Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) dar pavasarį paskelbė, kad ruoš naują pieno strategiją, tačiau vėliau paaiškėjo, jog ją konsultantams rengti užsakė pieno perdirbėjai. Ji jau parengta ir perduota ŽŪM. Žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičiusneslėpė, kad strategiją gavo ir perskaitė, tačiau tvirtino, jog ministerija turi savo viziją ir viską sudėlios, kaip reikia. Peršasi klausimas, kas užsakė muziką ir kam bus naudingos investicijos?

Perdirbėjai strategiją perdavė ŽŪM

Šių metų kovo pabaigoje žemės ūkio viceministras P.Lukševičius į nuotolinį pasitarimą sukvietęs pieno gamintojus ir perdirbėjus pranešė naujieną – pasikalbėjus su pieno gamintojų ir perdirbėjų atstovais, kilo mintis kurti bendrą strategiją, kurios pagrindinis tikslas – pieno gamybos didinimas ir kokybės gerinimas. Viceministras pabrėžė, kad rengti strategiją numatyta su konkrečiais „pririštais“ pinigais. Buvo pranešta, kad strategiją kurs nepriklausoma konsultacijų ir verslo valdymo paslaugų įmonė „Civitta“.

Tąkart P.Lukševičius VL sakė, kad pieno ūkio plėtros strategijos kūrimo būtinybė kilo siekiant stabilizuoti situaciją pieno sektoriuje. Jis tvirtino, kad pradėtos konsultacijos dėl strategijos rengimo. „Mūsų tikslas – kad veiksmai būtų paremti finansais. Jeigu nėra pinigų, tai kokia gali būti plėtra?“ – komentavo jis.

Iš aptakios žemės ūkio viceministro kalbos susidarė įspūdis, kad ŽŪM inicijuoja strategijos rengimą ir prašo konsultantų pagalbos. Vėliau paaiškėjo, kad pieno strategijos kūrimas – pieno perdirbėjų iniciatyva.

„Civitta“ mums nieko nerengia, tai pieno perdirbėjų užsakymu parengta strategija. Mes kuriame patys“, – dabar tvirtino P.Lukševičius ir pridūrė, kad perdirbėjai oficialiai kaip lobistai tą strategiją perdavė ŽŪM.

„Mes ją pasižiūrėjome, perskaitėme ir darome tokią, kokia reikalinga ŽŪM, kad nebūtų lobistų įtakos. Galutinę strategiją parengs ŽŪM, mūsų kompetentingi specialistai skaičiuos, atliks investicijų paskirstymą, viskas bus aprašyta“, – aiškino žemės ūkio viceministras.

Susidaro įdomi seka: ŽŪM sutaria su perdirbėjais ir gamintojais, kad reikia strategijos, ją užsako perdirbėjai, parengtą perduoda ŽŪM, o ši kurs savo strategiją, bandydama išvengti lobistų įtakos. Peršasi klausimas, ar neatsitiks taip, kad pieno strategija užsakyta perdirbėjų, o ŽŪM pagal ją tik pritaikys investicijas? Kam tada jos bus naudingos?

Vyksta skaičiavimai

„Civitta“ savo pieno strategijos modelį jau pristatė pieno gamintojams. Pasak jų, sudėlioti pesimistiniai ir optimistiniai scenarijai, kokia kryptimi gali judėti Lietuvos pieno sektorius, numatytos galimos paramos sumos. Pagal optimistinį scenarijų pieno gamyba augtų – 2030 m. šalyje prognozuotina 1,6 mln. t pieno gamybos apimtis, pagal pesimistinį – gamyba ristųsi žemyn iki 1,25 mln. tonų. Siekiant aukštesnio paramos intensyvumo, gamybos didėjimo, vertėtų skatinti investicijas į didelius ūkius.

Ar nauja strategija sustabdys smulkių ir vidutinių pieno ūkių, kurie nuosekliai atsisako pieno gamybos, nykimą? Lietuva išsiskiria tuo, kad pas mus yra daug smulkiųjų pieno gamintojų, dabar dar priskaičiuojama apie 16 tūkst. pieną parduodančių ūkių, vidutinė banda – 12 karvių, per metus superkama apie 1,4 mln. t pieno. Ar blogai, kad dar nemažai kaimo žmonių daugiau ar mažiau maitina karvutės? Ar tiems žmonėms reikia bėgti į miestus ar užsienin?

Visai kita situacija – Lenkijoje, kur išvežamos mūsų ūkininkų produktyvių karvių bandos. Jie nuolat kartoja, kad Lenkijoje išgyventi gali keliolikos ar keliasdešimties karvių laikytojai, o Lietuvoje jiems vienas vargas.

P.Lukševičius nenorėjo atskleisti jokių pieno strategijos detalių: „Dar vyksta darbas, konsultacijos, skaičiavimai. Dar reikia vieno raundo pokalbių su socialiniais partneriais. Kai viskas bus sudėliota, viešai pristatysime.“

Palanku bus tik stambiesiems?

Smulkių ir vidutinių pieno ūkių atstovams susidarė įspūdis, kad strategija bus palanki dideliems ūkiams. Žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ ir Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ vadovas Jonas Kuzminskas sakė susidaręs pirminį įspūdį, kad strategijos pagrindas – naujų stambių fermų statyba.

„Gal klystu, bet susidarė vaizdas, kad perdirbimo įmonės inicijavo susitikimą su naująja valdžia ir sumanė strategiją, kad nestigtų žaliavos. Kiek suprantu, bus žiūrima į stambius ūkius, kur laikoma daugiau nei 200 karvių. Tokių pas mus nedaug. Nuo nulio pastatyti fermas reikia milžiniškų investicijų, nors geresnių gamybos rezultatų, mano supratimu, būtų galima pasiekti kitais būdais: didinant produktyvumą, pašarų kokybę, efektyvumą, skatinant kooperaciją“, – samprotavo kooperatyvų asociacijos pirmininkas.

Iš aptakios žemės ūkio viceministro kalbos susidarė įspūdis, kad ŽŪM inicijuoja strategijos rengimą ir prašo konsultantų pagalbos. Vėliau paaiškėjo, kad pieno strategijos kūrimas – pieno perdirbėjų iniciatyva.

Jo manymu, 20–50 karvių laikančius ūkius investicijos aplenks, tad karvių išpardavimas ir toliau tęsis. „Lenkijoje 20–30 karvių ūkiai išsilaiko, ten, aišku, kitokia sistema, pas lenkus aukštas kooperacijos lygis, parduodama apie 80 proc. kooperuotos pieno žaliavos. O pas mus į kooperaciją žiūrima atsainiai. Perdirbėjai nenori prisiimti įsipareigojimų mokėti padorią kainą smulkesniems gamintojams. Todėl tokie ūkiai tikrai nepuls statyti naujų tvartų“, – kalbėjo J.Kuzminskas. Jis pabrėžė, kad jeigu būtų geros pieno supirkimo kainos, nereikėtų jokių strategijų – jeigu gamyba apsimoka, verslas vystosi pats, be jokios pagalbos.

„Pieno gėlės“ vadovas pasidalijo nuogąstavimais dėl dar vienos grėsmės: „Stambiems pieno ūkiams mokama didesnė nei ES vidutinė kaina. Bet kai neliks smulkiųjų gamintojų, kaina mažės ir stambiesiems. Dabar tokios aplinkybės kai kam gali pasirodyti patrauklios investuoti, bet ateityje situacija pasikeis.“

Ydinga kainų politika

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) valdybos pirmininkė Regina Bernatonienė teigė, kad strategija dar kuriama, bet ji tiesiogiai bus susieta su valdų modernizavimu ir investicine parama. „Ministerija grindžia, kad tai konkretūs pinigai ir, kaip vadina, kietosios investicijos. Taigi bus investuojama į naujas statybas, modernizavimą, tačiau ūkiams paramos reikia ir aplinkosauginiams reikalavimams išpildyti, gyvulių genetikai, produktyvumui, pašarų kokybei gerinti, kooperacijai skatinti. Tai vadinamosios minkštosios investicijos, kurios pagelbėtų smulkiems ir vidutiniams ūkiams. Tačiau dėmesys – tik valdų modernizavimui“, – pastebėjo ūkininkė.

Pasak jos, suprantama, kad programiniai pinigai negali palaukti, juos reikia naudoti laiku. Tačiau, pieno gamintojos teigimu, parama turėtų pasiekti ne tik stambius ūkius, kurie turi finansinių galimybių investuoti. O smulkūs ir vidutiniai ūkiai nepajėgia tam sukaupti lėšų, nes jaučiasi skriaudžiami dėl egzistuojančios pieno supirkimo kainų politikos. Pasak ūkininkų, jokia strategija nepadės, jeigu pieno gamintojai negaus vienodos kainos už tokią pačią pieno kokybę ir bus skirstomi į grupes pagal parduodamo pieno kiekį.

„Reikia keisti įstatyminę bazę, nes smulkūs gamintojai nukenčia už pieną gaudami daug mažiau. Perdirbėjai akcentuoja, kad čia yra rinkos dalykai, bet realiai vadinamasis Pieno įstatymas sustabdytas, o gamintojai ir toliau skirstomi į 10 grupių pagal parduodamo pieno kiekį. Dėl to daug įtampos ir interesų. Jokioje kitoje ES šalyje nėra tokių iškraipymų dėl kainos, kai už tos pačios kokybės pieną būtų mokama taip skirtingai“, – aiškino R.Bernatonienė.

Taigi, sukasi užburtas ratas: smulkieji ir vidutiniai pieno gamintojai už pieną gauna mažiau, negali sukaupti lėšų investicijoms ir pasinaudoti investicine parama, kuri bus pagrindinė naujos pieno strategijos atrama.

„Kaip sako mūsų asociacijos vadovė Renata Vilimienė, jeigu žmogui nupirksi mersedesą, bet jis neturės pinigų degalams įsigyti, nebus jokios naudos. Visos problemos dėl to, kad pieno gamintojai neuždirba pakankamai pinigų, nors dirba tą patį darbą, gamina tokią pačią žaliavą. Kas iš tų investicijų, jeigu neturėsi pakankamai apyvartinių lėšų joms aptarnauti. Kol pieno supirkimo kainų politika nebus pakeista, smulkūs ir vidutiniai ūkiai stagnuos arba trauksis iš gamybos“, – išvadą padarė ūkininkė.

Ji pastebėjo, kad augantis karvių produktyvumas jau nebeatsveria pieno gamybos mažėjimo, nes nyksta ne tik smulkieji, bet ir produktyvūs ūkiai. „Kas savaitę matau skelbimus, kad įvairiose Lietuvos vietose parduodami 50–70 galvijų ūkiai. Tai šiurpi tendencija. Reikia bent jau sustabdyti gamybos mažėjimą, nes ant pieno gamybos laikosi kaimo gyvybingumas, žmonės susikuria darbo vietas, taip pat ir perdirbamoji pramonė“, – teigė LVPŪA valdybos pirmininkė.

Kaip taisys padėtį?

P.Lukševičius sakė, kad paveldėta labai katastrofiška situacija, kurios neišsprendė buvusi ŽŪM vadovybė. Kaip padėtį taisys dabartinė? „Dėl 10 pieno grupių reikia peržiūrėti Pieno įstatymą ar kitus teisės aktus. Rudenį tai darysime“, – žadėjo žemės ūkio viceministras.

Jis nekomentavo, ar išliks 10 gamintojų grupių, sakė, kad dėl to turės būti atlikta speciali analizė.

ŽŪM atstovai anksčiau teigė, kad 2021–2027 m. pienininkystės sektorių turėtų pasiekti 165 mln. eurų paramos investicijoms į gamybą.