Po 18 metų kantraus ūkininkavimo Žaltauskų šeimos ekologinis šaltalankių auginimo ūkis „Saulės link“ (Mažeikių r.), esantis visai netoli Latvijos sienos, šiemet išplaukė į plačiuosius vandenis – naujajame ceche gamyba nutrūksta tik nakčiai, o pagaminta produkcija rado nišą rinkoje.

Ilgas procesas

Vilma ir Romas Žaltauskai kurti ūkį pradėjo 2004 m. šešiolikoje hektarų žemės, juos apsodinę šaltalankių daigeliais. Pradžioje triūsė vieni, o prieš keletą metų ūkininkauti grįžo ir trys jų sūnūs – Zigmas, Marius ir Vilius su žmonomis. Šiandien šeimos šaltalankynas Laižuvos kaime išsiplėtęs iki 40-ies hektarų. O išauginta produkcija perdirbama Urvikiuose ūkio būdu pasistatytame naujame šaltalankių žaliavos perdirbimo ceche.

Ūkio plantacijoje nederliaus metų nėra buvę – per sezoną priskinama iki 60 tonų derliaus, bet išvalius, iškračius lieka 30–40 tonų grynų uogų. Šiemet pirmas kartas, kai Žaltauskai šaltalankių uogų nepardavė supirkėjams – visą derlių užšaldė ir patys paruošė perdirbti. Šeimininkų marti, ūkio rinkodaros vadovė Roberta Žaltauskienė atskleidė sudėtingo gamybos proceso niuansus.     

Sezono darbai prasideda laukuose, bet šioms uogoms skinti specialaus įrenginio – kombaino – ūkis neturi, todėl visos uogos nuskinamos rankomis. Šiame procese triūsia patys šeimos nariai ir dar samdo talkininkų, nes darbuotis tenka 40 ha šaltalankyne. Skynimo būdas neįprastas – nukarpo šakelėmis ir sudeda į maišus, kurie parkeliauja į ūkį.

Tuomet nuskintą derlių gražiai perdeda į dėžutes ir jos keliauja į momentinį šaldiklį. Bet tuo žaliavos paruošimas dar nesibaigia. Po paros, kai uogos su šakelėmis sušąla, iš šaldiklio jos keliauja į kratytuvą. Šiame įrenginyje šakelės mechaniškai daužomos tol, kol šaldytos uogos nuo jų atsiskiria ir nubyra. Taip šaltalankius ruošdavo ir senovėje.   
„Mūsų ceche principas irgi toks pat, nes uogos taip stipriai prikibusios prie šakelių, kad kitaip neatsiskiria. Jeigu reikėtų po vieną uogelę rankioti, būtų vargo vakarienė. Sušaldžius jos lengvai atsiskiria nuo šakelės. Tada keliauja į kitą įrenginį, kuriame stipri oro srovė iš uogų išpučia dulkeles, šiukšleles, šapelius, lapelius, medžio gabalėlius, žieveles. Viskas daroma, kad liktų kuo švaresnės uogos. Visi šie darbai yra liečiantis su šaltu produktu. Dirbant ir rankos atšąla, o per rankas pereina tonos uogų“, – dar visų darbų neišvardijusi iki galo aiškino Roberta.

Ūkio plantacijoje nederliaus metų nėra buvę – per sezoną priskinama iki 60 tonų derliaus, bet išvalius, iškračius lieka 30–40 tonų grynų uogų. Šiemet pirmas kartas, kai Žaltauskai šaltalankių uogų nepardavė supirkėjams – visą derlių užšaldė ir patys paruošė perdirbti.

Mat nukratytos uogos dar kartą keliauja į maišelius ir vėl – į šaldiklį. Prieš gaminant produktus uogos nuplaunamos, laukiama, kol atitirps, tada iš jų spaudžiamos sultys, verdami sirupai, uogienės.  

Surentė auksarankiai  

Žaltauskų ūkyje šaltalankių perdirbimo cechui – vos 3 metai. Pastatas atsirado tuomet, kai šeima suprato, jog šaltalankių produktus žmonės vertina ir jų nori, o jų pagaminti neturi kur. Tuomet pardavė patį nederlingiausią žemės sklypą ir gautus pinigus investavo į naujo cecho statybą. Parengę projektą, gavo dalinį ES finansavimą perdirbimo įrenginiams įsigyti.

Naują statinį broliai Zigmas, Marius ir Vilius Žaltauskai kartu su tėčiu Romu pasistatė pačių iniciatyva, ūkio lėšomis ir savomis rankomis. Anot Robertos, vieną ankstyvą pavasarį išliejo pamatus, paskui nagingi vyrai merkė rankas į cementą ir kibo į darbus. Pastatą surentė iš blokelių, patys sukonstravo medinį karkasą stogui ir jį apdengė, pastatą apšiltino, atliko lauko apdailą. Viduje įrengė gamybos patalpas. „Samdėme statybininkus tik grindims išbetonuoti. Jokio darbo nebijantys šeimos vyrai patys net ir elektrą išsivedžiojo“, – gyrė jaunus ūkininkus už rinkodarą atsakinga marti Roberta.

Toks cechas ūkiui buvo reikalingas, kad galėtų parduoti galutinį produktą. Prieš tai šaltalankių uogas veždavo į supirktuves, tik mažą dalį jų pasilikdavo ir pasigamindavo sulčių, uogienių savo reikmėms, kaimynams, draugams. Dabar ūkio asortimentas išsiplėtė. Puoselėdami ir tausodami žemę, jie augina ekologiškus šaltalankius, iš jų vėliau spaudžia šimtaprocentines sultis (be cukraus), spaudžia uogų ir lapų aliejų, liofilizuoja bei džiovina šaltalankių uogas ir lapus arbatai, gamina uogienę ir 4 rūšių sirupą.

Šaltalankių lapų aliejų pirmiausia išbandė vyresnėlis sūnus Zigmas, kai iki klubo sąnario operacijos kentė skausmus. Medikai jam patarė panaudoti šaltalankių gydomąsias savybes, mat, medikų nuomone, lapų aliejus turi savybių, mažinančių uždegimo sukeltus skausmus. Pagamintą aliejų ištyrė laboratorijoje ir sertifikavo. Spausti aliejų ūkyje patikėta tėčiui Romui, o šeimos nariai už atsidavimą šiam darbui jį vadina aliejų ambasadoriumi. Dabar šis aliejus – vizitinė ūkio kortelė.

Vieni kitiems padeda

Ūkio šeimininkės – 57 metų V.Žaltauskienės teigimu, šie metai laukuose buvo derlingi, viso derliaus net nenuėmė, dar uogų liko ir paukščiukams, nes pagal gamybos pajėgumus tiek nereikėjo. Pajėgumai dar nėra tokie dideli, kad galėtų perdirbti visą užderantį derlių.

Žaltauskų ūkis spaudžia šaltalankių sultis, uogų ir lapų aliejų, liofilizuoja bei džiovina šaltalankių uogas ir lapus arbatai, gamina uogienę ir 4 rūšių sirupą. Trys rinkai tiekiami produktai – liofilizuotos šaltalankių uogos, šaltalankių uogų aliejus ir šaltalankių lapų aliejus ženklinami „Rakto skylutės“ simboliu.

„Mes visi ūkyje pasiskirstę darbus. Mano vyras žino savo darbą, sūnūs – savus. Mes vieni kitų nekontroliuojame, nesakome, kad tau reikia tą ar aną daryti. Pas mus darbo yra visus metus. Pavasarį genėjame ten, kur šakelės yra nulūžusios, kur koks tarpelis atsiranda, atsodiname. Mums svarbu ne užsodintas kiekis, o kokybė. Iš žemės lopinėlio norisi paimti kuo daugiau uogų“, – pasakojo Vilma, patenkinta, kad pasisekė gauti darbščias marčias – visų trijų sūnų antrosios pusės dirba ūkyje. 

Pati ūkio savininkė ūkininkavimą derina su tiesioginiu darbu mokykloje, nes yra pedagogė. Anot V.Žaltauskienės, jiedu su vyru gyveno kaime, jų abiejų tėvai ūkininkavo, todėl žemės dirbimas, ūkininkavimas po darbo mokykloje yra kaip atgaiva sielai. Jų vaikai irgi pripratę prie darbo, nes pas močiutes važiuodavo padėti. Jie buvo 13–14 metų paaugliai ir jau norėjo padėti dirbti žemę. Vaikams ūgtelėjus Žaltauskai nusipirko žemės ir taip atsirado atskiras šeimos ūkis. Pasirinko auginti šaltalankius, nes tuo metu kaime tai buvo naujovė, be to, norėjo vertingų uogų, kurios gerintų sveikatą. Išbandė ir su jomis susidraugavo, tad neabejoja, kad šaltalankiai pateisina lūkesčius.

Ūkininkei pavyko prisijaukinti kaime jaunąją kartą. Jiedu su vyru labai norėjo, kad vaikai su šeimomis neišvažiuotų ilgam laikui dirbti į užsienį. Nors ir buvo išvykę, pasisėmę naujovių, grįžo atgal. Parviliojo šeimos planai Lietuvoje perdirbti šaltalankius.

„Visą laiką savo sūnus mokiau, kad esate broliai ir turite vienas kitą palaikyti. Kad ir kas būtų, ar liūdesyje, ar džiaugsme. Tai ir mūsų šeimos verslas veikia pagal tą patį principą – niekada nesipykstame, nesibarame, mums nėra jokių konfliktinių situacijų, jie yra išmokyti ne pavydėti vienas kitam, o padėti“, – auksine taisykle kuriant darnius santykius dalijosi V.Žaltauskienė.

Būna ir sunkumų

Šaltalankių augintojai iš Žemaitijos sakė, kad šios uogos nėra lepios, o vienintelis priešas –  šaltalankių musytės, kurios gali sunaikinti derlių. Šiemet šios negandos ūkiui pavyko išvengti. 

Tiesa, turėtas lūkestis vis dar neišsipildė. Rudenį ūkio gamybos ceche turėjo būti sumontuota nauja gamybos linija, kuri palengvintų ir paspartintų procesą. Ji užsakyta, bet iki šiol neatkeliavo, nors pagal įsipareigojimus gamintojai ją turėjo pastatyti rugsėjį. Investuodami į liniją, tikėjosi, kad, kai ją įsirengs, lengvai pasieks norimus gamybos pajėgumus.

„Dėl to mums šiemet buvo šioks toks nusivylimas, nes praėjusiais metais pradėjome bendradarbiauti su prekybos tinklu „Lidl“. Jie perka produkciją paletėmis, dideliais kiekiais. Tai yra mūsų didžiausias tikriausias pasiekimas. Šio tinklo parduotuvėse galima įsigyti du mūsų produktus – arbatų su džiovintomis uogomis ir šaltalankių sulčių“, – kalbėjo Žaltauskų ūkio rinkodaros vadovė.

Perdirbti šaltalankius jie pradėjo spalį, o gruodis – pats gamybos įkarštis. Pilnutėliai šaldikliai žaliavos ir nuolat gaminama produkcija. Rankos nenusviro – vyrai ilgiau pavakaroja.

„Kol patys galime, turime tokias galimybes, kibti ir dirbti, taip ir darome, o ateityje bus matyti, gal pagaliau linija pasieks mūsų cechą“, – sakė Roberta.

Plačios panaudojimo galimybės

Dygliuotasis šaltalankis (Hippophae rhamnoides L.) – žilakrūminių (Elaeagnaceae Juss.) daugiametis krūmas. Lietuvoje savaime neauga, yra introdukuotas ir auginamas kaip vaisinis ir dekoratyvinis augalas – įkurtų pramoninių jo plantacijų.

Vaistinė augalinė žaliava. Šaltalankių vaisiai (Hippopheae fructus) ruošiami nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pabaigos ir vertinami dėl gausaus kiekio įvairių biologiškai veikliųjų medžiagų.

Veikliosios medžiagos. Šaltalankių vaisiuose yra askorbo rūgšties (iki 210,0 mg% (literatūros duomenimis – iki 1000,0 mg%), vitamino P (250,0 –1500,0 mg%), tokoferolių (vitamino E) (4,0–18,0 mg%), vitaminų B1, B2, PP, K, folio rūgšties; riebalų (2,5–8,0 %) (oleino, stearino, palmitino, linolio, linoleno rūgščių), karotinoidų (170,0 mg% (vidutiniškai – 60,0 mg%)), sacharidų (2,1−5,2 %), organinių rūgščių (citrinų, obuolių, vyno, sviesto) (1,0−3,9 %), raugų (0,7 %). Šaltalankių vaisių aliejuje: vitamino E (100,0−165,0 (247,0) mg%), karotinoidų (150,0−250,0 mg% (iš jų beta karotino – 40,0−100,0 mg%), beta sitosterino, riebalų rūgščių, fosfolipidų. Šaltalankių sėklose: riebalų (10,0−12,3 %), vitaminų: B1 ir B2, E, beta karotino (iki 0,30 mg%).

Šaltalankių lapuose: vitaminų: C (370,0 mg%), B1, B2, B6, PP, raugų (8,0−10,0 %), flavonoidų, triterpeninių rūgščių, inozito, folio rūgšties.

Pažymėtinos indikacijos ir naudojimas medicinoje. Šaltalankių vaisiai, jų sultys, vandeniniai užpilai ir etanolinės (spiritinės) ištraukos vartojami avitaminozei, mažakraujystei, skrandžio ligoms gydyti ir aterosklerozės profilaktikai.

Šaltalankių sultys yra natūralus vitaminų, ypač vitamino C, šaltinis. Jos vartojamos esant bendram organizmo išsekimui ir sveikstantiems po sunkių ligų, rekomenduojamos nėščiosioms ir sportininkams.

Šaltalankių vaisių aliejus malšina uždegimą, skausmą, jis pasižymi antimikrobiniu, audinių regeneraciją skatinančiu, medžiagų apykaitą reguliuojančiu poveikiu, vartojamas žaizdoms ir opoms gydyti bei sausai odai drėkinti kosmetologijos praktikoje.

Šaltalankių vaisių aliejus vartojamas stomatologijoje, urologijoje, oftalmologijoje ir chirurgijos praktikoje žaizdoms gydyti. Išoriškai šiuo aliejumi gydomi nudegimai, pūliniai, gimdos kaklelio erozija, negyjančios žaizdos.

Liaudies medicinoje naudojama šaltalankių jaunos šakelės su lapais gydomosioms vonioms ir arbatai, sergant reumatu ir podagra, kosmetikoje – nuo plaukų slinkimo ir nuplikimo bei veido odos elastingumui gerinti.

Kontraindikacijos.

 Šaltalankių preparatų negalima vartoti:

·   Šaltalankių sulčių ir sirupo vakare prieš miegą – jos pasižymi stimuliuojančiu poveikiu.

·   Sergant hipertonija, lėtiniu cholecistitu, kasos uždegimu ir viduriuojant.

·  Esant padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui.

Nepageidaujamas poveikis.

Šaltalankių preparatų perteklinis vartojimas sukelia širdies ritmo sutrikimus, nerimą, nemigą.

Žinomos ir kitos naudojimo sritys.

Maistinis augalas.

·  Iš šaltalankių vaisių gaminamos sultys ir šaltalankių aliejus.

·  Šaltalankiai vartojami maisto pramonėje. Jų vaisiais vitaminizuojami maisto produktai, ypač tyrelės vaikams.

·   Iš šaltalankių vaisių verdami kisieliai, uogienės, ruošiami padažai, džemas, gėrimai.

Rauginis augalas.

Šaltalankių  jaunuose ūgliuose ir lapuose yra daug raugų, jie naudojami odoms rauginti.

Šaltalankis yra medingas ir dekoratyvinis augalas.