Praėjusių metų vasarį Vilniuje pienininkai protestavo dėl kilusios pieno krizės. Šių metų sausį ūkininkai vėl sostinėje. Tarp keltų reikalavimų buvo ir prašymas spręsti pieno krizę – pieno supirkimo kainos neatsitiesia taip, kaip ūkininkai tikėjosi, gamybos savikaina išaugo, sektorius patiria rimtų nemalonumų. Tačiau reikalavimas taip ir liko neišgirstas. Vadinamasis pieno įstatymas guli Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) stalčiuose. Pieno supirkėjai savo ruožtu aiškina, kad pieno kainos kyla, tačiau ūkininkai sako nematantys atsigavimo ženklų.

Nuoskaudos dėl paskirstytos paramos

Praėjusią savaitę vykęs ūkininkų protestas sostinėje sulaukia atgarsių ir dabar. Smulkesnieji pieno gamintojai nusivylę, kad pieno sektoriui buvo skirta mažai dėmesio, o praėjusį ketvirtadienį surengtame Seimo KRK pienininkų rūpesčius pristatęs Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Eimantas Pranauskas liejo apmaudą, kad mokėta parama pienininkams stambesnių rinkos žaidėjų ir ūkininkų, pieną perdirbančių savarankiškai, taip ir nepasiekė. Žemės ūkio bendrovių atstovas pridūrė, kad jie dėl to nusiteikę bylinėtis su Žemės ūkio ministerija.

Į E.Pranausko žodžius sureagavo ir premjerė Ingrida Šimonytė, sutikdama, kad pieno kaina sumažėjo visiems gamintojams, tačiau didžiausią naštą visgi nešė smulkūs pieno gamintojai. „Paramos schemą sukonstravome taip, kad būtų paramos lubos. Taip padarėme ne dėl to, kad kažkas negautų, o tam, kad būtų atlyginta daugiau tiems, kuriems smūgį atlaikyti buvo sunkiau. Mano supratimu, tai buvo teisinga“, – išsakytą kritiką bandė atremti premjerė.

Posėdyje epizodiškai užsiminta ir apie vadinamąjį pieno įstatymą. Seimo KRK narys Kęstutis Mažeika paaiškino, kad pavasarį pieno įstatymas bus svarstomas Seimo pavasario sesijoje.

Įstatymas per daug „iškraipytas“

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos vadovė Renata Vilimienė atvira: pieno krizė iš smulkių ir vidutinių pieno ūkių niekur nedingo.

„Dalyvavau proteste, girdėjau visus pasisakymus nuo A iki Ž. Susidarė įspūdis, kad pieno klausimai atliko tarsi podukros vaidmenį. Protesto organizatoriai nudirbo didelį darbą, dėkoju jiems už tai, bet pieno klausimams buvo skirta mažai dėmesio. Niekuomet nesiekiau skaldyti smulkių ir stambių ūkių, tačiau galimai stambiems gamintojams taip neskauda kaip mažiesiems. Dėl to tiek nebuvo skiriama dėmesio šiam sektoriui, mažai kalbėta apie pieno įstatymą, kuris praėjusiais metais buvo ilgai su mumis derintas. Pernai I.Šimonytė mums tą įstatymą pristatė kone kaip deimantą, ir kad jis galiausiai padės spręsti pienininkų problemas. Bet dabar iš jos atsakymų aišku, kad jis yra KRK, o komitetas padarė pertrauką. Tiesą sakant, kol įstatymas buvo derintas, jis taip buvo iškraipytas, kad net jeigu ir patvirtintų – jis, ko gero, situacijos jau nepakeis“, – nusivylimo neslėpė R.Vilimienė.

Panašios nuomonės laikosi ir kretingiškis ūkininkas Vytautas Buivydas. Jis laiko apie 100 melžiamų karvių, turi prieauglio. Tačiau stebėdamas pieno rinką iš šalies sako, kad kuo toliau, tuo labiau svyra rankos ir pieną gaminti ūpo lieka vis mažiau.

Jį stebina Seimo KRK neryžtingumas tobulinti pieno įstatymą ir galiausiai sudėlioti taškus ant „i“. Pasak jo, šis įstatymas kuriamas jau 10 metų ir kaip karšta bulvė permetamas vis naujai Vyriausybei.

„Šiandieną bazinė pieno kaina – apie 20 ct. Mintys apie pienininkystės perspektyvas niūros, svarstau apie ūkio likvidavimą. Vaikai patys nenori dirbti ūkyje, o aš jiems ir nepatariu net to svarstyti“, – atvirai kalba 10 metų pieno ūkį valdantis V.Buivydas.

Kam šaknelės, o kam viršūnėlės?

Tuo metu Egidijus Simonis, pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovas, situacijos pieno rinkoje nedramatizuoja. Anot jo, keturis mėnesius iš eilės sparčiai augusi pieno supirkimo kaina Lietuvoje jau viršijo europinį augimo vidurkį.

Nuo 2023 metų rugsėjo, kuomet nuosekliai pradėjo augti žaliavinio pieno kaina šalyje, ji padidėjo 29 proc. Vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina Lietuvoje gruodį tęsė augimą ir siekė 43,7 ct/kg, o stambiesiems tiekėjams – 47,4 ct. Jis taip pat pažymėjo, kad gruodį pieno supirkimo kaina stambiesiems tiekėjams Lietuvoje viršijo europinį vidurkį, kuris siekė 46,1 ct/kg.

„Beveik visas pernai supirktas pienas Lietuvoje buvo perdirbtas šalies viduje, o žalio pieno eksportas buvo nereikšmingas. Tai reiškia, kad mūsų šalies pieno ūkiams mokėta konkurencinga pieno supirkimo kaina, kurią nustato laisvoji rinka“, – dėsto E.Simonis.

Sektorius veikė nenormaliomis sąlygomis

„Pieno centro“ vadovas taip pat paragino nebesižvalgyti per petį ir nežiūrėti į tai, kokia pieno supirkimo kaina laikėsi 2022 metais. Jo teigimu, tuo metu neįprastai aukštos pieno supirkimo kainos pasiekė visų laikų rekordą.

„Todėl rinkos vertinimo požiūriu į tuos metus apskritai reikėtų žiūrėti kaip į anomaliją. 2023 metus vertėtų lyginti su ankstesniais laikotarpiais, kuomet sektorius veikė normaliomis rinkos sąlygomis“, – pabrėžė E.Simonis.

Jo teigimu, 2022 metais pienas buvo superkamas daugiau kaip 50 proc. brangiau nei bet kuriais ankstesniais metais. Vidutinė metinė natūralaus pieno supirkimo kaina 2022 metais visiems ūkiams bendrai siekė 50,8 ct/kg (2021 metais – 33,6 ct). Tuo metu stambiesiems tiekėjams, iš kurių superkama apie 65 proc. viso pieno, vidutinė metinė kaina siekė 55,5 ct/kg (2021 metais – 38 ct).

„Tokia situacija susiklostė dėl to, kad 2022 metais eksporto rinkose smarkiai išaugo pagrindinių pieno produktų kainos ir jų paklausa. Tai leido Lietuvos perdirbėjams už didesnę vertę eksportuoti didelius kiekius produkcijos, atitinkamai mokėti aukštas pieno supirkimo kainas. 2023 metų pirmoje pusėje situacija eksporto rinkose drastiškai pasikeitė – produktų kainos smarkiai krito, smuko pardavimai užsienyje. Atitinkamai pieno supirkimo kainos patraukė žemyn. Situacija eksporto rinkose pagerėjo antroje metų pusėje – augant pieno produktų kainoms ir jų pardavimams užsienyje, išaugo ir pieno supirkimo kaina Lietuvoje“, – situaciją aiškina E.Simonis.

Statistika visos tiesos neparodo

Vidutinių pieno ūkių asociacijos vadovei R.Vilimienei klausimų nekyla, dėl ko prieš dvejus metus pienininkams buvo mokama daugiau, tačiau ji ragino nepamiršti, kad tuo metu kaip ant mielių ėmė augti ir žaliavų kainos. „Pieno kaina nukrito, o žaliavų kainų mažėjimo nejaučiame“, – pabrėžė ji.

Smulkesnių pieno ūkių atstovės taip pat neįtikino E.Simonio argumentas, kad pieno supirkimo kaina augo. „Jei paimtume tikrąsias ūkininkų pieno supirkimo sutartis, matytume, kad nuo lapkričio 1 d. pieno kaina pakilo vos centu ir kai kurie supirkėjai nuo šių metų sausio pradžios kainą pakėlė dar tiek pat. Mes žinome kaip pieno supirkėjai skaičiuoja kainą. Juk žiemą pieno gaunama mažiau, bet jis yra riebesnis, turi daugiau riebalų, todėl auga išmokėta suma. Taip pat visi kalba apie pieno supirkimo kainų vidurkį, tačiau reikia suvokti, kad gal tik pusė gamintojų gauna, tarkime, 35 centus, o kitiems toli šviečia iki tokių kainų. Nepamirškite, kad pieno gamintojai toliau skirstomi į grupes, pagal kurias skaidomos kainos, ir smulkesniems gamintojams kainos yra žymiai mažesnės“, – priminė R.Vilimienė.

Kauno rajone pieno ūkį valdanti Regina Galminaitė-Bernatonienė laikosi panašios pozicijos. Jos nuomone, net jei smulkus pieno gamintojas tiekia supirkėjams tokį pat kokybišką pieną, kaip ir stambus ūkis ar bendrovė, jis vis tiek gauna mažesnę pieno kainą.

„Skelbiama natūralaus pieno, bet ne bazinė kaina. Smulkesni ūkiai gauna tikrai mažesnę kainą. Ši problema jau yra įsisenėjusi. Ko gero, vieninteliai metai, kai kainos žirklės tarp smulkių ir stambių gamintojų buvo sumažėjusios, ir buvo 2022-ieji. Dabar vėl žirklės išsiskėtė, kainų atotrūkis liko. Mes taip pat likome prie tų pačių 10 grupių, pagal kurias nustatoma pieno kaina“, – apgailestavo R.Galminaitė-Bernatonienė.

Pašnekovė neslepia, kad tie pieno ūkiai, kurie šiandieną samdo ūkio pagalbininkus, gautą atlygį už primelžtą pieną pakloja atlyginimams, perka žaliavas, o ūkio modernizavimui apyvartinių lėšų praktiškai nelieka. Išgyventi iš pieno ūkio kur kas lengviau šeimos ūkiams, kurie dirba patys, be papildomų rankų.

Kai kuriose ES šalyse nacionaliniu lygmeniu priimti sprendimai, kurie pieno supirkėjus įpareigoja ūkininkams mokėti tokią kainą už pieną, kuri nebūtų žemesnė už gamybos savikainą. Šią tvarką turi pasitvirtinę ispanai, airiai. VL pasiteiravo žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko, ar tokia taisyklė galėtų būti patvirtinta ir Lietuvoje. Ministras patikino nematantis tam pagrindo.

Lenkiškas fenomenas

Ūkininkai taip pat skundžiasi, kad Lenkijos pieno supirkėjai mūsų gamintojams moka aukštesnę supirkimo kainą, nei vietos perdirbėjai. Ūkininkė R.Galminaitė-Bernatonienė taip pat pastebi paradoksą – lenkai už lietuvišką pieną moka tiek pat arba daugiau, išsiveža į Lenkiją, perdirba, atveža į Lietuvą ir galutinis produktas vis tiek kainuoja pigiau nei lietuviški gaminiai.

„Aš tai aiškinčiau paprastai: pas mus yra iškreiptas kainos paskirstymas visoje pieno grandinėje. Pas mus prekybininkas it Dievas virš perdirbėjo galvos, perdirbėjas „atsigroja“ ant ūkininko, o šis turi džiaugtis tuo, ką gavo“, – į nesąžiningai sudėliotą pieno kainos grandinę dėmesį atkreipia pašnekovė.

Tuo metu „Pieno centro“ vadovas E.Simonis paaiškino, kad 2023 metais Lietuva į Lenkiją eksportavo 2,8 proc. viso mūsų šalyje supirkto pieno kiekio. Praėjusiais metais vidutinė metinė, skaičiuojant 12 mėnesių vidurkį, eksportuoto į Lenkiją žalio pieno kaina siekė 38,6 ct/kg.

„Tiek žalio pieno importas, tiek eksportas įprastai vykdomas pagal stambaus tiekimo sutartis. Lietuvos perdirbėjai stambiesiems pieno tiekėjams šalyje, palyginti su žalio pieno eksporto kaina, pernai mokėjo aukštesnę metinę vidutinę kainą – 42,5 ct/kg. Minimu laikotarpiu bendra metinė kaina visiems Lietuvos ūkiams sudarė 37,9 ct/kg“, – nuo tiesaus atsakymo į klausimą, kodėl lenkai už lietuvišką pieną moka daugiau nei lietuvių supirkėjai, išsisuko E.Simonis.

Prioritetai ne gyvulininkų naudai

R.Galminaitė-Bernatonienė atkreipė dėmesį į dar vieną svarbų aspektą stengiantis suvaldyti pieno krizę. Pasak jos, šiandieną gyvulininkai gali gauti paramą pagal naujas ekoschemas tik ekstensyvindami savo veiklą. Taip vidutiniai, tačiau intensyvios gamybos pieno ūkiai lieka užribyje.

„Daug kalbama apie daugiametes pievas, tačiau niekas nepasako, kad jos nereikalingos intensyviai ūkininkaujantiems gyvulininkams. Mums reikalingos našios, sėtinės pievos, kurios atnaujinamos kas 3–4 metus. Tokios pievos padeda didinti konkurencingumą. Tie pinigai, kurie šiandien siūlomi už gamybos ekstensyvinimą, nepadengia netektų lėšų, kurias užsidirbame patys ūkininkaudami intensyviai. Mes atliekame dirvožemio tyrimus, matome, kad jo kokybė gera ten, kur laikomos sėjamos pievos. Ten taip pat palankios sąlygos bioįvairovei išlaikyti. Šiandieną gyvulininkystė yra nekonkurencinga, palyginti su augalininkystės ūkiais“, – į dar vieną akmenuką pienininkų darže dėmesį atkreipė R.Galminaitė-Bernatonienė.