Soja – pietinių kraštų augalas, kurį pamažu bando prisijaukinti ir mūsų ūkininkai. Tiesa, kol kas rekordinių derlių gauti nepavyksta, šiais augalais dažniausiai domisi ekologai, gyvulininkai. O kad laukuose žaliuotų ne tik pupos ir žirniai, Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) inicijavo susietosios pajamų paramos keitimą ir į baltyminių augalų sąrašą įtraukė soją. Ūkininkai ir ŽŪM patenkinti šiuo sprendimu, tačiau į tai itin skeptiškai žiūri patyrę agronomai. Esą tai per daug rizikingas augalas mūsų kraštui – sojos tinka daržo lysvei, o ne ūkininkų laukams.

Kūlė lapkritį

Kandrėnų kaime (Kupiškio r.) ūkininkaujanti Kristina Kazlauskaitė ekologiškai augina mėsinius viščiukus ir vištas dedekles. Tam, kad paukščius galėtų lesinti lietuviška soja, ji taip pat pasiryžo savo laukuose auginti šį pietietišką augalą. Praėjusiais metais ji pasėjo 12 ha. Tiesa, kol kas derlius buvo kuklus – 600–700 kg/ha.

„Ruduo buvo neeilinis. Rugsėjis, spalis buvo be šalnų, todėl teko ilgai laukti, kol nukris sojų lapeliai. Sojas geriausia kulti, kai jau nukrenta jų lapai, o to sulaukti pavyko tik lapkričio viduryje. Tiesą sakant, jau manėme, kad paimti sojos nebepavyks, tačiau laiku paspaudė šaltukas, lapai nukrito, žemė pašalo, ankštys neatsidarė. Šiemet visų ankštinių augalų derlius buvo kuklus, todėl nekelia nuostabos, kad ir sojų derlius palyginti nelabai didelis“, – patirtimi dalijosi K.Kazlauskaitė.

Visas gautas ūkininkės derlius kol kas sandėlyje, mat perdirbti produkciją nėra taip paprasta. Ekologiškam ūkiui reikalinga sertifikuota perdirbimo įranga, o pašarų ekstruderiai dažnai naudojami įprastinėje gamyboje. Tačiau dėl to Kristina rankų nenuleidžia ir planuoja ieškoti būdų, kurie padėtų perdirbti ūkyje užaugintą soją.

Sveikina ŽŪM sprendimą

Pašnekovė sutinka, kad soją prisijaukinti augintojams nėra paprasta dėl mūsų klimato. Sojos auga geriau puriame, nepiktžolėtame, pakankamai laidžiame dirvožemyje. Šiam augalui būtina drėgmė, bet sunkaus molio dirvožemyje, kur ilgai laikosi vanduo, sojų derlius nebus didelis. Vis dėlto K.Kazlauskaitė pastebi, kad dėl klimato kaitos mūsų rudenys tampa ilgesni, todėl ji tiki šviesia šių augalų ateitimi mūsų kraštuose.

Ji sveikina žinią, kad baltyminių augalų sąrašą papildė soja, mat ūkiams tenka laikytis griežtų sėjomainos reikalavimų. Be to, tai gyvulininkystės ūkius galėtų paskatinti pašarus gaminti patiems ir taip sumažinti mėsos, pieno savikainą.

„Sveikintina, kad ŽŪM išdrįso žengti šį žingsnį ir soją įtraukė tarp kitų baltyminių augalų. Lietuvos ekologinių ūkių asociacija ir buvo viena iš iniciatorių, kuri vis rodydavo, kad kitos šalys, pavyzdžiui, Lenkija, jau yra į susietąją paramą įtraukusi soją. Sojos buvo auginamos tarpukariu Lietuvoje, tai nėra egzotika, mums tereikia ją iš naujo atrasti“, – įsitikinusi ekologinio ūkio šeimininkė K.Kazlauskaitė.

Mažins plotus

„AUGA group“ vykdomasis direktorius Tadas Baliutavičius taip pat palaiko ŽŪM sprendimą, nes iki šiol už vienas baltymines kultūras buvo mokamos išmokos, o už kitas ne, nors tai augalas, sukaupiantis bemaž daugiausia vertingų baltymų pupelėse, tinkamų gyvulininkystei, kurias auginant Lietuvoje nereikėtų importuotis iš Azijos ar Amerikos. „Galbūt atsiradus paramos sistemai būtent šiai kultūrai, tai paskatins ir daugiau ūkininkų Lietuvoje auginti soją“, – svarstė pašnekovas.

Jis sutinka, kad sojų auginimas mūsų klimato sąlygomis kelia šiek tiek iššūkių, tačiau nėra visai netinkamas. Pasak jo, soja, nepriklausomai nuo veislės, yra sėjama į pakankamai įšilusią (apie 12 laipsnių temperatūros) dirvą, o Lietuvoje vyrauja šaltas pavasario oras, sėjos darbus tenka nusimatyti vėlyvesniu metu. Pasėjus sojas vėliau, nusikelia ir derliaus nuėmimo metas, dėl vėlyvesnės augalo brandos.

Sojos įtraukimas į baltyminių augalų remiamą sąrašą yra sietinas su tuo, kad soja yra vienas vertingiausių ir labai plačiai naudojamų pupinių šeimos augalų. Dėl didelio baltymų bei aminorūgščių kiekio sojos rupiniai yra itin svarbi ir riboto pakeičiamumo kombinuotųjų pašarų sudedamoji dalis.

„Ankstyvųjų sojų veislių derlių nuimame rugsėjį, o vėlyvesnių – spalį, kuomet oro sąlygos tampa ne tokios palankios. Todėl nors vėlyvesnės veislės gali užauginti geresnį derlių, kyla rizika prarasti dalį derliaus dėl prastesnių rugsėjo–spalio mėnesio orų. Tačiau apskritai svarbu pabrėžti, kad ši kultūra gerai atlaiko vasaros karščius ir dažniausiai nuo jų nenukenčia“, – tikina T.Baliutavičius.

Jis taip pat pabrėžė, kad ši kultūra pakankamai imli darbui (tarpueilių purenimams) ekologiniame ūkyje, taip pat žemė turi būti gerai įdirbta, be piktžolių – tai svarbu įsivertinti visiems svarstantiems auginti šiuos augalus. Be to, šios kultūros sėklos yra gana brangios.

2023 m. „AUGA group“ augino 1 200 ha sojos. Didžiąją dalį ekologinio derliaus naudojo pašarams. Likutį, priklausomai nuo derlingumo, parduoda. „2024 m. planuojame auginti apie 600 ha sojos. Šiemet auginsime daugiau ankstyvųjų veislių, lyginant su ankstesniais metais, bet taip pat turėsime ir vėlyvesnių, kurios, esant palankioms oro sąlygoms, užaugina didesnį derlių. Sėsime ankstyvąją veislę ‘Erika’, taip pat vidutinio ankstyvumo veislę ‘Abelina’ bei vidutinio vėlyvumo – ‘Merlin’, ‘Ambela’“, – tikina T.Baliutavičius.

Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, 2023 m. deklaruota tik 1 418 ha, pareiškėjų – 33, tačiau vien „AUGA group“ praėjusiais metais sėjo kone visą šį plotą.

Populiarumas „banguoja“

Mažosios bendrijos „Ekologinė akademija“ direktorė Loreta Piaulokaitė-Motuzienė sako, kad sojos aukso amžius Lietuvoje prasidėjo 2011 m. ir baigėsi apie 2016 m. Tuo metu pagrindinė sėklų tiekėja buvo kompanija „Agroyoumis“, o populiariausios veislės buvo ‘Anuška’, kurios potencialas siekė 4t/ha, ‘Merlin’ – 5t/ha, ‘Violeta’ – daugiau nei 5 t/ha.

Anot jos, sojos populiarumas išgaravo dėl sudėtingos agrotechnikos, mat vėlyvas kūlimas labai problemiškas. Įtakos taip pat turėjo sėklos kaina ir supirkimo kaina.

„Pagal nitragino užsakymus pastebėjau, kad nuo 2020 m. soja vėl pradėjo populiarėti, matyt, atsirado paklausa, o rėmimas – skatinti pasiūlą. Juk baltyminio maisto ar pašarų visada trūksta, tik Lietuvoje gajus mitas, kad visa soja modifikuota, nesvarbu, kad sertifikuota, ekologiška, vis tiek ji klaidingai siejama su GMO“, – pastebi L.Piaulokaitė-Motuzienė.

Moksliškai nustatyta, kad gumbelinės bakterijos (nitraginas) lemia 30 proc. derliaus, nes Lietuvos dirvožemiuose nėra spontaninių Bradyrhizobiom rūšies bakterijų.

Pašnekovė taip pat pasakoja, kad jos konsultuoti ekologiniai ūkiai po savarankiškų bandymų sojas sėjo plačiais 45–60 cm tarpueiliais, sėklos normos nemažindami (100–120 kg hektarui). Tarpueiliai tinkami piktžolių naikinimui mechanizuotai, o tankus pasėlis eilutėje stelbia piktžoles ir neišgula. Pastebėta, kad 15 cm tarpueiliais pasėta soja gauna mažiau saulės, augalai stelbia vienas kitą ir derliaus kuliama mažiau.

„Pagal turimus duomenis, derlius buvo apie 2,5 t/ha, nors turiu užfiksavusi, kad Trakų r. ūkininkas kūlė iki tonos, bet ten rūgštus dirvožemis ir nenaudotas nitraginas. Su gumbelinėmis bakterijomis derlingumą pakėlėme iki 1,6 t/ha“, – tvirtina „Ekologinė akademija“ vadovė ir pridūrė, kad sojų brendimo laikotarpis – per 100 dienų, todėl Lietuvai tinka tik ankstyvos veislės.

„2011–2012 m. mano darytas mokslinis tyrimas su įvairios kilmės inokuliantais sojų sėklai parodė, kad geriausias efektyvumas naudojant tik gyvas sojų Bradyrhizobium japonicum genties gumbelines bakterijas. Siūlomuose sausuose preparatuose bakterijų gyvybingumas apie 1 proc., be to, dažnu atveju siūlomi mikrobiologiniai preparatai susideda laisvųjų azotobakterijų, kurios nesudaro simbiozės su augalu ir nesusiformuoja šaknų gumbeliai. Todėl labai svarbu skaityti preparatų sudėtį ir rasti patikimą tiekėją.

Soja nereikalauja papildomo tręšimo azotu, nes jo prisikaupia iš atmosferos su gumbelinių bakterijų pagalba, todėl sukauptas azotas lieka puikia trąša po sojų augantiems augalams. 2021 m. Pasvalio r. teko lankyti sojų lauką, kur jos sudygo puikiai, bet dėl perteklinio lietaus priemolio dirvožemyje apipuvo šaknys. Sojos žydėjimo metu buvo 20–30 cm ūgio (normaliai turėjo siekti virš metro), tad ūkininkas pasirinko lauko nekulti, užarė prabangią žaliąją trąšą, bet po to džiaugėsi labai geru žiemkenčių pasėliu“, – patirtimi dalijasi mokslininkė.

Anot jos, gyvulininkams pasiteisino sojos auginimas su kukurūzais silosui, nes kukurūzuose gausu lengvai virškinamų angliavandenių, o soja – vienas baltymingiausių augalų. Kukurūzai sėjami 70–75 cm tarpueiliais. Jiems paaugus iki 10–15 cm aukščio, į tarpueilius įsėjamos sojos. Pasėlis silosui pjaunamas tada, kai kukurūzai pasiekia vėlyvąją vaškinę brandą, o apatinės sojų ankštys pradeda geltonuoti.

Išlieka rizikingu augalu

Tuo metu Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) agronomijos mokslų daktaras Vytautas Liakas, kalbėdamas apie sojų potencialą Lietuvoje, santūrus. Anot jo, sojos kol kas nėra labai populiarūs augalai net ir Bulgarijoje, Ukrainoje, kur klimatas kur kas švelnesnis už mūsiškį. Prancūzijoje sojos auginamos gana plačiai, tačiau šiaurėje ūkininkaujantys prancūzai sojas sėja tik labai kruopščiai atsirinkę veisles.

„Tenka apsilankyti ir lenkų ūkiuose. Nepasakyčiau, kad ten labai daug kas augina sojas, galbūt tuo daugiau užsiima ekologiniai ūkiai. Iš mūsų ūkininkų girdžiu, kad užauginti pupas ne visada pavyksta, jau net yra posakis „Ne pupų metai“. Pupos jautrios mūsų klimatui, o sojos – dar jautresnės. Sojas auginti galima, tačiau jų auginimas lieka rizikingas, o augintojas turi labai gerai išmanyti augalo fiziologą“, – neabejoja patyręs agronomas.

Anot jo, ūkininkai turi įsivertinti visas galimybes ir grėsmes prieš įsileisdami šiuos augalus į laukus. Jeigu kuliamos nesubrendusios sojos, jos net ir pašarui gali būti netinkamos, nes jose galima aptikti toksinių medžiagų.

Salotoms, bet ne masinei gamybai

Jo kolega VDU ŽŪA mokslų daktaras Evaldas Klimas išsklaido euforiją dėl sojos auginimo Lietuvoje, primindamas prieš maždaug 15 metų vykdytą tyrimą. Bandomuosiuose laukeliuose buvo pasėta bemaž 50 sojų veislių iš skirtingų šalių. Rezultatas – vos dvi veislės turėjo potencialo, o visos kitos net nesubręsdavo iki reikalingos brandos.

„Likusios bandytos veislės – absoliuti rizika. Soją galima auginti darže, lysvėje, bet ne laukuose. Sojos labai jautrios šalnoms, o mūsų kintančio klimato fone pavasarinių šalnų tik daugėja, jų pasitaiko ir vasaros pradžioje. Vėlai pasėjus įžengiame į sausrų riziką, kai karštis visą augalą suraito. Sutinku, kad lietuviai sojas augino tarpukariu, bet galbūt labiau mišrainei, o ne masinei baltymų gamybai. Dabar, kai klimatas keičiasi, turime auginti tik patikimus, išbandytus augalus ir skaičiuoti kiekvieną centą“, – atvirai kalba agronomijos mokslų daktaras.

E.Klimas sako nematantis sojai galimybių įsitvirtinti mūsų laukuose. Be to, jam lieka neaišku, ko tiksliai siekiama skatinant ūkininkus sėti šią augalinę kultūrą.

„Introdukuojant augalą reikia atsakyti kokį augalą keičiant auginsime naują. Galų gale ūkininkui reikia sėti tam, kad gautų ne tik išmoką, bet ir stabilų derlių. Kiekvienas ūkininkas skaičiuoja savikainą. O suskaičiavus sojos savikainą nereikėtų nustebti, kad derlius bus auksinis. Juolab kad yra daug pigesnių alternatyvų norint paruošti baltyminį pašarą – ankštinės žolės. Atvirai sakant, pasiūlymas mokėti išmokas už sojas gali būti ne itin kompetentingų tarnybų išstojimas. Pamenate, kai buvo mokama išmoka moliūgų augintojams? Tuomet visi tapo moliūgų augintojais. Tas pats buvo su ekologiniais šaltalankiais, kai mokslininkams skambindavo žmonės klausti, kiek mažiausiai šaltalankių reikia pasodinti į hektarą, kad jis vadintųsi šaltalankynu. Manau, kad tokie projektai turėtų išeiti iš darbotvarkės“, – įsitikinęs pašnekovas, pridurdamas, kad laikas išsklaidyti neatsakingą euforiją dėl sojų.

Parama – tikslinga

Tuo metu ŽŪM specialistai atsiųstame komentare rašė, kad parama sojų augintojams – tikslinga, esą ŽŪM skatina visų baltyminių augalų plotų Lietuvoje didėjimą, o sojos yra svarbūs baltyminiai augalai. Baltyminių augalų bei jų mišinių augintojams numatytas išmokos dydis yra apie 55 Eur/ha, o šiai paramai bus skirta 2,255 proc. visų tiesioginėms išmokoms skirtų finansinių asignavimų.

Jie taip pat pažymėjo, kad sojos įtraukimas į baltyminių augalų remiamą sąrašą yra sietinas su tuo, kad soja yra vienas vertingiausių ir labai plačiai naudojamų pupinių šeimos augalų. Dėl didelio baltymų (daugiau nei 40 proc.) bei aminorūgščių kiekio sojos rupiniai yra itin svarbi ir riboto pakeičiamumo (daugiausia dėl skirtingos įvairų aminorūgščių sudėties) kombinuotųjų pašarų sudedamoji dalis.

Jie taip pat pridėjo, kad baltyminiai augalai yra svarbi pašarų gamybos sektoriaus tiekimo grandinės dalis, o soja pašarų gamyboje yra vienas iš pagrindinių baltyminių augalų. Sojos rupiniai yra plačiai naudojami gyvulininkystėje tiek Lietuvoje, tiek visoje ES: 2020–2021 m. ES soja sudarė 29 proc. visų pašarų gamyboje naudotų baltymų. Be to, vis daugiau augalinių baltymų sunaudojama maisto pramonėje.

„Visgi, nepaisant ekonominės svarbos, yra didelis apsirūpinimo augaliniais baltymais deficitas tiek šalies, tiek ES lygiu. Reikia pažymėti, kad ES apsirūpinimo baltymais lygis skiriasi priklausomai nuo baltymų šaltinio: rapsų sėklų atveju apsirūpinimas siekia 79 proc., saulėgrąžų sėklų – 42 proc., o sojų – tik 5 proc. Atitinkamai ES kasmet importuoja apie 17 mln. tonų žalių baltymų, iš kurių 13 mln. tonų yra baltymai iš sojų“, – rašė ŽŪM specialistai.

Pasak ŽŪM atstovų, Lietuvos sojų pupelių bei miltų ir rupinių iš sojų importas taip pat turi didėjimo tendenciją (išskyrus staigų sojų pupelių importo krytį 2022 m., kurį veikiausiai lėmė importo galimybių iš Ukrainos, kaip itin svarbios šio produkto importo šalies, sumažėjimas). Itin didelė priklausomybė nuo šios svarbios pašarų dedamosios kelia susirūpinimą dėl apsirūpinimo pašarais saugumo.

Taip pat būtina atkreipti dėmesį į dabartinę geopolitinę situaciją, kuri gali turėti reikšmingos neigiamos įtakos šalies bei ES pašarų rinkai dėl galimų žemės ūkio žaliavų ir produktų prekybos apribojimų. Šiuo klausimu reikėtų akcentuoti grėsmę Lietuvos gyvulių augintojų apsirūpinimui pašarais, turinčiais sojos, nes labai žymi sojų pupelių dalis importuojama iš Ukrainos.

Svarbūs ir aplinkosauginiai veiksniai

Be ekonominio aspekto, ŽŪM pabrėžė ir sojos agronominę bei aplinkosauginę naudą. „Ši kultūra prisideda prie atmosferos azoto fiksavimo dirvožemyje, todėl atlieka svarbų vaidmenį tvaresniame maistinių medžiagų cikle. Sojos šaknų sistemų gumbuose yra simbiotinių bakterijų Rhizobia, dėl kurių jų gumbuose gaminasi azoto junginiai. Azotas yra svarbi baltymų sudedamoji dalis ir augalams reikalinga maistinė medžiaga, todėl šiuos, kaip ir kitus baltyminius augalus naudojant sėjomainai paprastai galima sumažinti kitu atveju reikalingų mineralinių ir organinių azoto trąšų kiekį. Sojos geba sukaupti netgi du kartus daugiau azoto (60–200 kg/ha) negu žirniai, todėl yra labai geras priešsėlis. Tai savo ruožtu leidžia reikšmingai sumažinti tiesiogiai išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį bei žemės ūkio produkcijos gamintojų išlaidas.

Nustatyta, kad sėjomainai naudojant soją ar kitus azotą fiksuojančius augalus ne tik reikšmingai padidėja kitų kultūrų derlingumas (pvz., kviečių, kukurūzų arba rapsų sėklų derlius gali būti iki 10 proc. didesnis, palyginti su tais atvejais, kai jie auginami po apsėjimo grūdais), bet ir pagerėja produkcijos kokybė (pvz., didesnis baltymų kiekis grūduose arba mažesnis jų užterštumas mikotoksinais) bei sumažėja kenkėjų daromas poveikis, kadangi suardomi keli grūdų kenkėjų ciklai. Dauguma ankštinių augalų labai patrauklūs bitėms ir neretai yra prieglobstis kitai laukinei gyvūnijai, todėl mažai išteklių naudojančiose žemės ūkio sistemose jie gali daryti teigiamą poveikį biologinei įvairovei“, – savo sprendimą remti sojos augintojus argumentavo ŽŪM.