Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas (toliau – Strateginis planas) įgyvendinamas jau beveik metus. Šiuo dokumentu siekiama tvarios Lietuvos žemės ir maisto ūkio plėtros, didinant sektoriaus pridėtinę vertę ir konkurencingumą, remiant perspektyvių ūkių, ypač smulkių ir vidutinių, pajamas, kartų kaitą, kuriant gyvybingą, ūkininkavimui ir verslui patrauklų kaimą, prisidedant prie aplinkos ir klimato tikslų įgyvendinimo. Tačiau VL kalbinti agrosektoriaus atstovai atviri: nuo kai kurių tikslų įgyvendinimo ne artėjame, o tolstame.

Grįžti prie tiesioginių išmokų lubų klausimo

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus sako, kad mūsų Strateginis planas iš kitų ES šalių narių išsiskiria taisyklių gausa. Taip pat kuriama daug priemonių, tačiau mažiau dėmesio skiriama prognozėms, kokio poveikio sulauksime jas įgyvendinant.

„Mes turime visuomet žiūrėti plačiau ir pastebėti, kokius planus pasitvirtino kitos ES šalys, mūsų kaimynės. Tenka konstatuoti, kad, regis, mes susikūrėme daugiausia taisyklių ir ES pirmaujame pagal jų įgyvendinimo sudėtingumą. Kuriant Strateginį planą nebuvo numatyta, kokios pasekmės lauks įgyvendinus vieną ar kitą priemonę. Ir dabar turime parengti ilgalaikį planą, pateikti prognozes, kaip numatytos priemonės paveiks mūsų žemės ūkį, kaimo verslus. Taip pat turime atsižvelgti į nacionalinius poreikius, kiek ir kokių produktų turime užauginti vietos rinkai, kokios infrastruktūros tam reikia ir pan. Kitos šalys to laikosi, todėl ir mums reikia realių pokyčių, nes kol kas išsikelti tikslai prasilenkia su realybe. Ekologinių ūkių mažėja, regionai – pamiršti“, – apgailestavo ŽŪR pirmininkas.

A.Svitojus neabejoja, kad tobulinant Strateginį planą svarbu grįžti prie tiesioginių išmokų lubų klausimo. Jis vadina klaida 2022 m. sausį Seimo Kaimo reikalų komiteto priimtą protokolinį nutarimą, kuriuo buvo pasiūlyta remti didelius ūkius, o Strateginiame plane pasiūlė atsisakyti nuostatos, kad pareiškėjo bazinių išmokų sumos, viršijančios 60 tūkst. eurų, būtų mažinamos 85 proc. ŽŪR pirmininko manymu, mokesčių mokėtojai neturi remti ir taip pelningai dirbančių stambių žemės ūkio bendrovių, turėtų būti skiriama daugiau dėmesio smulkių, vidutinių ir šeimos ūkių stiprinimui.

„Neseniai pamatėme, kad stambūs verslininkai perka bendrovių akcijas, žemės įsigijimo ribojimo įstatymas neveikia. Dargi jie gauna ir tiesiogines išmokas. Tai yra totalus regionų gyvybingumo naikinimas“, – atvirai kalba ŽŪR vadovas.

Kartų kaita kaime stringa

Lietuvos socialinių mokslų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo institutas konstatavo, kad pagrindinė kaimo gyventojų senėjimo priežastis tampa jaunimo vis didesnis nenoras gyventi ir dirbti kaimiškoje vietovėje. Žmonių užimtumas kaime per dešimtmetį sumažėjo beveik 46 proc. Dauguma jaunų žmonių nenori paveldėti tėvų ūkio, orientuoto į masinio produkto gamybą. Dėl šios priežasties ūkininkų amžiaus vidurkis vis didėja. 2020 m. jaunųjų ūkininkų dirbamos žemės plotas sudaro tik 24,5 proc. nuo visos ūkininkų dirbamos žemės.

Apie tai, kad kartų kaita kaime vyksta per lėtai, ne vienus metus kalba Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vicepirmininkas Vytautas Buivydas. Jis apgailestauja, kad lėta kartų kaita žemės ūkyje akivaizdi, tačiau konkrečių priemonių, padėsiančių keisti padėtį, nėra arba jų per mažai. Pasak jo, priemonė nukreipta jaunųjų ūkininkų įsikūrimui sulaukė daug dėmesio tarp jaunimo, tačiau lėšų užtektų vos pusei pareiškėjų. V.Buivydas pripažįsta, kad belieka tikėtis, kad pusė tų pareiškėjų, kurie negavo paramos, nepraras motyvacijos, ūpo dirbti žemės ūkyje.

„Turime numatyti konkrečias priemones ir skirti joms atitinkamus finansus. Jauniesiems ūkininkams, teikiant paraiškas ir kitose paramos priemonėse, turėtų būti suteikiami prioriteto balai, kad jiems atsirastų noras ūkininkauti. Iki šiol balus gauna tie, kurie ūkininkauja ilgiau ar priklauso kooperatyvui, dėl to jaunasis ūkininkas tapo nekonkurencingu“, – atvirai kalba jaunųjų ūkininkų lyderis.

Kodėl karvės vis retesnės kaime?

Žemės ūkio duomenų centro duomenys rodo, kad Lietuvoje laikomų galvijų skaičius mažėja. Šių metų pradžioje jų buvo 644 018, o 2018 sausį – 674 242. Taigi, per penkerius metus šalyje nebeliko daugiau kaip 30 tūkst. galvijų. Sumažėjo ir pieninių karvių. Per pastaruosius penkerius metus ūkiai atsisakė beveik 48 tūkst. piendavių.

Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) prezidentės Viktorijos Švedienės tokie skaičiai nestebina. Šią savaitę LGVA planuoja susitikti ir suformuoti bendrą poziciją dėl keistinų Strateginio plano punktų. Pašnekovė įsitikinusi, kad ūkininkavimas – verslas, iš kurio ūkininkas privalo išlaikyti save ir savo šeimą. Jeigu dirbti pelningai pavyksta, rengiamos strategijos – tik antraeilis faktorius.

„Pienininkystė – sunkus darbas. Karvių skaičius didėja tik juridiniuose asmenyse. Šis sektorius reikalauja nemažai žinių, visuomet esi „pririštas“ prie galvijų, todėl natūralu, kad dalis žmonių iš pieno gamybos traukiasi. Juk ne be reikalo yra posakis: „Žuvis ieško vis giliau, o žmogus – kur geriau“. Mes esame priklausomi ne tik nuo nutarimų, bet ir nuo ūkininkavimo sąlygų“, – pabrėžė V.Švedienė, sutikdama, jog Strateginis planas reikalingas, tačiau jei ūkininkas nemato ekonominės naudos iš savo darbo, tuomet parengti planai neturi jokios prasmės.

Pasak LGVA prezidentės, šiuo metu, jei nedidelis pieno ūkis norėtų pasinaudoti parama, prioritetiniai balai suteikiami perkant melžimo, šaldymo įrangą. „Tačiau man jų nereikia, aš šiuos įrengimus jau turiu nusipirkusi, todėl prioritetinių balų negaučiau. Mokama parama įrangai pirkti, o iš kur gauti lėšų, tarkime, gyvulių įsigijimui, jų laikymo vietų paruošimui? Ypač akcentuočiau tuos ūkius, kurie nori kurtis nuo nulio“, – atkreipė dėmesį V.Švedienė.

Ji taip pat pažymėjo, kad jauniems ūkininkams imtis pienininkystės nesinori ir dėl neigiamo visuomenės požiūrio dėl esą žymaus indėlio klimato kaitos kontekste. Taip pat keičiasi ir vartotojų mitybos įpročiai, vartojama mažiau pieno produktų, rinkoje pasiūloma vis daugiau alternatyvių gaminių.

Mažiausios tiesioginės išmokos

Įgyvendinamam Strateginiam planui pastabų turi ir Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) tarybos narys plungiškis Nerijus Zobernis. Jo nuomone, Strateginis planas, su kuriuo galvijų augintojai taikstosi šiemet, tikrai taisytinas. Vienu didžiausių šių metų nesusipratimu jis laiko itin mažas išmokas už daugiametes pievas.

„Man, kaip mėsinių galvijų augintojui, pievų klausimas yra pats svarbiausias. Džiugina, kad Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pagaliau atsižvelgia į dar pernai mūsų teiktus siūlymus sukurti daugiau ekoschemų ar kitomis priemonėmis labiau remti pievų įkūrimą, išlaikymą ir atstatymą. Mums taip pat svarbu, kad, deklaruojant bent 40 proc. nuo viso ploto kaip vienokias ar kitokias pievas, galėsime dalyvauti ekoschemose neskiriant 5 proc. žemės negamybinėms veikloms. Kiek girdžiu iš augalininkystės ūkių atstovų, ypač tų, kurie suarė daugiametes pievas ir jas turės atstatyti, jie norėtų, kad pievos, kuriuose einamais metais nevykdoma produkcijos gamyba, tiktų negamybinių veiklų užskaitai“, – kalbėjo mėsinių galvijų augintojas.

Pasak N.Zobernio, dėl dabartinio Strateginio plano mėsinių galvijų sektorius šiemet turi susitaikyti su mažiausiomis tiesioginėmis išmokomis, pievos, kurias augintojai šienavo, negalėjo dalyvauti jokiose ekoschemose, todėl liks tik su bazine išmoka.

„Vien skaičiuodamas savo ūkio išmokas, matau, kad grūdams skirti plotai, kuriuose ir taip buvo dirbama neariminiu būdu, laikomasi augalų kaitos, žieminiais augalais neapsėtuose plotuose paliekamos ražienos ar tarpiniai per žiemą, išmokų surinks gerokai daugiau, – tikina LMGAGA atstovas. – O bendrai kalbant, taip, šis sektorius traukiasi, į sektorių ateina vis mažiau jaunų žmonių, gan nemažai ūkių persiorientuoja ir veiklą tęsia kaip augalininkystės ūkiai. Iš tiesų, ta pati tendencija matoma ir visoje Europoje – ūkiai stambėja, gerose žemėse lieka vis mažiau gyvulininkų, o tuose plotuose įsikuria augalininkai.“

N.Zobernis augina angus veislės galvijus, kuriuos pasirinko dėl ramaus charakterio, gero augimo greičio ir minkštos marmuringos mėsos. Kadangi jis dirba tiesiogiai su klientais, mėsos savybės jam labai svarbios. Jo ūkis mišrus, prastesni, kalvoti plotai skirti ganymui, o derlingesni, lygesni laukai – augalininkystei.

„Matau mišraus ūkio privalumus, gyvuliai leidžia išplėsti sėjomainas iki 7–8 augalų, iš gyvulininkystės gaunu nemažai organinių trąšų, o iš augalininkystės – šiaudų gyvuliams. Kol kas veiklos viena kitą papildo, todėl planuose didelių pokyčių nėra“, – apie ūkio plėtrą kol kas negalvoja mėsinių galvijų augintojas.

Paramą susišluoja „fiktyvūs ūkiai“

Savo siūlymus dėl Strateginio plano tobulinimo teikė ir Lietuvos daržovių augintojų asociacija (LDAA). Asociacijos direktorė Indrė Lukoševičienė pripažįsta, kad pirmieji Strateginio plano metai buvo ir išlieka sunkūs visiems, nes tai naujovė ūkininkams, su tuo reikia apsiprasti bei išmokti gyventi.

„Ūkininkų lūkesčiai dažniausiai būna didesni, tačiau turime prisitaikyti prie to, ką Lietuva yra numačiusi, nors ūkininkams tai ir nepatinka. Apie atsiradusias spragas Strateginiame plane visada kalbame garsiai, teikiame siūlymus joms ištaisyti. Džiugu, kad yra kreipiamas dėmesys į pasiūlymus“, – tikina I.Lukoševičienė.

Tiesa, ji apgailestauja, kad nors ir daržininkystė lieka prioritetine kryptimi, vis dažniau paramą gauna „fiktyvūs ūkiai“, kurie prisidengia daržovių auginimu ir dėl vienų ar kitų priežasčių atsiranda reitingo viršuje.

„Realūs prekiniai daržininkystės ūkiai surenka mažiau prioritetinių balų ir ne visada gauna paramą. Prekiniams ūkiams vis dar labai trūksta sandėliavimo pastatų. Liūdna, kad pagal Strateginį planą negalima remti lietinimo sistemų ir vandens gręžinių įsirengimo. Be laistymo daržoves darosi vis sunkiau užauginti, nes keičiasi klimatinės sąlygos, įvairaus stiprumo ir ilgio sausros jau juntamos kiekvienais metais“, – tobulintinas Strateginio plano vietas įvardijo LDAA direktorė.

Kaime – ne tik žemės ūkis

Vietos veiklos grupių (VVG) tinklo pirmininkė Helena Naglazienė džiaugiasi, kad kiekvienais metais vis daugiau dėmesio skiriama jauniesiems ūkininkams. Jai tai teikia vilties, kad kaimas turės ateitį – kursis šeimos, augs vaikai. O šalia jų saugu bus ir ilgaamžiams kaimo vyresniesiems. Tačiau ji pabrėžia, kad kaimas – daugiau nei žemės ūkis, Strateginiame plane tik LEADER programoje yra skiriamos paramos lėšos ne tik žemės ūkio verslams, įskaitant socialiniams ir bendruomeniniams verslams, pradėti, vystyti, plėsti.

VVG kartu su Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga yra sakiusios, kad iki šiol ir ŽŪM, ir savivaldybių skyriai vis dar tebesivadina žemės ūkio, nors jau dešimtį ir daugiau metų apie kaimą kalbame ne tik žemės dirbimo kategorijomis, bet ir kaip apie gyvenamąją erdvę, kaip apie gamtos, poilsio turizmo vietą, kokybiško laisvalaikio praleidimo galimybes bei sveiką žmogaus gyvenseną arčiau gamtos.

„VVG savo 2023–2027 m. Vietos plėtros strategijose (VPS) taip pat daug akcentų yra sudėjusios į kaimo jaunimo darbo vietas, svarbia gija per visas priemones eina klimato kaitos bei tvaraus gyvenimo temos. Smulkiam verslui, neturinčiam didelių apyvartų, technologinės inovacijos, aplinkosauginės investicijos nėra lengva užduotis, bet tai vėliau grįžta mažiau alinančiu darbu, palankia dirbti ir gyventi aplinka. Labai pasiteisina LEADER priemonės principas „iš apačios į viršų“, rengiant jau trečiąją VPS (trečiam finansavimo laikotarpiui) gyventojai labai aiškiai iškomunikavo savo poreikius socialinėje, švietimo, kultūros ir sporto srityse, ypač akcentavo viešųjų paslaugų platų spektrą, kur savivalda neturi resursų kaimo gyventojų problemoms spręsti“, – tikina H.Naglazienė.

Pasak jos, VVG tinklas siūlo ieškoti galimybių proporcingiau balansuoti Strateginio plano priemonių paramą bei daugiau dėmesio skirti ne tik žemės ūkio verslams, bet ir bendradarbiavimui, partnerystei tarp verslo ir NVO sektorių. „Norisi tikėti, kad politikai, priimantys sprendimus ir įsipareigojimus, kurti tvarią valstybės ateitį supranta ir atsakingai įvertins, kad be kaimo, kuris yra daugiau nei žemės ūkis, stiprių valstybinių pamatų nepastatysi“, – pridūrė.

Ji įsitikinusi, kad LEADER priemonei reikėtų ieškoti papildomo finansavimo iš nacionalinio biudžeto lėšų ir fokusuotis į platesnį kaime veikiančių dalyvių spektrą. Ji priminė, kad kaime, kaip ir mieste, veiklas vykdo NVO, kaimo verslo atstovai, gyvena senjorai, jaunimas, veikia bendruomenės, kurių šiuo metu Lietuvoje registruota apie 2 tūkst., kiti viešieji juridiniai asmenys ir kt.