Smidrų augintojams – pats darbymetis. Vienur anksčiau, kitur – kiek vėliau, bet iš žemės jau lenda šių daržovių stiebai. Tiesa, balandžio pabaigoje per šalį nusiritusios šalnos įnešė savo korekcijų ir kiek sumažino būsimą derlių. Tačiau vis vien smidrų augintojai tikina, kad šių Lietuvoje išaugintų kone pirmųjų šiemečių daržovių vartotojams pritrūkti neturėtų.

Paveikė šalnos

Vilmos ir Valdo Buinevičių šeimos ūkyje Pilotiškių kaime (Naujosios Ūtos sen., Birštono sav.) ekologiškų smidrų ėmimo sezonas šiemet prasidėjo savaite vėliau nei pernai. Be to, šiuos darbus ūkyje kelis kartus pristabdė gamtos siųsti išbandymai – ledų kruša bei keletą naktų trukusios žvarbios šalnos.

Ūkio šeimininkai pasakojo, kad jų šeimai teko saugoti smidrų lauką nuo šalnų. „Gelbėjome paprastuoju būdu – apvagojome smidrus prieš šalnas. Šalnos praėjo, atrodė, lyg ir nieko blogo nesimatė, bet po to jie blogai augo ir po šalnų stiebai buvo pažeisti“, – aiškino V.Buinevičius.

Trijų naktų šalnų poveikis akivaizdus – kurį laiką ūkis negalėjo prekybai siūlyti smidrų. Reikėjo laiko – geros savaitės, o gal net ir ilgiau, kol augalai atsigavo po šalnų. Dėl to ūkis patyrė nemenką žalą.

„Auginti smidrus nėra taip paprasta. Šį pavasarį smidrų augimvietę jau buvo nuniokojusi ledų kruša. Iš pradžių irgi atrodė, kad gal smidrų stiebeliai nepažeisti, bet vėliau, jiems paaugus, kiekvienas ledokšnio atsimušimas ant stiebelių buvo matyti plika akimi“, – kalbėjo ūkininkas Valdas.

Anot jo, smidrų apvagojimas – laikina priemonė apsaugant jų šaknis. Šalnos perkopė 3–5 laipsnius šalčio. „Viename iš laukų, galima sakyti, nukentėjo nedaug, o kitame po žeme esame nuvedę vandentiekį į laukus arkliams girdyti, tai vienas vamzdelis per šaltąsias naktis susprogo – tiek žemę buvo sukaustęs šaltis. Pagal tai sprendžiu, kad šaltis buvo pasiskirstęs netolygiai. Prie 5 laipsnių šalčio vargu ar vanduo vamzdyje galėjo užšalti. Gal buvo dar šalčiau. Vandeningam augalui, jeigu temperatūra nukrinta žemiau nulio, jau didelė bėda“, – patikino Birštono krašto smidrų augintojas.

Anot jo, nuo šalčio nukentėjusių smidrų stiebai nulinksta, juos augintojai turi šalinti. Jeigu nenupjauna, augalai vargsta, prastai auga. V.Buinevičiaus teigimu, augalo vegetacija taip staiga nesustoja. Kai buvo labai šilta ir staiga tampa iš karto šalta, tai jie dar iš inercijos „važiuoja“, galvutes iškiša, bet jau lieka pažeisti. Kai žemesnė temperatūra išlieka ilgiau, tuomet augimas lėtėja palaipsniui.

„Nesvarbu, kokį darbą dirbtum, bėdą sutiksi pačiose netikėčiausiose situacijose. Ūkininkaujant visą laiką reikia priimti skubius sprendimus. Bet toks nenuspėjamas gyvenimas man patinka, dirbame ir vis iškyla naujų kliūčių. Jeigu viskas būdų idealu, tiesiog gal sustabarėtume. Jokios emocijos iš žmogaus nebeišlįstų. Tiesiog yra, kaip yra. Niekur nesidėsi“, – optimistiškai kalbėjo ūkio šeimininkas.

Jis patikino, jog, artėjant šalnoms, tos dienos derlių jiems beveik visą pavyko nuimti iš vakaro, taip nukentėjo mažiau derliaus.

Kryptį sugalvojo tėtis

Smidrų nuėmimu ir realizacija besirūpinanti ūkininkų dukra Ieva Buinevičiūtė VL pasakojo, kad šis pavasaris, jos akimis, nėra itin dėkingas. Ji palygino su praėjusių metų pavasariu – pernai smidrus pradėjo pardavinėti savaite anksčiau. Ir dėl to jai pačiai labai keista, nes pavasario pradžia buvo kur kas šiltesnė nei pernai. Iš pradžių atrodė, kad šis pavasaris labai daug žadantis, bet prasidėjus sezonui netrukus smidrų augimą pristabdė kruša. Tiesa, po ledukų atakos atsigavę smidrai vėl labai gerai augo – iki šalnų šeimos nariai vos spėjo juos skinti.

Ūkininkų dukra pasidžiaugė, kad jos mamos ūkyje beveik 1 ha šiemet smidrai auga ekologiškai. Dukros teigimu, gauti ekologinio ūkio sertifikatą nebuvo taip lengva, kelis metus ūkis buvo kruopščiai tikrinamas.

„Mano mamos ūkis, bet idėją auginti smidrus sugalvojo tėtis, o mes – tik dirbame. Tad tai – visos šeimos ūkis. Kai klausia, kodėl tėtis rinkosi smidrus, manau, kad pasirinkimą lėmė tai, jog jam pačiam patiko ši daržovė, nes turi daug vaistinių bei maistinių savybių. Be to, smidrų derlius imamas 4–5 savaites, o po to – viskas. Tik ir tuo laiku atsiranda labai daug sunkaus darbo“, – prisipažino Ieva.

Buinevičių šeimai šis sezonas – jau trečias. Bet kol kas smidrų augimviečių neplečia, nori turimuose plotuose išsibandyti savo jėgas. „Mūsų žemės yra labai derlingos, dėl to – viskas gerai, bet labai taikomės ir prie pardavimų-pirkimų“, – aiškino per sezoną į darbų gausą įsukta Ieva.

Ekologiškai užaugintų smidrų kainos itin išauginti jie negali, Buinevičių ūkiui tenka konkuruoti su kitais pardavėjais. „Mes jau turime žmonių, kurie perka smidrus, dalis pirkėjų sugrįžta iš ankstesnių metų. Tokiame mažame miestelyje pavieniai valgytojai dažniausiai perka po 1 kg, vienas valgytojas pirko 3 kg. Žmonės nori šviežių smidrų, prašo, kad fasuotume ir vežtume po 400 g kas savaitę. Bet čia labai sunki praktika, nes mums kainuoja degalai.

Nors tokiu būdu kantriai auginam savo produkcijos pirkėją. Nes labai svarbus emocinis ryšys, kai žmonės tave prisimena vos svetainėje parašai, kad jau užaugę švieži smidrai. Labai smagus pats atsinaujinantis bendravimas, kalbėjimas apie smidrus. Kai kuriems smidrai vis dar tik televizijoje pamatytas gurmaniškas patiekalas. Labai dažnai galvoja, kad juos reikia valgyti prie mėsos. Man pačiai skaniausia juos valgyti vienus vos nuskintus“, – apie smidrų poreikį kalbėjo rinkos paieškomis užsiimanti ūkininkų dukra.

Nori įeiti į rinką

Smidrų ūkio šeimininkės V.Buinevičienės pastebėjimu, norą pasikrauti vitaminų ir valgyti šviežius lietuviškus smidrus daugiausia rodo didmiesčių gyventojai. Ten jauni žmonės, kai pradeda valgyti smidrus, juos vertina ir jų laukia. Mažuose miestuose ir kaimuose dar nėra tokio nusistovėjusio įpročio. Jie pabandė smidrais apdalinti savo kaimynus. Visada Vilmai smagus ir išliekantis ryšys su ankstesnių metų pirkėjais. „Pirmieji ankstyviausieji smidrai visą laiką būna paklausesni. Vėliau, kai pradeda derėti pas visus, tada konkurencija išauga“, – apie rinkos tendencijas pasakojo smidrų augintoja.

Ji pripažino, kad už ekologiškai išaugintus kol kas gali paprašyti labai nedideliu skirtumu – gal keletu eurų didesnės kainos, negu už įprastai išaugintus. Dar labai priklauso nuo miesto. Kaune, Vilniuje yra viena kaina, o mažesniuose miestuose – truputėlį mažesnė kaina. „Norime įeiti į rinką, tai dabar kol kas turime neužsikelti kainos kartelės“, – aiškino ūkininkė.

Dukra I.Buinevičiūtė pridūrė, jog smidrus reikia ne tik užauginti, bet ir kasdien laiku nuimti, suruošti bei parduoti. Kai smidrų stiebus nudaužė ledukai, reikėjo apžiūrėti kiekvieną augalėlį, rūšiuoti, dalį turėjo pasilikti sau valgymui. „Žmonės nori prekinės išvaizdos arba turi paaiškinti, kas įvyko, bet užtai po krušos jie pasidarė traškesni ir skanesni“, – pastebėjo ji.

Anot Ievos, ji pati ledų krušos smidruose nematė, bet jos tėtis matė, kaip buvo apdaužyti, o jos mama patyrė vos ne šoką. „Tą dieną vaizdas buvo toks, kad kruša tiesiog mane išvijo iš suniokoto lauko. O kitą rytą pamatėme pasekmes – smidrų ūglius aplaužė ir apdaužė „kaip reikalas“, jie visi buvo palinkę. Šiaip smidras auga tiesus į viršų, o nuo tų staigių temperatūros pokyčių visos galvutės palinko į vieną pusę ir jau nebeatsitiesė. Pirmą kartą man taip teko matyti po krušos. Prekinė išvaizda, deja, jau neatitiko standarto“, – sakė ūkininkė Vilma.

„Čia tikrai nėra toks verslas, iš kurio dabar pasidarysi „biznį“. Reikia turėti labai daug hektarų ir tiekti produkciją galbūt net į užsienį, nes Lietuvoje, net ir restoranuose, su kuriais bandėme susisiekti, mums sakė, kad jie tiesiog negamina patiekalų su smidrais, – atviravo ūkininkų dukra. – Reikia juos labai prižiūrėti: vaikščioti ir stebėti, kada juos galima skinti, kada negalima – labai sudėtingas darbas.“

Įdarbintų mašiną

Ūkio šeimininkė V.Buinevičienė, svarstydama, ar smidrų auginimas pasiteisino jų šeimai, tikino, jog apie tai dar kiek ankstoka spręsti. Ūkininkės nuomone, jeigu dirbi, kažką darai, tai ir rezultatą pasieki. „Auginti ekologiškai smidrus padiktavo mūsų gyvenimo filosofija. Mes nuomojame savo žemę irgi tik ekologams, auginantiems ekologiškai javus, tiesiog nemanome, kad chemija, chemizuoti ūkiai yra kaimo ateitis“, – kodėl rinkosi ekologinį auginimo būdą, aiškino Vilma.

Ji neneigė, kad išauginti ekologiškai, nenaudojant jokių chemikalų, žymiai sunkiau. Pasak ūkininkės, reikia patiems kovoti su piktžolėmis. Be to, ir patys smidrai neužauga tokie, kaip nuolat juos tręštum. Auginant natūraliai pas juos ūkyje ir derlius truputėlį menkesnis, šeima turi daugiau dirbti apravint lauką. Mažesnis derlius būna ir kai mažiau smidrus ravi. Bet dėl to labai nenusimena, nes tai nėra vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis.

Ūkyje vystoma ir dar viena kryptis – augina žirgus veisimui. Abi kryptys susijusios – susikaupia daug arklių mėšlo, kurį rudenį laukuose naudoja kaip natūralią trąšą. Rudenį laukus tręšia arklių mėšlu. Tad pasirinkimas teisingas, viskas sukasi ratu – turėjo žemės, arklių mėšlo ir tai buvo palanku pasirinkti smidrų auginimą.

Ūkio šeimininkė atkreipė dėmesį, kad smidrai reikalauja ypatingo dėmesio, o sunkiausia sezono metu juos surinkti ir parduoti. Visą sezoną yra labai daug rankų darbo. „Galvojame, ką mūsų ūkyje už mus galėtų padaryti kokia nors mašina. Žinoma, mašina smidrų nenurinks. Bet gal galėtų juos plauti ir rūšiuoti. Tad galvojame apie darbo pasilengvinimą, mažą cechą“, – svajone pasidalino ūkininkė.

Jos teigimu, jau norėtųsi ne vien dirbti, bet ir mėgautis savo ūkiu, gyvenimu kaime. Kad turėtų nors kiek daugiau laisvo laiko, pasirinko savitą smidrų priežiūros būdą – lauką leidžia prižiūrėti pačiai gamtai. Aišku, nuima kiek mažiau derliaus, bet turi laisvalaikio.

Derina su motinyste

Smidrų augintoja Justina Jasinskienė iš Sabuliškių kaimo (Kupiškio r., netoli Alizavos) šiemet smidrų ėmimo sezoną, kaip ir kasmet, pradėjo pirmąją gegužės savaitę. Kol laukė ūgtelėjant smidrų prekybai, balandžio pabaigoje Justina jau skynėsi smidrų šeimyniškai vakarienei. Jos pastebėjimu, Kupiškio rajone smidrų sezonas visuomet šiek tiek vėlesnis, nes žemė šyla ir augalai išlenda ne taip greitai, kaip Pietų Lietuvoje. Todėl jie visada keliomis savaitėmis atsilieka nuo Kauno regiono ir Pietų Lietuvos smidrų auginimo ūkių.

Šiemet Justina smidrus skina 20 arų plotuose. Anot jos, augina palyginti nedaug, bet ir „sukasi“ viena, kai gali, jai į pagalbą atskuba vyras. „Praėjusį sezoną trečdalis mūsų smidrų lauko neužaugo, nes buvo susidariusi didžiausia bala. Pernai ten jie tiesiog užmirko. Šiemet kol kas viskas tvarkoje. Kiekvienam augalui reikia drėgmės, bet užmirkimo jie nemėgsta“, – apie pernai tekusius iššūkius kalbėjo Justina.

Jauna moteris pasakojo, kad šį pavasarį jos augimvietės taip pat neaplenkė škvalas su pupos dydžio ledais, bet tuo metu patys smidrai dar nebuvo išlindę iš žemės, todėl kruša nuostolių nepridarė. Kai tik prasikalė pirmieji smidrų stiebeliai, šeimininkė iš jų suruošė vakarienę šeimai ir nuo tos dienos smidrus valgo beveik kasdien.

Mintis auginti smidrus Justiną su vyru paskatino, kad prieš 5 metus aplinkui Alizavą niekas dar jų neturėjo ir nepardavinėjo. Nuo tada ir ėmėsi juos auginti. Nors rankų darbo labai daug, intensyvaus darbo sezonas trumpas – jis trunka nuo gegužės iki Joninių. Po to lieka augalų priežiūra, ravėjimas, pavasarį – kaupimas, tarpvagių frezavimas, o rudenį nupjauna visus ūglius ir sudegina.

Per 5 metus geru smidrų derliumi šeima galėjo pasidžiaugti 2023 metais. Praėjusiais metais vienas trečdalis lauko buvo užmirkęs, tad pasijautė – ir derlius buvo gerokai mažesnis. Justina tikisi, kad galbūt šiemet vėl pasiseks. Justina su vyru smidrų į turgelius parduoti neveža, patys pirkėjai atvyksta pas juos arba šeimininkai produkciją išvežioja į pirkėjų namus, kai pageidauja, smidrus tiekia ir į kavines, restoranus.

Kai prisiaugina daug smidrų, Justina jų priruošia ir žiemai – marinuoja stiklainiuose, bet tik savam naudojimui, artimiems žmonėms, dovanoms, bet ne pardavimui. Moteriai marinavimo būdas labai pasiteisino. Jos iniciatyva jau užsikrėtė ir kiti, perėmė receptą.

„Pas mus marinuotas agurkas jau beveik pakeistas marinuotu smidru. Ruošiu lygiai kaip agurkus. Dedu lauro lapų, pipirų žirnelių, skiltelę česnako, krapų ir užpilu savo mėgstamu agurkų marinatu. Marinatui naudoju 9 proc. actą. Šaldytuve stiklainių laikyti nereikia. Prieš metus marinuoti dar puikiausiai stovi sandėliuko lentynoje. Jau šviežių smidrų dedame ant stalo. Smidrų salotos visada labai laukiamos, pyragėliai su smidrais, kiaušinienė su smidrais. Visur dedu, kai jų sezonas“, – mintimis, kaip paįvairinti mitybą, pasidalijo Justina.

Pagal išsilavinimą Justina yra odontologijos priežiūros specialistė, priklausytų medicinai, bet dirbti pagal įgytą specialybę nepasuko. Smidrų auginimas ir motinystė jos širdžiai dabar artimesnės veiklos. Kol kas ūkio neregistravo, dirba pagal individualios veiklos pažymą. Šis smidrų sezonas Jasinskams kitoks – neseniai 7 metų sūnų auginusi šeima dar pagausėjo – susilaukė dvynių dukrelių. Jaunai mamai sudėtinga visur laiku suspėti, tad dalykiškam bendravimui su besidominčiais smidrais susikūrė svetainę „Auga smidras“.

Populiarėjanti, bet imli darbui

Šiemet iššūkių gamtoje tikrai buvo – vienu metu iškrito kruša, kitu gąsdino šalnos. Aš visą laiką sakau ir sakysiu, kad Lietuva yra maža, tačiau klimato sąlygomis ji labai skirtinga. Ir tos klimato sąlygos kartais pasireiškia labai lokaliai – tai reiškia, kad kai kurie meteorologiniai reiškiniai gali apimti tik vieno augintojo ūkio teritoriją, o gal tik to vieno augintojo vieną žemės plotelį.

Liūtys, kruša, šalnos – visa tai turi įtakos derliui ir, žinoma, jo pradžiai, nes būtent smidrų stabiliam augimui reikalinga tam tikra oro temperatūra. Tad oro atvėsimas vis pristabdydavo smidrų vegetaciją, nes balandžio antrosios pusės atšilimas jau buvo pradėjęs žadinti smidrus – buvo tinkama oro temperatūra smidrų augimui.

Kalbinta smidrų augintoja Kotryna Meidė iš Alukėnų kaimo (Anykščių r.) pasakojo, kad jų krašte šalnos kartojasi kiekvienais metais ir toks pavasaris, koks šiemet, jiems jau yra įprastas. Kiek kitokia situacija Marijampolės apskrityje – čia šalnų tikimybė gal kai kur mažesnė.

Anykščių krašto smidrų augintoja minėjo, kad šiemetės šalnos nušaldė smidrų ūgliukus. Tai reiškia, kad pas juos derliaus teko šiek tiek palaukti, nes stabiliam smidrų augimui nakties temperatūra turi būti 10 laipsnių šilumos.

Žiūrint pagal deklaruojamų smidrų plotus, ši daržovė vis dar yra populiarėjanti – jų deklaruojami plotai kiekvienais metais auga. Tačiau stambių augintojų, kurie augintų didesniais kiekiais, nėra daug, nes smidrai yra daug rankų darbo reikalaujanti daržovė ir jos auginimas nėra pigus.

Kuomet Lietuvoje auga smidrai, o tai būna maždaug nuo gegužės mėnesio iki Joninių, Lietuva daugmaž pati apsirūpina smidrais, bet dar, matyt, nepilnai. Tą rodo dar vis augantys šios daržovės plotai. Tuo laikotarpiu, kuomet dar neturime smidrų, nes mūsų šalyje jų imamas tik vienas derlius, smidrai yra importuojami iš Ispanijos, Italijos ar kitų šalių, net žemynų.

Augintojai supranta, kad smidrai yra populiarėjanti daržovė ir jos realizacijai rinkoje dar yra vietos. Tačiau žinoma ir tai, kad smidrams reikalingos ir labai didelės investicijos. Kaip minėjau, tai labai imli rankų darbui daržovė, todėl turėtumėme užsitikrinti reikiamą darbuotojų kiekį. Tačiau to padaryti Lietuvos daržovių ūkiai pastaruoju metu nebegali, darbuotojus kartais tenka atsivežti į ūkį net 100 km atstumu.

Tad darbo jėgos stygius – didžiulis. Niekas nenori dirbti žemės ūkyje, nes darbas ganėtinai sunkus. Ypač sunku prisitraukti jaunimą. Šiuo metu apie tokias tendencijas dar beveik nekalbama, tačiau artimoje ateityje, kuomet vyresnio amžiaus darbuotojai išeis į pensiją, ūkiams gresia darbuotojų stygiaus krizė, nes tiesiog nėra norinčių čia dirbti, o robotizuotis ir skaitmenizuotis reikalingos labai didelės investicijos.