų metų triūsą. Vylėsi, kad gerai užderėjusias trešnes bus galima parduoti ir po 4 eurus už kilogramą. Tačiau, pradėjus skinti uogas, jau pirmąją derliaus rinkimo savaitę, prasidėjo lietūs.

Vienas iš trijų savininkų, sodininkas V.Šlekys, apgailestavo, kad sode jau neliko buvusio grožio. Trešnės sutrūkinėjo, o tokios uogos skynimui ir pardavimui netinkamos. Taigi sodo gėrybių derlių pirmiausia nulemia gamta. Jeigu pavasarį žiedų nenukanda šalnos, jau labai gerai. Sunokus uogoms, jas reikia nuskinti per 2–3 savaites, kad nesugadintų lietūs. Taip nutiko šiemet. Ūkininkai vos spėjo surinkti 30 proc. prekinės išvaizdos trešnių.

Jeigu lietus būtų nors kiek anksčiau sodą nuprausęs, anot V.Šlekio, trešnės būtų tam pasiruošusios. O po sausros per medžių šaknis drėgmė nukeliavo į sunokusius vaisius, jų odelė plyšo, o prasidėję karščiai ir visai uogas sugadino – jos pradėjo gesti kabodamos ant medžių.

„Į trešnių sodą buvo užsukęs senasis sodininkas Antanas Algirdas Ramanauskas, čia sodinęs pirmąsias trešnes. Jis tik skėsčiojo rankomis – su gamta nepasiginčysi“, – teigė V. Šlekys. Jis neslėpė, kad sulaukė ir nemažai patyrusio sodininkojo patarimų bei pabarimų – medžiai per menkai patręšti, žolė pomedžiuose per aukšta, medeliai neišgenėti. „Kai toks sodas, vos spėjame suktis“, – prisipažino pašnekovas.

Kitas sodo bendraturtis A.Maksvytis teigė didelių vilčių neturįs – trešnės sunkiai prisitaiko prie Lietuvos klimato sąlygų, todėl gali būti, kad ateityje jų neliks. Medeliai laukiamo derliaus neatneša jau nebe pirmus metus: užpernai iššalo, pernai menkai mezgė, o šiemet uogos sutrūkinėjo nuo lietaus.

Dirba ir mokosi

Kalbinti trešnių sodo šeimininkai neneigė, kad iš nevilties ne kartą kilo mintis visus medelius išrauti ir žemę suarti. Tačiau tam dar nesiryžo. Įsitikino, kad daug dūšios reikia sodui atiduoti ir labai daug rankų darbo. „Mes patys dar visko mokomės, mums reikia daugiau darbo jėgos sutelktikad galėtume greitai nuskinti uogas, kai jos sunoksta“, – kalbėjo V.Šlekys.

Įsigydami jau derantį sodą, ūkininkai jokio išankstinio verslo plano neturėjo. Vienas iš bendraturčių, K.Dapkevičius, yra miškininkas. Jis ir sodo medžius geriausiai pažįsta. Kitam savininkui, ūkininkui A.Maksvyčiui, mieliau sėti ir kulti nei uogas skinti. O V.Šlekys, trečiasis bendraturtis, pagal profesiją yra matininkas. Jam sodas, kaip pats sako, daugiau po darbo „pasportuoti“. Tačiau mintis apie sodininkystę kaip laisvalaikio užsiėmimą teko pamiršti ir imtis mokslų. Sodo savininkai domėjosi, kaip trešnes augina kaimynai lenkai, kurie jiems pateikė nemažai patarimų.

„Nesitikime, kad pavyks išauginti ekologiškas trešnes. Bet stengiamės, kad būtų malonu ir kitiems jas siūlyti, ir patiems valgyti“, – teigė „Valstiečių laikraščio“ kalbinti ūkininkai, neslėpdami, kad dabar labai gerai apgalvotų pasiūlymą įsigyti tokį didžiulį sodą.

Reikia genėti

Osvaldas Masiulis, sodininkas

Kaip auga mūsų klimato sąlygomis abrikosai, persikai, taip gali augti ir trešnės, pavyzdžiui, kai kurių rusiškų veislių. Uogos gal ir nebus tokios, kokias galima išvysti turguose, bet tai bus jau mūsų krašte išaugintos uogos. Juolab kad jau seniai daugelis pietų kraštų augalų atkeliavo pas mus į šiaurę. Prieš apsilankydamas šiame sode maniau, kad tokių trešnių sodų Lietuvoje dar nėra. Pasirodo, apsirikau. Tačiau apsilankius pirmiausia man susidarė įspūdis, kad ten reikia surengti respublikinę genėjimo olimpiadą – trūksta priežiūros. Nors gal pakaktų kitą pavasarį ir genėtojų brigados. Paskui vasarą reikėtų patrumpinti šoninius skiepelio ūglius ir viskas bus gerai, nebebus suvargusių medžių.

Ne visos pritampa

Asmeninio archyvo nuotr.

Prof. Viktoras Pranckietis, Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto dekanas

Lietuvoje užsiauginti trešnių galima, daugeliui trešnių veislių mūsų šalies klimato sąlygos yra tinkamos, atlaiko mūsų žiemų šalčius ir dera jau 25 metus. Be to, atsiranda vis naujų veislių. Kitas dalykas – poskiepiai. Lietuvoje kol kas dar nėra atsparių šalčiams poskiepių. Be to, jeigu gruntinis vanduo bus aukštai, arti žemės paviršiaus, trešnės tenai neaugs, žus. Gruntinis vanduo turi būti ne arčiau kaip 1,20–1,50 m nuo paviršiaus. Tai pagrindinė sąlyga.

Abejoju, ar reikėtų auginti ir uždarose daubose, nes augalams tada labiau gali pakenkti vėlyvos pavasario šalnos, o žiemą – šaltis. Rugpjūčio mėnesį galima matyti, kur pirmiausia kaupiasi rūkai, ir ten nesodinti, nes šals. Vandens telkiniai šalia yra gerai – gali apsaugoti nuo šalnų pavasarį. Atsižvelgus į visas sąlygas, puikiai galima trešnes auginti ir Lietuvoje. Būtina prieš įveisiant trešnių sodą parinkti tinkamą auginimo vietą, įvertinti veisles, pasinaudoti Sodininkystės ir daržininkystės instituto tyrimais ir augintojų sukaupta patirtimi – nesusižavėti pietų kraštų veislėmis.