Kauniečių Prokofjevų šeimyna Virkininkų kaime (Prienų r.), vaizdingo piliakalnio papėdėje, visą savo šeimos ūkį sutalpina 5 ha žemės. Šeimos ūkio „Piliakalnio ritualai“ vairas patikėtas dukrai Agnei, kuriai labiausiai patinka triūsti bityne, tačiau ir kitokių veiklų mažame ūkyje nestinga.

Mažutėliai ir labai jauni

„Mūsų ūkis mažas ir paprastas. Nežinau, ar galime kuo nors praturtinti kitus“, – kukliai kalbėjo mama Jolita Prokofjeva. Jie ūkininkauti pradėjo pernai, tad skaičiuoja antruosius gyvavimo metus. Anot jos, palyginus su dideliais ūkiais, jų pačių mikroūkis – labai mažutis, ir produkcijos jie pagamina nedaug. Rūpinasi 5 ha teritorija, ūkio žemėje – ir pats Virkininkų piliakalnis, kurio negalima paversti ariama žeme. Ūkio teritorijoje užtenka vietos šiltnamiui, sodui, daržams, bičių ganykloms – jos gali iš įvairių žolynų žiedų surinkti nektarą. Tad braškynui, daržovių auginimui skirti ploteliai pas juos nedideli.

Sodybos šeimininkų dukra A.Prokofjevaitė, tapusi jaunąja ūkininke, dabar yra oficiali ūkio šeimininkė. Jie augina šitakio grybus, smidrus, braškes, svarainius, čili pipirus, bitininkauja, taip pat užsiima išaugintų gėrybių perdirbimu. Viską daro patys – be Agnės, dirba tėvai ir du jos broliai. Stengiasi auginti tiek, kiek pajėgia apravėti, prižiūrėti, surinkti, perdirbti – taip lengviau išvengti nekokybiškos produkcijos.

Jie stengiasi išauginti nenaudojant cheminių trąšų ar pesticidų, dirbti sąžiningai. Kol kas ką išaugina, viską parduoda. „Darome kaip sau. Viską, ką užauginame, valgome ir patys, dalinamės su giminėmis, draugais. Tai juk nedarysi blogai. Ko tikrai norėjome kurdami ūkį, tai pabandyti ne tik užauginti, bet ir perdirbti – ne sezono metu turėti ilgiau galiojančių produktų. Ir mums pavyko“, – džiaugėsi jaunoji ūkininkė A.Prokofjevaitė.

Kaip gamta duoda, taip ir būna

Šeimininkų nuostabai, šiemet gamta papokštavo, tad patys pirmieji ūkyje užaugo ne smidrai, o šitakio grybai. Pasak ūkio šeimininkų, šalnos, kurios pakenkė braškių žiedynams, šitakiams buvo kaip signalas augti greičiau. Grybų po šalnų labai gerai užderėjo. Mat jiems reikalinga šoko terapija, po streso jie atbunda ir „įsivažiuoja“. Pavasario šalnos šitakiams tiko.

„Jie dera, kai reikia. O kartais tiesiog gamta padaro tą darbą už mus. Tikrai nesitikėjome, kad taip anksti pjausime grybus. Mus pačius maloniai nustebino. Buvo labai skanūs, švieži grybai ankstyvą pavasarį – kovo pabaigoje, prieš Velykas“, – pasakojo ūkio savininkai.

Daugiamečiai smidrai derlių davė antrieji. Jie taip pat šiemet buvo labai ankstyvi. Kai anksti sezonas prasidėjo, tai smidrų sezoną ūkis anksti ir užbaigė.

Jaunam mažam ūkiui dar reikia išsikovoti vietą po saule. Net žemės mokestis, kuris Prienų rajone – vienas didžiausių šalyje, tokiam mažam ūkiui smogia labai skaudžiai. Visa šeima uoliai dirba, deda daug pastangų – teko investuoti į perdirbimą, kad galėtų parduoti galutinę produkciją.

Šį pavasarį pačius ankstyviausius Prokofjevų ūkio braškynus, auginamus natūraliai lauko sąlygomis be priedangų, suniokojo pavasarinės šalnos. Nušaldžius žiedynus, šeima patyrė nuostolių, neturėjo planuoto ankstyvųjų braškių derliaus, galėjo jų tik patys paragauti. Jie braškių nedengia, nes nori, kad jos augdamos ir lietaus, ir saulės, kiek priklauso, gautų iš gamtos. Kaip gamta duoda, taip ir būna.

Šalnos šiemet nuskriaudė pirmąsias uogas, bet be uogų ūkis neliks, nes augina iš viso 7 veislių skirtingo ankstyvumo braškes. Vėlyvesnės braškės šalnų laikotarpiu dar nežydėjo, dėl to joms šalnos žalos nepadarė ir derlius užderėjo. Birželio pirmoje pusėje ūkio braškyne – jų skynimo sezonas. Dalį uogų parduoda iš karto, dalį – perdirbs. Virs braškių uogienes, gamins sirupą, jas liofilizuos ir siūlys medų su liofilizuotomis braškėmis.

Dėmesys kokybei

Prokofjevų sodyboje išsaugotas senasis sodas – jame dera obelys, slyvos, vyšnios, trešnės. Šeimininkai įveisė nemažą svarainių lauką. Svarainių vaisiai skinami vėliausiai iš auginamų sodo augalų. Jie keliauja į namų virtuvę perdirbimui. Iš jų šeima ruošia cukatas, tradicinio skonio svarainių sirupą, išgauna aštroko skonio svarainių sirupą su aštriaisiais pipirais, taip pat bityno medų su liofilizuotais svarainiais paverčia saldžiarūgščiu sveiku gardėsiu. Produkciją parduoda Lietuvoje, nes eksportui – per maži kiekiai.

„Daugiamečiams augalams – smidrams ar svarainiams, kad duotų labiau apčiuopiamą derlių, reikia kiek ilgesnio laiko. Tikimės, kad derlius kasmet didės. Pernai jis nebuvo toks gausus, tai šiemet tikimės kiek didesnio. Juos išauginame savo aplinkoje, gamtoje, be didelių išlaidų ir išgauname sveiką rūgštelę“, – apie svarainius pasakojo J.Prokofjeva, pasidžiaugdama, kad šie produktai kai kam kelia nostalgiją.

Svarainių perdirbimas reikalauja daug rankų darbo. J.Prokofjeva geru žodžiu minėjo kaimynę pagalbininkę, pernai daug prisidėjusią prie svarainių paruošimo perdirbimui. Mat nuskynus juos yra ką veikti. „Tiesiog tobulai įvaldžiusi apdorojimo „techniką“, – sakė ji.

Daug rankų darbo ir braškyne – patys skina, ruošia uogas pardavimui. Paskausta kojas, nugarą. Kaip ir pjaunant smidrus – visą laiką pasilenkus. Anot ūkio šeimininkų, dėl to ir auginamų daržovių, uogų ploteliai pas juos – vos keliasdešimt arų. Pasiskaičiavę, kiek patys turi rankų, kojų, jėgų, kad patys juos ir apeitų.

Anot šeimininkų, bityno medus šiemet saldus ir net šiek tiek kartokas, dėl ko yra puikus produktas. Jie džiaugiasi, kad aplinkui nėra rapsų laukų, arčiausiai įsikūrę kaimyniniai pienininkystės ūkiai, tad daug natūralių pievų, arti miškas. Todėl bitėms dėkingos vietos medunešiui.

„Mūsų bičių medus labai įdomaus skonio. Suneša iš daugelio žiedų, todėl tiesiogine prasme – pievų žiedų medus. Paragavus jis turi labai stiprų kvapą ir skonį, kai kas sako, kad juntamas toks kartumėlis. Tai kokybiško medaus ženklas“, – sakė medumi patenkinti Prokofjevai.

Bityno apimtis turi valdyti, nes siekis – kuo geriau pasirūpinti bitėmis. „Nėra, kad leistume bitėms daugintis iki begalybės. Turime keliolika avilių“, – sakė jie.

Receptūros per dieną negimsta

Asortimento įvairovei šiltnamyje šeima augina čili pipirus. Birželio pradžioje šie jau mezgė pirmuosius vaisius. Anot ūkio šeimininkės, čili pipirai – tokia prieskoninė daržovė, kurios taip paprastai neparduosi. Jie čili pipirus perdirba – konservuoja, liofilizuoja (išdžiovina šalčiu). Iš jų gamina įvairius skanėstus tiems, kas mėgsta truputį aštriau. Ruošia druską su čili pipirais, pagardus prie kepsnių. Pagal susikurtą receptūrą ruošia svarainių sirupą, pagardintą čili pipirais.

Sukurti receptūras, kad jos pasiteisintų rinkoje, patiktų pirkėjui, nėra paprasta. Ūkio šeimininkai pirmiausia atsirenka, kas skanu patiems. Semtis idėjų padeda išlavinti skonio receptoriai. Perdirba didesnius kiekius tik tada, kai žino, kad gamina gerai. Iš turimų atsirenka pačius geriausius receptus. Kai reikia, pagalbon pasitelkia maisto technologus. „Didžiausias iššūkis, kad pagaminus būtų skanu. Išsiaiškinti, kiek ir ko pridėti. Tam reikia laiko, reikia paeksperimentuoti, pradžioje pasigaminti mažus kiekius, padegustuoti, palaukti. Čia – ilgas procesas“, – pasakojo J.Prokofjeva.

Jaunam mažam ūkiui dar reikia išsikovoti vietą po saule. Net žemės mokestis, kuris Prienų rajone – vienas didžiausių šalyje, tokiam mažam ūkiui smogia labai skaudžiai. Visa šeima uoliai dirba, deda daug pastangų – teko investuoti į perdirbimą, kad galėtų parduoti galutinę produkciją. Šeimininkų teigimu, ūkis kol kas pelningas, bet tai nėra didelės sumos. „Mūsų ūkis per mažas, kad visa šeima tik iš jo išgyventų. Mes visi turime dar kitus užsiėmimus. Ūkis yra tik kaip papildoma veikla“, – sakė jie.

Sunku privažiuoti

Pasak Prokofjevų, jų ūkio įkūrimas prasidėjo nuo atsitiktinumo – po kelerių metų paieškų, prieš maždaug trejus metus atrado savo svajonių sodybą, ją pamilo iš pirmo žvilgsnio ir suprato, kad atiduos jai savo širdį. Net nesitikėjo, kiek daug laimės ir džiaugsmo ji suteiks. Šiandien jie eina atradimų ir pirmų kartų kupinu keliu, kurio ašis – sodybos teritorijoje esantis Virkininkų piliakalnis.

„Iš jo semiamės ramybės, prisipildome senovės ritualų jėgos, mėgaujamės gamtos ritmu. Bitės į tyrą nepaliestą gamtą su daugiametėmis pievomis ir mišriais miškais atėjo tarsi savaime ir vis dar mus „augina“, – teigė piliakalnio papėdėje ūkininkaujanti šeima.

Virkininkų kaime, šioje vietoje, jie dar jaučiasi kaip naujakuriai, buvo visiškai nauji gyventojai. Jaučia, kad ir visi jų kaimynai dar, ko gero, jų nepripažįsta kaip vietinių, nes atvykę iš Kauno. Kaip miestiečiams kaime darbų apimtys nemažos, tačiau J.Prokofjeva sakė, kad toks ir buvęs jų sumanymas – šiltuoju metų laikotarpiu mažiau sėdėjimo ant sofos, mažiau ekranų, o arčiau gamtos prasmingiau praleisti gražiausią metų laiką.

Tėvų ir bičių įkvėpta dukra Agnė ryžosi tapti jaunąja ūkininke. Jos pagrindinė sritis – bitės, su jomis bendrauja, gerai sutaria. „Labai didžiuojamės sprendimu, jaunam žmogui nėra lengva jį priimti. Tai vis tiek yra atsakomybė. Daug pamoko ir gamta, ir pats darbas ūkyje. Iš kitos pusės, įsipareigojimo prisiėmimas būti jaunąja ūkininke jai ir labai didelė pamoka, nes tenka viskuo domėtis, reikia išmanyti ekonomiką, verslą ir darbo vertę, rinką“, – vardijo Agnės mama.

Prokofjevai kūrėsi ne plyname lauke. Rado gyvenamąjį namą, seną sodą, kaip sakė, atėjo į kažkieno jau buvusį gyvenimą ir toliau jį vysto. Virkininkų piliakalnis gražiai įsikomponuoja į ūkį, šeima jį prižiūri savo jėgomis. Ant piliakalnio esanti žemė taip pat priklauso šeimai. Sulaukia dviračiais ir automobiliais atvykstančių lankytojų, mat jis įtrauktas į lankomų piliakalnių kelią.

„Piliakalnis būtų nebloga traukos vieta, bet iki jo privažiuoti yra nemažas iššūkis. Prienų rajono savivaldybės administracija visiškai neprisideda prie čia esančių kelių priežiūros. Nors tas kelias veda ir pas ligotus, pensinio amžiaus žmones, kur ir greitoji medicinos pagalba turėtų atvažiuoti, ir gaisrinė, bet visiškai tuo niekas nesirūpina. Vasarą pradžiūsta, tada geriau. Bet kol kas jokiu traukos centru negaliu pavadinti. Ne tik ekskursijas vežantys autobusai neturi kaip privažiuoti, bet ir pavieniai žmonės. Tad per vasarą apsilanko vos iki 10 žmonių“, – opią problemą dėl infrastruktūros reikšmės kaimui dėstė ūkio savininkai.