Nerašyta taisykle tampa metų sandūroje apžvelgti praėjusiųjų rezultatus. O to, kad 2021-ieji ūkininkams buvo tarsi važinėjimas amerikietiškais kalneliais, turbūt neužginčys niekas. Metus pasitikome su rekordiniu snygiu, pavasaris laikėsi vėsus, o vasarą svilino alinantis karštis. Antroje metų pusėje ėmė ryškėti ir geopolitinės grėsmės – pašlijo santykiai ne tik su Baltarusija, bet ir su Kinija. Ne mažiau nerimo ir dėl griežtėjančio Briuselio tono skelbiant Žaliąjį kursą.

Su kokiomis mintimis šiuos metus palydi agrosektoriaus atstovai? Kuo šie metai buvo ypatingi, kokie pokyčiai džiugino labiausiai, kas nuvylė ir kokius darbus būtina atlikti tikintis proveržio kitąmet?

Kęstutis Navickas,

žemės ūkio ministras

Pradėjome darbą karantino metu, pirmieji susitikimai su ūkininkais, žemės ūkio sektoriaus organizacijomis vyko nuotoliniu būdu, vėliau sekė gyvi susitikimai tiek ministerijoje, tiek lankantis ūkiuose ir įmonėse įvairiausiuose Lietuvos kampeliuose.

Pandemija neabejotinai paveikė visą šalies ūkį, tad dėjome ir vis dar dedame visas pastangas, kad Lietuvos ūkininkai, nukentėję nuo karantino suvaržymų, nebūtų palikti likimo valiai.

2021-ieji Lietuvos žemės ūkiui buvo itin svarbūs – pasiektas politinis susitarimas dėl Bendrosios žemės ūkio politikos reformos, kuri apibrėš ES paramos žemės ūkiui teikimą 2023–2027 m. Taip pat pasirengta Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos įgyvendinimui pereinamuoju laikotarpiu, pristatytas Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas. Klimato kaitos padiktuotas Žaliasis kursas neatsiejamas nuo šių darbų.

Geopolitinių grėsmių akivaizdoje Žemės ūkio ir žuvininkystės taryboje gavome Žemės ūkio komisaro Januszo Wojciechowskio užtikrinimą, kad Lietuva nebus palikta viena akistatoje su produkcijos importo ribojimus pradėjusia taikyti Kinija, o ES jau dabar imasi vieningo atsako. Palaikymą Lietuvai išreiškė Vokietijos, Nyderlandų bei Latvijos ir Estijos atstovai.

Gavome JAV patvirtinimą dėl leidimo eksportuoti šalto rūkymo kiaulienos ir jautienos kumpį, dešras ir dešreles, vytintas dešreles, termiškai apdorotus koldūnus su kiauliena (iki šiol galėjome eksportuoti lietuviškus jautienos ir kiaulienos produktus, pavyzdžiui, virtas dešras ir dešreles bei mėsos konservus). Pasiektas susitarimas yra labai svarbus mūsų įmonėms ir visam mėsos sektoriui, nes atsiveria kur kas didesnės galimybės tiekti įvairesnius lietuviškus mėsos produktus JAV vartotojams.

Lietuvos žemdirbiams į Taivaną leista eksportuoti vartojimui skirtus lietuviškus kviečius, miežius, avižas ir žirnius. Nuoseklus ministerijos ir atsakingų institucijų bendradarbiavimas jau duoda vaisių.

Trumposios maisto tiekimo grandinės, kooperacija perdirbant savo užaugintą produkciją pradėjo skintis kelią. Ūkininkams pirmą kartą siūloma steigti regioninio lygmens logistikos centrus. Deriname konkrečias idėjas, kad sistema veiktų tvariai, prie to prisideda Kauno ir Klaipėdos rajono savivaldybės.

Parengtas įstatymo pakeitimo projektas, numatantis privalomą kačių, šunų ir šeškų ženklinimą – keičiasi žmonių požiūris į gyvūnus. Pakeistos Gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo taisyklės: išplėstas ženklintojų ratas, nustatyta ženklinimo ir registravimo tvarka.

Tarp svarbių per šiuos metus nuveiktų darbų – ir viešojo sektoriaus skaidrinimas.

Patvirtinome ketvirtį milijardo eurų investicinės paramos žemės ūkio produkcijos gamybai – mums svarbu visiškai apsirūpinti maistu. Tai tik dalis šių metų darbų, daug įdirbio padaryta ateičiai.

Iššūkių netrūko ir jų dar bus – sektoriaus laukia pokyčiai, kurie yra būtini, o ministerija, aktyviai tardamasi su socialiniais partneriais ir mokslininkais, ieško geriausių sprendimo būdų. Tikiu, kad visas problemas išspręsime kartu.

Ateinančiais metais žemdirbiams, kaimo gyventojams ir visos Lietuvos žmonėms linkiu vienybės ir darnos, kad nauji tikslai būtų greičiau pasiekiami, o darbai – lengviau įveikiami.

Viktoras Pranckietis,

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Daug iššūkių kilo dėl pandemijos, todėl nuosekliai stengėmės spręsti klausimus žemės ūkio sektoriuje. Šiais metais pamatėme ir klimato kaitos padarinius. Vis dažniau susiduriame su šaltais pavasariais, karščio protrūkiais. O su kaitra pas mus atkeliauja ir sunkiai pažabojami kenkėjų antskrydžiai, plinta naujos ligos. Augalams, kaip ir žmonėms, susidūrus su nauja liga, reikia ieškoti naujų gydymo metodų.

Kalbėdamas apie klimato kaitą, pirmiausia noriu pabrėžti ir ryškėjančią mąstymo kaitą. Turiu omenyje tai, kad žemės ūkyje pelkės tapo svarbesnės nei, pavyzdžiui, miškai. Skirstant RFF (ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė, – red. past.) lėšas, pinigai numatyti ne miškų plėtrai, o pelkių fondui. Mano galva, tai visiškai nedera su žemės ūkiu. Dabar į areną atėjo nauji, kitaip mąstantys žmonės. Jie žemės ūkį traktuoja kaip gamtos teršėją. Mano manymu, mūsų galvose turi įvykti revoliucija, kad suprastume, jog ateitis be maisto neįmanoma.

Šiemet mūsų užsienio politika taip pat sudavė kirtį. Nors sakoma, kad vietoje Kinijos grūdus vešime į Taivaną, tuo abejočiau, nes tai daryti per toli ir pernelyg brangu. Dažniausiai grūdai realizuojami Viduržiemio jūros regione, o gabenti juos toliau tampa per daug sudėtinga.

Vienu geriausių šių metų sprendimų, priimtų dėl žemės ūkio, laikyčiau tai, kad nesutikome padidinti akcizą degalams. Tačiau buvo nemažai aspektų, kurių nepavyko pajudinti. Pavyzdžiui, KRK ŽŪM davė nemažai pavedimų, kurie iki šiol nėra įvykdyti. Nežinau, dėl ko tai nėra daroma – dėl negebėjimo ar nenorėjimo. Tarkime, Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) įstatymas yra pasenęs. Mes prašėme, kad būtų sukurtas įstatymas, užtikrinantis demokratinį atstovavimą, kad ūkininkai norėtų jungtis prie jų. Dabar ŽŪR veikia kaip uždara sistema. Deja, pavedimas nebuvo įvykdytas, nors norėjome, kad įvykus naujojo ŽŪR pirmininko rinkimams jau būtų naujai galiojantis įstatymas. Taip pat dar neišsprendėme melioracijos klausimo. Kitais metais turėsime susitelkti ir spręsti daugybę svarbių klausimų. Sieksime, kad nebūtų uždraustos ir kailinių žvėrelių fermos, kurios sukuria daug darbo vietų, dirba pelningai. Manau, turime leisti žmonėms dirbti ir užsidirbti, o ne juos gąsdinti draudimais ar pakeltais mokesčiais.

Naujųjų metų proga visiems palinkėčiau sveikatos, ramybės, taikos ir kad šie metai nebūtų geresni už ateinančiuosius.

Arūnas Svitojus,

Žemės ūkio rūmų pirmininkas

Kiekvieni metai mums atneša naujų iššūkių, tačiau tikriausiai viskas priklauso nuo požiūrio. Visada naujuose iššūkiuose stengiuosi pamatyti naujas galimybes. Pasaulis nestovi vietoje, jis dinamiškas, todėl negalime žvalgytis atgal ar stovėti vietoje – privalome žvelgti į priekį ir planuotis perspektyvas. Šiandien matome, kad Kinijos rinkos netekimas Lietuvos žemės ūkio sektorių palietė labai ženkliai, todėl tikimės, kad labiausiai nukentėję sektoriai vis dėlto sulauks pagalbos.

Manau, kad didžiausią teigiamą įtaką žemės ūkiui duoda žemdirbių susiklausymas ir bendras darbas. Šiandien noriu pasidžiaugti aktyviomis ŽŪR organizacijomis, su kuriomis aktyviai diskutavome dėl svarbiausių Lietuvos kaimui ir žemės ūkiui strateginių dokumentų. Smagu, kad galime susitarti ir rasti kompromisinius sprendimus, pateikti konstruktyvius pasiūlymus valdžios institucijoms. Žinoma, ŽŪR atstovauja ne tik savo nariams (41 organizacija), bet ir visiems kaimo gyventojams bei žemės ūkio veiklos subjektams, todėl į problemas ir situacijas žvelgiame globaliai. Ne tik žvelgiame, bet ir siūlome sprendimus, įrankius valdžios institucijoms.

Manau, kad svarbiausia yra žemdirbių ir kaimo gyventojų susiklausymas, bendras darbas siekiant rezultatų. Be abejo, labai svarbios žinios, informacija, bendradarbiavimas, naujų ir tvarių technologijų taikymas, tarptautinis bendradarbiavimas bei inovacijos. Dar labai svarbu, kad politikai dirbtų savo svarbų darbą, o ne užsiiminėtų pigiomis intrigomis, kurios veda į niekur.

Žemdirbiams ir visiems kaimo gyventojams linkiu smalsumo, naujų idėjų įgyvendinimo, kantrybės bei pozityvumo. Lietuvos ūkininkai ir kaimo gyventojai yra sumanūs, darbštūs, todėl linkiu drąsiai eiti pirmyn ir nebijoti iššūkių. Sau palinkėčiau dar daugiau bendradarbiavimo su kaimo gyventojais ir žemdirbiška bendruomene šalies bei tarptautiniu mastu, kokybiško darbo su politikais, sprendimų dėl šalies ateities priėmėjais.

Egidijus Simonis,

pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovas

Pieno rinka 2021-uosius palydi rekordinėmis pieno supirkimo kainomis, pabrangusiais pašarais ir miglotomis perspektyvomis užsienio rinkose, į kurias iškeliauja didesnė dalis lietuviškų pieno gaminių. Ko pienininkams tikėtis 2022 metais, prognozuoti sudėtinga – situaciją lems pasaulinės rinkos tendencijos.

Daugiau kaip pusė Lietuvoje pagamintų pieno produktų yra eksportuojama, daugiausia į ES šalis. Todėl nuo bendrosios ES rinkos rezultatų priklauso ir mūsų šalies pieno sektoriaus rodikliai. Pieno rinkai šie metai buvo neįprasti vien tuo, kad, pradedant šių metų sausio mėnesiu, žaliavinio pieno kainos Bendrijoje augo 11 mėnesių iš eilės. Įprastomis sąlygomis dėl sezoninio svyravimo pieno supirkimo kainos mažėja pavasarį ir vasarą, tačiau šįmet taip nenutiko.

Pažymėtina, kad šiais metais Lietuvos pieno sektorius sėkmingai gyvavo be pieno supirkimo kainas reguliavusio įstatymo, kuris galios nustojo pernai. Rinkos sąlygomis veikiantis pieno sektorius dar kartą įrodė, kad kainas reguliuojantis įstatymas neturi prasmės, nes sąlygas diktuoja laisva rinka.

Baigiantis metams šį faktą paliudijo į rekordines aukštumas įkopusi pieno supirkimo kaina. Šį spalį, pasiekusi 375 eurus už toną, vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina Lietuvoje buvo penktadaliu didesnė nei prieš metus ir beveik pasiekė ES šalių vidurkį. Europos Komisijos duomenimis, spalį pagal pieno supirkimo kainą mūsų šalis Bendrijoje užėmė 14 vietą, aplenkdama 13 valstybių – ne tik Baltijos šalis bei Lenkiją, bet ir Italiją.

Pagrindinė žaliavinio pieno kainų augimo priežastis – susiklosčiusi padėtis pasaulinėje pieno produktų rinkoje. Iš vienos pusės, pasaulinė pieno gamyba ūkiuose buvo mažesnė nei tikėtasi, o pieno produktų vartojimas išaugo.

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ūkiuose 2021 metais lėtėjo žaliavinio pieno gamybos augimas – pastebimai išaugusios pašarų, energijos bei kuro kainos. Tačiau su išaugusiomis gamybos sąnaudomis susidūrė ne tik ūkininkai, bet ir perdirbėjai.

Tam įtakos turėjo neigiami koronaviruso padariniai, paveikę visus ekonomikos sektorius ir rinkas, išimtimi neliko ir pieno sektorius. Smarkiausiai pandemija pramonei kirto per sutrikdytą logistikos grandinę. Eksportuotojams nemenką galvasopę ištisus metus kėlė konteinerių prieinamumo problema. Eksportuojamų prekių tiekimo trikdžiai tęsiasi iki šiol, jų transportavimo kainos smarkiai išaugo. Susiklosčiusios aplinkybės rinkoje turėjo įtakos ir pieno produktų kainoms.

Netikrumo nuotaikas rinkose pastaruoju metu skatina ir koronaviruso atmainos omikron plėtra – neaišku, kokių ribojimų viešojo maitinimo sektoriuje gali imtis atskiros valstybės Europoje, siekdamos valdyti užkrato plitimą. Pienininkams viešbučių ir restoranų veikla svarbi tuo, kad jie maisto gamyboje panaudoja penktadalį suvartojamų pieno produktų.

Kalbant apie Lietuvos žemės ūkio politiką, galima pagirti Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) pastangas naujuoju finansiniu 2021–2027 metų laikotarpiu, palyginti su ankstesniuoju, penktadaliu didinti ES investicinę paramą žemdirbiams ir perdirbėjams. Kaip skelbta, gyvulininkystės sektoriui numatytos lėšos, palyginti su praėjusiu Lietuvos kaimo plėtros programos laikotarpiu, augs 16 proc., iki 272,8 mln. eurų. Iš jų 165 mln. eurų pažadėta pienininkystės sektoriui, likusi dalis – mėsos sektoriui.

Tačiau susirūpinimą kelia tai, kad finansine parama, skirta fermų statybai ir technologinių linijų atnaujinimui fermose, žemdirbiai naudojasi ne taip aktyviai, kaip norėtųsi. Gali būti, kad koją kiša pernelyg sudėtinga paramos teikimo tvarka, kurią vertėtų peržiūrėti, kad pieno ūkiai galėtų pasinaudoti investicine pagalba greičiau ir paprasčiau.

Pagirtina ir ŽŪM iniciatyva keisti pieno supirkimo taisykles dėl kokybinių reikalavimų, kurie užkerta kelią supirkėjams sukčiauti su pieno mėginių klastojimu. Tai didelis žingsnis link tvarių pieno ūkių augimo. Ūkininkams užtikrinama, kad už žaliavą bus sumokėta sąžininga kaina. Tikimės, kad tai paskatins pieno gamybos augimą ūkiuose. Sugriežtintos kontrolės priemonės naudingos ir vartotojams, kuriems užtikrinama dar geresnė pieno kokybė.

Iš Lietuvos valdžios tikimės, kad sprendimai pieno sektoriuje bus priimami konsultuojantis su socialiniais partneriais – ūkininkais ir perdirbėjais. Taip pat tikimės, kad bus atsižvelgiama į pasaulinės rinkos situaciją, nuo kurios mūsų pieno sektorius yra priklausomas, nes pagamintos produkcijos eksportuojame daugiau nei jos suvartoja mūsų gyventojai.

Petras Puskunigis,

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas

Besibaigiantys 2021-ieji įsimins kaip išskirtinai sudėtingi, pilni neigiamų emocijų ir nerimo dėl ateities metai. Pandemija taip pat daro neigiamą įtaką žemės ūkiui, kaip ir kitose verslo srityse. Dėl klimato kaitos, mano manymu, nebuvo jokių didelių nukrypimų nuo normų. Iš daugiametės patirties galiu teigti, kad buvo daug sudėtingesnių metų, kalbant apie gamtos „išdaigas“. O derliaus kiekio ir kokybės rodikliai šiais metais mažai kuo skyrėsi nuo paskutinių penkerių metų vidurkio.

Teigiamai vertinamų darbų, šiais metais, kurie nudžiugintų žemdirbį nežinau. Gyvenome didelėje įtampoje, nerime, gąsdinami grėsmingais įstatymų projektais. Ateinančios valdžios pažadai nebloginti žemdirbiams ūkininkavimo sąlygų, deja, buvo pamiršti. Šiandienos komunikacijos priemonės leidžia nustatyti, ką daro kitos šalys žemės ūkio produkcijos gamybos srityje. Nerimas dėl to, kad greitai galime tapti vartotojais, o ne gamintojais.

Kas teigiamo? Nebent tai, kad buvo atstatytas į buvusią redakciją „Mėšlo ir srutų tvarkymo aprašas“. Tiesa, jis lieka ir dabar taisytinas.

Apie sprendimus, galinčius padaryti proveržį, kalbėti anksti. Visų pirma reikia stabdyti Lietuvos žemės ūkio žlugdymą ir įsiklausyti į tikrųjų žemės ūkio mokslų atstovų teiginius. Taip pat būtinas partijų susitarimas dėl bendros Lietuvos žemės ūkio politikos vizijos, kad kiekvienas atėjęs ministras ar partija nepradėtų savaip interpretuoti. Pavyzdžiui, Lietuvos regioninės politikos baltoji knyga, praėjusios valdžios priimta, pasirašyta plačios žemdirbių visuomenės ir mokslo, šiandieną jau užmiršta...

Norėčiau pirmiausia palinkėti žemdirbių vienybės. Kad ir kaip nesmagu tą konstatuoti, bet politikai siekia mūsų destrukcijos. Jei žemdirbiai nesijungs prie jiems atstovaujančių organizacijų, kurios jų lūkesčiais gyvena, o ne deklaruoja tai, laukia liūdna ateitis. Ne laukti, kol kažkas kitas už juos padarys, o daryti.

Nuoširdžiai linkiu visiems kolegoms Lietuvos žemdirbiams, mokslo bendruomenei, socialiniams partneriams, valdžios atstovams, žiniasklaidai jaukių ir saugių švenčių, sveikatos bei tikėjimo, kad pandemija bus suvaldyta ir pasitrauks iš mūsų gyvenimo. Sėkmingų ir palankių ateinančių metų.

Daiva Šateikienė,

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos pirmininkė

Šie metai buvo išskirtiniai savo kaitra, kuri turėjo labai didelę įtaką visų daržovių, ypač bulvių ir svogūnų, derliui. Negelbėjo net laistymas, augalai patyrė didžiulį stresą. Dar jaučiamos praėjusių metų karantino, paskelbto dėl pandemijos, pasekmės, kai buvo uždarytos mokyklos, darželiai, restoranai ir kavinės. Buvo labai sutrikusi ūkių, kurie dirbo tiesiogiai su šiomis įmonėmis, veikla, to pasekmės jaučiamos dar ir šiemet. Dalis daržininkų keičia savo ūkininkavimo kryptį arba net atsisako ūkininkavimo. Dėl pandemijos daržininkai turi imtis papildomų darbuotojų saugos priemonių, nes darbas ūkiuose, kurie vykdo didmeninę prekybą, vyksta visus metus. Daržovės nėra tiesiogiai eksportuojamos į Kiniją ar Baltarusiją, tačiau šie pokyčiai daugiau ar mažiau palies per kitus svertus, pavyzdžiui, trąšų, elektros ir kt. kainas.

Džiugu, kad daržininkystė šiais metais pripažinta prioritetine žemės ūkio kryptimi, skirtas didesnis paramos krepšelis, tačiau nuvilia tai, kad ŽŪM tarnautojai prie rekomenduojamų ES nuostatų nuolat prideda papildomus du ar tris dar griežtesnius punktus, kurie tik apsunkina Lietuvos ūkininkų dalią.

Didesnis proveržis daržininkystės sektoriuje bus tik tada, kai produkcijos supirkimo kainos bus aukštesnės už savikainą. Sunku konkuruoti su šalia esančiu didžiuliu daržovių augintoju – Lenkija, kur požiūris į savo šalies ūkininką yra daug palankesnis nei mūsų šalyje.

Einant į Žaliąjį kursą formuojama nuomonė, kad žemės ūkis yra pats didžiausias aplinkos teršėjas, nors įrodymų, pagrįstų faktais ar tyrimais, niekas nesivargina ieškoti ar skelbti. Tiesiog, visi eina lengviausiu keliu.

Visiems žmonėms, kurių gyvenimo būdas yra susijęs su žeme, palinkėčiau pagarbos savo darbui ir vieni kitiems, įsiklausymo į kitų nuomonę ir problemas, bendrystės, supratimo – juk visi mes esame vienos ir tos pačios Žemės gyventojai.