Prieš dvejus metus mokslų daktaras Remigijus Šmatas priėmė radikalų sprendimą nutraukti mokslinę veiklą Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute (Kėdainių r.) ir nerti į ūkininkavimą sutuoktinės Vidos gimtinėje – Šovenių kaime (Anykščių r.). Vida Danytė, taip pat įgijusi daktaro mokslo laipsnį, tvirtina radusi pusiausvyrą tarp mėgstamo mokslininkės-selekcininkės darbo ir šeimos ūkininkavimo.

Domėjimasis žemės ūkiu – iš šeimos

Vos baigusi mokyklą, Vida norėjo dirbti tėvų ūkyje, mat jos tėvas užsiėmė augalininkyste, dirbo agronomu „Atžalyno“ kolūkyje, turėjo nemažą savo ūkį. „Gal daug ką nustebinsiu, bet ūkininkavimas visada buvo mano svajonė. Prisimenu, septintoje klasėje vykdė apklausą, kas kuo bus užaugęs. Aš vienintelė iš visos klasės pasakiau, kad būsiu agronomė. Visi klasėje tada juokėsi. Paskui norėjau stoti į bibliotekininkystę, nes labai mėgau skaityti ir iki šiol daug knygų skaitau. Vis dėlto pasirinkau agronomiją. Su būsimu vyru susipažinome studijuodami tą pačią specialybę – agronomiją. Ji lydi mus abu su Remigijumi nuo mažų dienų, nes vyro mama – taip pat agronomė“, – pasakojo V.Danytė.

Vida tvirtino radusi darbų pusiausvyrą: keturias dienas dirba mokslinį darbą Kėdainių rajone, tris dienas – ūkininkauja. „Kėdainiuose dukrytė lanko vaikų darželį, muzikos ir dailės mokyklas. Kol kas darbo santykių nutraukti tikrai neplanuoju. Kaskart atvažiavusi į gimtuosius Šovenius, skubu prisidėti prie bendrų ūkininkavimo darbų“, – tvirtino Vida.

Tėvų darbo tąsa

Sutuoktinių Šmatų ūkininkavimo pamatus padėjo kolūkių laikais ūkininkavę Vidos tėvai. „Kai kas buvo likę nuo uošvio ūkininkavimo laikų, pavyzdžiui, senas traktorius, tad toliau plėtojame augalininkystę: auginame kviečius, miežius, grikius, pupas. Ateityje planuojame rapsus auginti. Dirbame maždaug 150 hektarų – dalį nuosavos, dalį nuomojamos žemės. Ūkiniai pastatai likę, bet jie seni. Investicijų reikia nuolat, nes vis kyla idėjų apie vienokio ar kitokio verslo plėtrą. Ūkininkavimas – žmonos svajonių įgyvendinimas. Na, o man tik kitoks etapas, su naujomis galimybėmis, kai turi iš naujo įvertinti, ką gali tęsti, o ko verta imtis iš naujo“, – sakė Remigijus.

migijus pats gamina narvelius ir aptvarus paukščiams auginti.

Sutuoktiniai jau nemažai investavo į ūkininkavimą. „Teikėme paraišką dėl kombaino pirkimo, o teko pirkti savo lėšomis. 90 tūkst. eurų už jį sumokėjome. Tai didžiulė investicija, turime šiokių tokių skolų iki šiol, bet kai neturi savos technikos, esi kaip be rankų. Užaugini aukščiausios klasės derlių, o nukuli pašarinius... Būtent todėl ir pirkome kombainą, nes apsisprendėme plėsti ūkininkavimą“, – pasakojo ūkininkas R.Šmatas.

Ūkininkų ateities planai – didesni ūkiniai pastatai, saugykla grūdams laikyti. „Technika labai pabrangusi, o reikėtų ir valomosios, ir sėjamosios. Grūdų džiovyklos neturime. Be to, turime planų daugiau nuosavos žemės įsigyti“, – pridūrė Remigijus.

Abu – mokslininkai

Dr. R.Šmatas daugiau kaip 10 metų sėkmingai dirbo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės institute. Iš darbo institute vyras išėjo 2017 m. „Šoveniuose ūkininkauti pradėjau 2009 metais, taigi ilgą laiką derinau mokslinį darbą institute su ūkininkavimu šiuose kraštuose. Iš pradžių dirbau apie 50 hektarų žemės. Gavęs ES paramą kaip jaunasis ūkininkas, už gautas lėšas įsigijau naują čekišką traktorių „Zetor“ ir tris žemės ūkio sklypus“, – pasakojo Remigijus.

Pasiteiravus, kodėl vyras atsisakė mokslinės veiklos, pašnekovas apgailestavo dėl Lietuvos mokslininkų statuso. „Pastangų reikia įdėti labai daug, reikalavimai labai aukšti, o įvertinimas nėra atitinkamas, Lietuvos mokslininkai neturi deramo statuso. Į konferencijas, seminarus vis dar nuvažiuoju, dalyvaujame kartu su Vida. Į lauko dienas taip pat nuvykstame. Kai reikėjo tam tikrus kursus dėl ūkininkavimo išklausyti, nuvykęs pamačiau, kad juos veda lektorius, kurį aš pats anksčiau mokiau. Pažįstamų mokslo darbuotojų ratas didelis. Malonu susitikti, padiskutuoti apie aktualijas su kolegomis“, – teigė Remigijus.

Dukrytei Sofijai geriausia ir įdomiausia – pas tėtį traktoriuje.

2008 m. Vida apgynė daktaro disertaciją Dirvožemio mokslų ir augalininkystės institute Lenkijoje. „Disertaciją parašiau anglų kalba, o gyniausi lenkiškai. Čia buvo šioks toks iššūkis mano gyvenime, nes išvažiavau į Lenkiją lenkų kalbos visai nemokėdama, bet po dviejų mėnesių jau beveik viską supratau. Lankiau anglų kalbos kursus, nes buvo planuota, kad disertaciją ginsiuosi angliškai. Tačiau, likus keliems mėnesiams iki gynimo, mano vadovai nutarė, kad kalbu pakankamai gerai lenkiškai ir geriau disertaciją ginti lenkų kalba. Išsigandau, bet be reikalo – viskas praėjo puikiai“, – prisiminė Vida. Vėliau, 2010-aisiais, Vida į Lenkiją vyko kaip kviestinė mokslininkė.

Remigijaus mokslinio darbo sritis – žemės ūkio entomologija. „Paprasčiausia būtų nusakyti, kad tai sritis apie vabzdžius. Disertaciją apgyniau apie amarus ir tripsus – žemės ūkio augalų kenkėjus“, – pasakojo Remigijus.

Paklaustas apie žinias ir jų pritaikymą dabartinėje veikloje, vyras tvirtino, kad visos žinios labai praverčia. „Grūdinių augalų auginimas, kovos su piktžolėmis būdai, sėjomaina, žemės įdirbimo būdai, augalų veislių pasirinkimas ir visa kita – tuo domėjausi kaip mokslininkas, tuo užsiimu dabar. Tas perėjimas vien tik į ūkinę veiklą vyko pamažu, metai po metų, o kai jau išsiplėtė dirbamų hektarų plotai, pasirinkau vieną sritį, nes dviejų kėdžių neapsėsi, ypač kai atstumas nuo Šovenių iki Kėdainių ne toks jau ir mažas. Jei sugalvočiau grįžti į Žemdirbystės institutą, manau, būtų kur grįžti“, – teigė R.Šmatas.

Vidos mokslinės veiklos kryptis – avižų selekcija, bet moteris yra dirbusi ir augalų patologijos, ir augalų mitybos srityse. „Dabartinė sritis man tinka labiausiai ir ketinu prie jos pasilikti“, – tvirtino mokslininkė. Paklausta apie darbo specifiką, Vida papasakojo kurianti avižų veisles, rašanti mokslinius straipsnius, atliekanti tyrimus. „Mūsų tyrimų laukeliai yra nuo vieno išilginio metro iki pusės hektaro. Augalų kryžminimas, kaip aš juokauju, yra juvelyro darbas – su pincetu iš žiedo pašaliname kuokelius ir dedame paimtus iš kitos veislės žiedo. Galiu pasigirti apie avižų selekciją: sėkmingai atlikus visus reikalingus bandymus ir tyrimus, mūsų institute buvo išvesta nauja vasarinių avižų veislė Viva DS. Lietuvoje ši veislė registruota 2015 metais, ir esu viena iš naujos veislės autorių. Ja dabar labai džiaugiasi ekologinius ir intensyvius ūkius turintys ūkininkai. Šios veislės avižos atsparios išgulimui, derlingos, ypač gero hektolitro svorio ir mažai lukštingos. Net prastais metais ši veislė derlinga“, – tvirtino mokslininkė-selekcininkė V.Danytė.

Kaimynystėje – mokslų daktarai

Šovenių kaime šiuo metu yra 57 sodybos, 102 asmenys čia deklaravę gyvenamąją vietą. Kuo vietos gyventojams naudinga biomedicinos mokslų daktaro, entomologo kaimynystė? Pasirodo, kol Remigijus dirbo mokslinį darbą, visus rapsų pavyzdžius ėmė iš vietinių laukų. „Nustačiau rapsinių žiedinukų atsparumą insekticidams. Šie vabaliukai atsparumą įgavo daugiau nei per dešimtmetį, ir ūkininkai nebegali vasarinių rapsų auginti. Abu su žmona domimės entomologija“, – pasakojo Remigijus.

Entomologija nėra užbaigtas etapas Remigijaus gyvenime. Kaime labai geros galimybės domėtis vabzdžių rūšimis, stebėti juos, kolekcionuoti. „Tenka studentus pakonsultuoti. Tai labai malonu, jautiesi įvertintas. O ir visomis kitomis agronominėmis žiniomis mielai pasidalijame, jei kas klausia“, – teigė augalininkystės ūkio šeimininkas Remigijus.

„Gretimame kaime, Budriuose, irgi kolega biologas, entomologas gyvena, tad nepažįstamų vabzdžių invazijos nebaisios. Lietuvoje entomologų yra labai mažai, o čia jų net du ir abu mokslų daktarai. Dalius Dapkus daugiau tyrinėja laukinę fauną, taigi šių apylinkių vabzdžiai ištyrinėti visapusiškai“, – pasakojo agronomijos specialistė Vida.

Kai pomėgių yra daugiau negu laiko

Paklausta apie kitus pomėgius, Vida pirmiausia paminėjo vaismedžių genėjimą. „Kartais ir kaimynams išgenėdavau. Tik beveik niekas nebenori daugiau obuolių – vienam, žiūrėk, reikia tik kad dulkes nuo kelio užstotų, kitam – kad praeiti būtų patogu. Mano tėvų obelų sodas čia geras, nemažas. Gal 1992 metais čia kartu pasodinome virš šimto obelų. Per tą laiką sodas nematė jokios chemijos, tad praktiškai ekologinis, tik sertifikato nėra. Geras obuolių derlius būna, tad jau yra verslo idėjų ir šioje srityje, belieka įgyvendinti. Ir šiaip visokių vaiskrūmių ir vaismedžių tėvų sodyboje visur prikaišioju – pamatau ką įdomesnio, ir reikia pabandyti. O ir namiškius norisi kuo įvairesniais ir skanesniais vaisiais aprūpinti. Uogienes mėgstu virti, bet ne pagal receptus – pati eksperimentuoju, pačiai viską atrasti rūpi“, – sakė Vida.

Kita jos didžioji meilė – katės. „Čia net ne pomėgis, o aistra. Priglaudžiu visas – benames, atklydusias. Mat pirmiausia klausau širdies balso, o ne proto. Kąsnelis maisto ir šilumos visada yra, o vargšei benamei katei tai gali būti gyvybės ir mirties klausimas. Šiuo metu priglaudėme mėnesio kačiuką, vyras jį pavadino Kutuzovu“, – pasakojo moteris.

Pasak sutuoktinių, mėgėjiška paukštininkystė, kaip ir daugelis gerų dalykų, prasidėjo iš smalsumo – pirmiausia buvo įdomu išsiperinti savų viščiukų, o tada jau viskas greit išsiplėtė. „Buvo įdomu, ar pavyks išsiperinti vandens paukščių. Pavyko su ančiukais. Tada išdrįsau pabandyti su žąsiukais. Kai iš Gyvulininkystės institute pirktų kiaušinių išsirito nemažas pulkelis Lietuvos vištinių žąsiukų, išsipildė dar viena maža svajonė. Lygiagrečiai vyko darbas su putpelėmis – tai taip pat labai įdomūs paukščiai, ypač kininės putpelės, kurios laikomos dekoratyvinėmis ir kurių kiaušinukai dar mažesni negu paprastų putpelių. Ir jos pačios maždaug žvirblio dydžio. Jų čiulbėjimas ypatingas – toks tylus, neįkyrus, raminantis. Jei gyvenčiau mieste, laikyčiau jų vien dėl čiulbėjimo. Kolorado vabalams naikinti nusipirkau patarškų (perlinių vištų). Dabar inkubatoriuje perinami patarškiukai ir kalakučiukai. Beje, bepigu tokiu hobiu užsiimti, kai Remigijus prigamina narvelių ir aptvarų, užaugina lesalų ir dar tuos lesalus paukščiams paruošia ir paduoda“, – džiaugėsi veikli moteris.

Sutuoktiniai valstybės paramos už paukščius dar negaunantys, nes laikantys juos tik sau. Jei gerai seksis, anot Remigijaus, galbūt tai taps dar vienu verslu. Pasiteiravus, ar dukrelei patinka eiti pas paukščius, Vida papasakojo: „Kai tik būname kaime, ji visada sukiojasi šalia, stebi, jau moka laikyti paukščiuką. Dar ir mane pamoko: „Mama, tik atsargiai imk, nesuspausk.“ Ateina ir kaimynų vaikai pažiūrėti, ir iš miestų į kaimą atostogauti atvykę vaikučiai“. Pasak Vidos, visiems leidžiama paukščiukus palaikyti. „Vaikams reikia parodyti ir gražiąją kaimo pusę, tada jiems čia patiks“, – įsitikinusi aktyvi moteris.

Dar vienas mokslininkės laisvalaikio pomėgis – keramika. „Tai sena mano svajonė, kurią šiemet pradėjau įgyvendinti – lankau keramikos užsiėmimus. Prieš kelerius metus kilo idėja daryti papuošalus iš akmenų. Dabar tai sėkmingai suderinau su moliu ir puošiuosi savo pagamintais darbais“, – džiaugėsi Vida.

Gera darbuotis savame kaime

Mokslininkų pasirinkimas gyventi ir ūkininkauti kaime, naujo ūkio sukūrimas – indėlis į kaimo sustiprinimą ar net plėtrą. Kol kas jauni žmonės visus ūkio darbus nudirba dviese, savomis rankomis. „Darbo dar vienam žmogui – padėjėjui – žinoma, būtų, bet kol kas neturime lėšų darbininkui įdarbinti. Be to, ūkyje reikia labai atsakingo žmogaus. Kol kas viską nudirbame patys“, – sakė Remigijus.

„Man šitas kaimas ypatingas, nes aš čia gimiau. Man čia nereikia nieko įrodinėti – visi mane nuo gimimo pažįsta, ir aš visus pažįstu. Tai suteikia savotiškos laisvės, atsipalaidavimo. Žmonės man čia labai geri, bet ne dėl mano pasiekimų. Žodį „kaimietis“ daug kas taria su panieka, o aš didžiuojuosi, kad esu kaimietė“, – teigė V.Danytė.

Lina Dapkienė