Lietuva daugiausia eksportuoja grūdų. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija perspėja, kad dėl neteisingos žemdirbystės pasauliui derlingo dirvožemio liko tik 60-čiai metų. Lietuviški grūdininkystės rekordai irgi gerinami alinant žemę. Greičiau negu galvojame gali išaušti diena X, kai talpieji Lietuvos elevatoriai virs įrenginiais vaiduokliais, o sužlugdyta Lietuvos gyvulininkystė, silpna daržininkystė nepajėgs pakeisti bankrutavusios grūdininkystės.

Padėjo į apatinį stalčių

Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė prieš 7 metus iškilmingai paskelbė valstybinę gyvulininkystės gaivinimo ir maisto produktų, o ne žaliavų eksporto skatinimo programą. Kas ištiko šį garsų projektą, galėjusį sustiprinti mūsų ekonomiką ir leidusį pailsėti Lietuvos žemei?

„Labai gaila, kad keičiantis valdžiai pamirštami politinių partijų, Vyriausybės ir verslo susitarimai. Tai buvo nacionalinė, o ne vien Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) strategija. Ją patvirtino visas ministrų kabinetas. Buvo numatytos konkrečios priemonės, etapai joms įgyvendinti. Deja, dabartinė valdančioji koalicija padėjo gyvulininkystės plėtros projektą į apatinį stalčių“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo buvęs žemės ūkio ministras (2012–2014 metais) Vigilijus Jukna.

Patikėjo sužlugdyta programa

Pasak V. Juknos, gyvulininkystė – ilgalaikė investicija. „Ūkininkai turi žinoti, kad Vyriausybės planai po kelerių metų nepasikeis, valstybės dėmesys ir parama mėsinių galvijų, melžiamų karvių, kiaulių, ožkų, avių (taip pat ir bičių, vištų, žuvų, nes pagal akademinius apibrėžimus gyvulininkystė ne tik jautienos gamyba – red. past.) augintojams nesumažės. Įsivaizdavome, kad Lietuvoje labai padaugės vidutinių mišrių gyvulininkystės ir augalininkystės ūkių, kurie yra perspektyviausi. Daug važinėju po Lietuvą, kalbuosi su ūkininkais. Jie man pasakoja, kad nuoširdžiai patikėjo gyvulininkystės programa, net prisipirko pieninių karvių, kurias dabar daugeliui ūkininkų tenka parduoti lenkams kartu su veršeliais, melžimo aparatais ir pieno šaldytuvais“, – apgailestavo profesorius V. Jukna, kurį senu papratimu dauguma žemdirbių tebevadina ministru.

Laisvoji rinka neleidžia

ŽŪM Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės mentorius Rimantas Krasuckis tvirtina, kad programa niekur nedingo, bet laisvosios rinkos sąlygomis neįmanoma išskirti kokios nors žemės ūkio šakos ir dirbtinai jos propaguoti.

„Nenurodysi, kiek kuriame regione turi būti gyvulininkystės ūkių. Tik galima patarti, kuriuose kraštuose (Pietryčių Lietuvoje, Žemaičių aukštumoje) dėl jų ypatumų (daug kalvų, graži gamta, žemės nederlingos) naudingiau plėtoti gyvulininkystę arba kaimo turizmą, uogininkystę, o ne augalininkystę kaip Vidurio, Šiaurės Lietuvoje, Suvalkijoje. Žinoma, ministerija stengiasi kreipti žemdirbius į gyvulininkystę. Ūkininkai konsultuojami, mokomi, gali gauti paramą veisliniams gyvuliams įsigyti. Bet gyvulininkystė – gana sudėtingas verslas. Nemažai išlaidų, darbo, reikia kantrybės, užsispyrimo, norint gauti pelno. Nieko nuostabaus, kad kaimo žmonės bando ieškoti lengvesnės duonos. Konstitucija leidžia kiekvienam Lietuvos gyventojui laisvai pasirinkti darbą ir verslą. Laikydamiesi geros žemės ūkio naudmenų agrarinės ir aplinkosauginės būklės reikalavimų, ūkininkai savo laukuose ir tvartuose gali auginti ką tik nori. Europinė parama nuo to nepriklauso“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino R. Krasuckis.

Miškais neapžels

ŽŪM pareigūno teigimu, naujuoju finansiniu laikotarpiu, 2021–2027 metais, ES bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) bus dar „žalesnė“. Svarbiausias BŽŪP akcentas – kuo natūralesnė, aplinkai nekenkianti žemdirbystė.

„Ir augalininkystė, ir gyvulininkystė. Laimės ūkininkai, sugebantys žalinimą, sėjomainą, organines trąšas suderinti su intensyvia žemdirbyste. Padriki, nuolat keičiantys savo ūkių pobūdį žemdirbiai atkris. Svajonės apie gyvulininkystės atgimimą, maisto produktų eksporto proveržį neišsipildė ir dėl ryškaus Lietuvos maisto pramonės struktūriškumo. Vieni gamina žaliavas, kiti – produktus. Kai kuriose kitose šalyse nepalyginamai glaudžiau bendradarbiaujama gaminant, laikant, pervežant, parduodant maisto produktus. Lietuvos kaimo bendruomenė konservatyvi, naujovių nemėgsta. Bet Lietuva tikrai neapžels miškais“, – optimistiškai baigė R. Krasuckis.

Daug nuomojamos žemės

Vieni agronomai sako, kad kviečių, rugių, miežių, rapsų derliai mažėja, nes laukai per stipriai tręšiami agresyviais chemikalais, kiti specialistai įsitikinę, kad Lietuvos žemę alina ir atgyvenusi, dar nuo XVI a. valakų reformos likusi trilaukė (žiemkenčių, vasarojaus ir pūdymo) sėjomaina.

„Be abejo, ir sėjomaina prisideda. Bet ne tik. Lietuvos ypatybė – daug pernuomojamos žemės. Savininko požiūris į žemę kitoks negu nuomininkų. Laikinieji žemės šeimininkai nualina ją, viską paima iki paskutinės šaknelės, net šiaudus, kurie yra puiki organinė trąša, išveža iš laukų, kad galėtų pelningai parduoti „pažangaus“ biokuro gamintojams, ir pabėga į kitą išnuomotą sklypą. Jeigu Lietuvoje daugės savininkų, tai ir dirvožemį jie labiau tausos. Nepils į žemelę tiek visokių cheminių augalų apsaugos priemonių, mineralinių trąšų, kurios sunaikina sliekus, humusą (labai vertingą organinę dirvožemio dalį iš biologiškai, biochemiškai pakitusių augalų ir gyvūnų liekanų – red. past.)“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Lietuvos ūkininkų sąjungos Šilutės skyriaus pirmininkas Kęstutis Andrijauskas.

Apribojimai ir kliūtys

Pasak K. Andrijausko, Mažosios Lietuvos šiaurinės dalies, Pajūrio žemumos, kurioje yra Šilutės rajonas, žemdirbiai neskriaudžia žemės. „Laikomės žalinimo reikalavimų, leidžiame žemelei atsigauti, sukaupti jėgų būsimiems derliams. Šilutės rajono dirvožemis nenuvargintas. Mūsų ūkiai dažniausiai mišrūs. Gyvulininkystės ūkiai vargo nemato. Bet Lietuva netaps gyvulininkystės kraštu. Mūsų šalyje daug regioninių parkų, saugomų teritorijų, kuriose gyvulininkystė ribojama. Didieji ūkininkai, žemės ūkio bendrovės negalės didinti galvijų kaimenių, nes privalės laikytis ES nitratų direktyvos, Helsinkio konvencijos priedo dėl Baltijos jūros apsaugos nuo taršos iš žemės ūkio šaltinių, Kopenhagos deklaracijos. Šios tarptautinės sutartys įpareigoja aplink Baltiją esančias šalis rūpintis, kad iš dirvožemio, patręšto gyvulių mėšlu, į vandens telkinius, požeminius vandenis nepatektų teršalų – azoto, fosforo junginių“, – įrodinėjo šilutiškis K. Andrijauskas.

Susigrąžinti trunka ilgiau negu sunaikinti

^{Prof. dr. Vaclovas BOGUŽAS}

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto direktorius

Prieš 10 tūkstančių metų iš Skandinavijos atslinkę ledynai nustūmė derlingą dirvožemį iš dabartinės Lietuvos teritorijos ir pas mus sustojo. Todėl lietuviškos žemės ne tokios derlingos, kaip Ukrainoje, Rusijoje. Tai iš pradžių toks nukrypimas į istoriją.

Lietuvos dirvožemis nualintas dėl to, kad mūsų ūkiai – be gyvulių, jų mėšlo, daugiamečių žolių, tarpinių augalų.

Pagrindinė priežastis, kodėl visame pasaulyje dažnėja nederlingų metų, – iš dirvožemio sparčiai nyksta organinės medžiagos. Lietuvos ūkininkai, stengdamiesi sutaupyti, laukus tręšia mineralinėmis trąšomis. Net ir tie, kurie naudoja mėšlą, patręšia tik artimiausius laukus prie fermų arba dalį dirbamų plotų. Taigi kasmet organikos dirvoje vis mažėja.

Mėšlas, srutos, kompostas dirvožemio derlingumą pagerina greičiau negu žaliosios trąšos (sideratai) – augalai, kurie paūgėję perkasami arba užariami dirvoje, kad ją išpurentų ir patręštų.

Paukščių mėšlas yra viena vertingiausių organinių trąšų. Racionaliai naudojant mėšlą galima labai padėti nualintiems, nenašiems dirvožemiams.

Javų derlių padidina tinkama sėjomaina, pupinių šeimos augalai. Šiuolaikinė sėjomaina neleidžia plisti augalų ligoms ir kenkėjams, jos laikantis efektyviau išnaudojama dirvožemio drėgmė ir maisto medžiagos, sumažėja dirvožemio erozija.

Lietuvoje plečiantis žiemkenčių plotams svarbu nesuklysti renkantis tarpinius pasėlius. Rapsų sėjomainai tinka auginti grikius, vikius. Tai pačiai kaip rapsai kryžmažiedžių šeimai priklausančios baltosios garstyčios, pašariniai ridikai tik silpnintų rapsus. Juos apniktų ligos ir vabzdžiai.

Didelėmis pastangomis padėtį galima pataisyti. Jau paruoštas nualinto dirvožemio atkūrimo projektas. Bet jokios prievartos ūkininkams negali būti. Susigrąžinti tai, kas prarasta, truks dešimtis kartų ilgiau negu sunaikinti žemės turtus, kurių turėjome. Gal dalį to greitai ir negailestingai apiplėšto dirvožemio pavyks išgelbėti, bet vilčių nedaug.

O gyvulininkystės plėtra – ne mano sritis. Tai jau politikų reikalas.