Plėšiant paskutinius kalendoriaus lapelius visuomet knieti nors akies krašteliu žvilgtelėti per petį ir pasvarstyti, kokie buvo besibaigiantys metai, kokių jie atnešė džiaugsmų ir rūpesčių. Ar labai nuvargino gamtos kaprizai. Galima net pabandyti pasverti metų įplaukas ir finansines netektis. Tad kokie buvo paskutines dienas skaičiuojantys 2024-ieji, ir su kokiomis viltimis žvelgiame į beatskubančius 2025-uosius?

Jaunius Stonkus,

Žvirgždaičių krašto ūkininkas (Šakių r.)

Besibaigiantys metai mano ūkiui buvo vidutiniškai sunkūs. Bet žemės ūkyje lengvų metų nebūna. Turbūt susidėjo viskas – kainų skirtumai, prastesni derliai, oro sąlygos. Ūkyje auginame grūdines kultūras, kukurūzus grūdams, cukrinius runkelius. Ko gero, šiemet pelningiausia kultūra vis dėlto buvo cukriniai runkeliai. Metų pabaigoje, užbaigę vežti runkelius perdirbimui, jau turėsime dar tikslesnius skaičius.

Šiemet grūdų supirkimo kainos tik iš dalies pateisino lūkesčius. Nors Zanavykijoje gauname nemenkus derlius, mano nuomone, kokybe jie nėra „blizgutis“. Dar tikrai yra kur pasitempti. Šiemet už kokybę supirkėjai daugiau mokėjo, ir žada ateityje daugiau mokėti, bet taip turėjo būti jau seniai. Lietuvai reikia kokybiškų grūdų. Net ir pas mus, Zanavykijoje, kur žemės derlingos, visada yra kur pasitempti ir mes to visada siekiame.

Manau, kad baigiantis metams Lietuvos ūkininkams labiausiai nerimą kelią kai kurie prisidengiant žaliuoju kursu nustatyti reikalavimai. Mes nestreikuojame, bet mūsų broliai prancūzai ir kitų šalių ūkininkai tą daro. Nerimą kelia ir ES laisvosios prekybos sutartis su Pietų Amerikos – Mercosur sutarties šalimis. Neaišku, kokios sąlygos joje numatytos ir kokiomis sąlygomis mes turėsime laikytis žaliojo kurso reikalavimų. Bendrame problemų kontekste dar galima išskirti degalų brangimą, kurį organizavo kadenciją baigusi valdžia, ir dėl kurio mes, žemdirbiai, iš dalies likome apgauti. Yra ir daugiau visokių niuansų.

Alvytė Valuckienė,

bulvių augintoja iš Ramoniškių kaimo (Vilkaviškio r.)

Šiemet žemės ūkyje metai nebuvo kažkuo išskirtiniai. Kaip visada pasitaikė gamtos iššūkių. Mums, bulvių augintojams, labai daug žalos padarė pavasarinės liūtys ir visos vegetacijos metu mūsų regione vyravusi totali sausra. Kadangi apie 90 proc. sodiname sertifikuotą sėklą, tai jau pavasarį patyrėme nemažų nuostolių. Viso likusio sezono metu bulvės, ypač jautrios sausrai, nemažai nukentėjo, tiksliau – nepasiekė tinkamo dydžio. Kitos kultūros užderėjo vidutiniškai gerai.

Labai keistai įdomi situacija nutiko su kukurūzais. Su UAB „Kurana“ turėjome sudarę per 1 tūkst. tonų sutartį nedžiovintiems grūdams. Jų bazinė drėgmė yra 32 proc. Kaip ir minėjau apie sausrą, mūsų kukurūzai išdžiūvo iki 19 proc. Tai reiškia, kad jie netiko perdirbimui. Mūsų laimei, atsirado ūkių, kurie turėjo tinkamos žaliavos.

Pati didžiausia problema – žaliasis kursas. Negali už jį mokėti vien ūkininkai. Tai yra visos visuomenės problema. Dar viena problema – kas laukia Lietuvos ir visos ES sudarius sutartį tarp ES ir Mercosur šalių. Juk ES ir Mercosur prekybinis blokas baigė derybas dėl pigių bemuičių maisto produktų įvežimo į ES. Tad kyla klausimas, kaip reikės atlaikyti konkurenciją mūsų ūkininkams. Juk Brazilijoje naudojama daugiau kaip 3 tūkst. rūšių pesticidų, kurie Europoje yra draudžiami. Ten nėra jokių apribojimų.

Klausimas, kur mūsų ,,žalieji“ ir visi kiti garsiai rėkiantys, kurie mūsų ūkininkus laiko nusikaltėliais. Kodėl visi tyli? Lenkijos ūkininkai jau rengia protestus, nors jie naudoja daugiau chemijos produktų, nei galima pas mus. Jiems tas leidžiama. Europos Komisija nusprendė ,,piktiems“ ūkininkams per trejus metus leisti ES valstybėms narėms išmokėti iki 50 tūkst. eurų. Matyt, jei nesipiktinsi, tai turbūt ir tų negausi. Tai pasityčiojimas iš žaliojo kurso ir ūkininkų. Tikimės, kad sveikas protas nugalės. Mes ne tik ūkininkai, mes ir vartotojai. Tad belieka palinkėti daug sveikatos tiems, kas atstovaus mūsų interesams konkurencinėje kovoje.

Šiemet išnyko viena problema – buvo pakeistas ,,pelkių“ ministras. Labai džiaugėmės, kad vadovauti Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM), nors ir trumpam, atėjo Kazys Starkevičius. Per tokį trumpą laiką jis sugebėjo atšaukti daugybę nelogiškų reikalavimų, trukdančių žemės ūkio veiklai. Iš naujojo ministro Igno Hofmano taip pat tikimės konstruktyvaus darbo, teisingų sprendimų. Tikimės, kad baigsis susipriešinimas tarp miesto žmonių ir žemdirbių, kad bus vertinamas sunkus ūkininko darbas.

Pasidžiaugti galiu asmenine sėkme. Su vyru sulaukėme antros proanūkės. Aš atšvenčiau savo jubiliejų. Iki Kalėdų pakeliavome.

Kęstutis ir Ernesta Ūsai,

bitininkai iš Matjošiškės kaimo (Šakių r.)

Besibaigiantys 2024-ieji mūsų bitininkystės ūkiui tikrai buvo geresni nei 2023-ieji, nors Lietuvos bitininkus vis dar slegia Europoje įsivyravusi medaus krizė – dėl didelio kiekio importuoto medaus iš trečiųjų šalių bei labai didelio kiekio padirbto medaus kritusi medaus paklausa ir kaina.

Mūsų bityno produkcija jau į pabaigą. Gal tai sėkmė randant patikimus pirkėjus, o gal pagelbėjo iš anksčiau atliktas sunkus „namų“ darbas. Labai džiugu, kad klientai jau pradėjo ieškoti mūsų, o ne mes jų. Medaus gal ir perteklius Lietuvoje, bet kitų bičių produktų šioks toks trūkumas. Bičių duonelės didmena net neteko parduoti, viską nupirko esami klientai. Labai panašu, kad tuoj pabaigsime ir žiedadulkes.

Šiais metais ūkis paaugo – įsigijome naujos bičių produktams tvarkyti reikalingos įrangos, praplėtėme patalpas. Esame labai patenkinti pavasarį priimtu sprendimu išplėsti ūkio specializaciją – įveisėme avietyną, kuris jau pirmaisiais metais nustebino savo derliumi. Didžiausia mūsų mažo ūkio problema – nebespėjame su visais savo norais ir užmojais. Papildomų darbo rankų rasti labai sunku, ypač darbams prie bičių.

Sau ir kitiems bičiuliams ramesniu nuo darbų metu norėtume palinkėti gerai atsikvėpti, pasisemti naujų žinių bei patirčių. Savo darbininkėms bitelėms palinkėtume šaltos ir ramios žiemos, po kurios ateis nuostabus pavasaris ir jos vėl galės kibti į darbus.

Dr. Algis Gaižutis,

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos valdybos pirmininkas

Pats didžiausias gėris, kad vis dar gyvename taikoje. Labai tikimės, kad ir 2025-ieji bus taikos metai. Jeigu to neturėsime, visa kita tiesiog nublanksta. Matant, kas vyksta Ukrainoje, mūsų problemos pasidaro tokios menkos ir bereikšmės.

Tačiau tokios situacijos, kaip Ukrainoje, Lietuvoje nėra – gyvename taikoje. Tad, vertinant ūkinius metus, galima sakyti, kad jie buvo geri, o tai, jog turėjome įvairiausių rūpesčių, kuriuos bendromis pastangomis buvo įmanoma spręsti – manau, irgi gerai. Bet dabar nerimą kelia tai, kaip pradėsime ateinančius metus, nes virsmo daug ir žmonių gyvenime, ir valstybės valdymo pasikeitimuose.

Vien tik miškų srityje laukia nemažai iššūkių. Seimui pateikta Miškų įstatymo projekto nauja redakcija. Projektas tikrai yra ne be trūkumų, nes nacionalinis miškų susitarimas, dėl kurio derybos vyko porą su trupučiu pastarųjų metų, taip ir nepasiektas. Seimas jį apiformino rezoliucija, bet dėl visko dar nesutarta. Tad laukia gili ir dalykiška diskusija, kaip šis sektorius vystysis toliau. Labai daug iššūkių laukia nesubalansuotų įgeidžių, norų aplinkosaugos srityje, kurie valstybei ir žmonėms – ne pagal kišenę.

Algis Baravykas,

Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius, Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas

Šie metai, sakyčiau, buvo ilgas valdžios perdavimo ritualas. Metai prasidėjo nuo protesto akcijos iškeltų problemų nagrinėjimo ir visas dėmesys buvo sutelktas į tai, o kitos, ne mažesnės problemos buvo užgožtos to triukšmo. Po to sekė kiti etapai – valdžia nelabai ką darė, nes ruošėsi rinkimams, po to, kai įvyko rinkimai, rikiavosi nauja valdžia.

Man nesuprantama, kodėl valdžios perdavimo ritualas turi užtrukti kone metus, kai galiausiai ministrus išsirenka nustebindami tokių pasiūlymų nesitikėjusius žmones. Bent darbai turėtų nesustoti, tačiau sustojo. Reikia pripažinti, kad kadenciją baigusio ministro K.Starkevičiaus atsiradimas valdžiusiosios daugumos kadencijos pabaigoje pagyvino procesus. Naujojo žemės ūkio ministro atžvilgiu girdėti avansinių pagyrimų ir lūkesčių, tačiau liaudies patarlė sako „negirk dienos be vakaro“, tai aš palaukčiau, kol prasidės realūs darbai. Kol kas naujos Vyriausybės formavimas nuo pat pradžių atrodo kupinas netikėtumų ir kuriozų, todėl tikėtina, kad mūsų laukia įdomus politinis sezonas. Norėtųsi, kad Vyriausybė sau būtų tokia pat reikli, kaip kad buvo reikli prieš tai valdžiusiai daugumai.

Iš įsimintinų šių metų įvykių – ūkininkų protestai prieš buvusį žemės ūkio ministrą K.Navicką, Lenkijos ūkininkų organizuotas sienos blokavimas ir ŽŪR pastangos išlaviruoti diplomatiniais veiksmais.

Mano nuomone, didžiausia Lietuvos žemės ūkio problema yra tai, kad, skirtingai nuo Skandinavijos šalių, Lietuva ignoruoja gyvulininkystės poreikius transformuotis – sparčiai modernizuoti gyvulininkystės ūkius, pereiti prie aplinkai ir gyvūnų gerovei palankesnių laikymo sąlygų. Skandinavijos šalys sparčiai kelia standartų kartelę – jiems tai padės apsaugoti savo rinką ne tik nuo Mercosur šalių, bet ir nuo kitų ES šalių, pvz., Lietuvos, produkcijos. Mes į tuos standartus „eisime“ tik kai būsime prispausti, ir tą darysime versdamiesi per galvas, nes nebus pereinamojo laikotarpio.

Reikia pasidžiaugti, kad atsirado galimybių gauti paramos lėšų didesniems projektams, tačiau iš pradžių buvo daug nesklandumų norint pasinaudoti parama, išmintingai pasiskirstyti tarp sektorių. Kitas didelis skirtumas nuo skandinavų – Lietuvoje daug specializuotų grūdų ūkių, kurie jau dabar ima nujausti, kad ateityje grūdų kainos gali būti itin mažos ir kažin ar pavyks išgyventi vien iš grūdų ūkio. Apleista gyvulininkystė yra trūkstamoji dalis Lietuvos žemės ūkio ir kaimo vaizdo dėlionėje.

Pasaulį krečiantys karai, ligos, pabėgėliai, gamtos stichinės nelaimės keičia iki šiol visuomenėje vyravusią liukso klasės poreikių dvasią, dauguma nusileidžia „ant žemės“ ir pradeda mąstyti gerokai racionaliau, jiems ima tikti ir ekonominės klasės lūkesčiai. Tikimės, kad dėl kailinių žvėrelių auginimo valstybė atgaus racionalų mąstymą, nes nueita visiškai ne ta kryptimi. Panašiai nėra sudėjusi rankų dėl kvapų kontrolės ir Sveikatos apsaugos ministerija, kuri kaip tik šiuo metu keičia kvapų kontrolės taisykles ir ketina didinti spaudimą gamintojams, ypač klius gyvulininkystės ūkiams, turintiems TIPK leidimus. Kovų laukas vėl atnaujinamas ir didelis klausimas, kaip gyvulininkystės ūkiams pavyks atlaikyti spaudimą.

Iš įsisenėjusių problemų kiaulininkystėje nesisprendžia keletas – afrikinio kiaulių maro (AKM) prevencija. AKM Lietuvoje – jau 11 metų, o ŽŪM vadovai kiekvieną kartą išverčia akis nustebę, kai prašai spręsti ir siūlai konkrečius žingsnius. AKM protrūkiai kiekvieną vasarą sukuria didžiulę įtampą, trūksta lėšų, o ŽŪM tarsi bando parodyti, kad kažkas bus daroma, tačiau rudenį visi ,,apauga abejingumo taukais“. Problemos apima ne tik ŽŪM, bet ir Aplinkos ministeriją (AM), Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), medžiotojus ir kiaulių augintojus. Deja, tarp ŽŪM ir AM susiformuoja neveiksnumo trombas. Tikimės toliau dirbti su pasikeitusiais ministrais ir rasti ilgalaikius sprendimus.

Kita didelė problema, kuri pamažu ateis kaip ir klimato kaita, yra ta, kad ŽŪM visais lygiais buvo informuoti apie poreikį sparčiau spręsti gyvūnų gerovės klausimus kiaulininkystėje. Turime pereiti prie aukštesnių standartų, tačiau lėšų skiriama gerokai per mažai. Apie tai kalbėta daug, ilgai ir nevaisingai. Ieškosime išeičių ir 2025 metais.

Šiais metais ES lygiu prasidėjo diskusija dėl naminių gyvulių transportavimo – tai itin svarbi problema, kuri ateityje gali reikšmingai pakeisti esamą prekybą, gyvulių transportavimą į kitas valstybes, į skerdyklas ir pan. Vyksta diskusijos. Tai persikels ir į kitus metus. Sprendimus ketinama priimti 2025 metais.

Džiaugiuosi, kad ŽŪR išliko stabilia, stipria ir įtakinga organizacija, dirbančia Lietuvos ir tarptautinėje erdvėje. Mūsų nariai vis labiau vieni kitus supranta ir palaiko, džiaugiamės nuoširdžia bendryste, turime daug įsimintinų renginių. Nors ŽŪR sunaikinimui kai kurie asmenys paskyrė savo likusį gyvenimą, kad galėtų netrukdomi pasistatyti paminklus, tikiu, kad diplomatinis konflikto sprendimo kelias yra galimas.

Saulius Daniulis,

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininko pavaduotojas

Kokių nors itin teigiamų poslinkių asmeniniame ūkyje šiemet nebuvo, o kalbant apie ekologinių ūkių gyvavimą, metai buvo geri tuo, kad bent išsilaikėme „ant vandens“, nesugriuvo sektorius ir išplaukėme.

Išskirčiau kelias didžiausias problemas ekologijoje: pirma, vartojimo trūkumas, antra, vartotojo apgaudinėjimas, kada į vieną lentyną dedamos ekologiškos ir chemizuotos prekės. Kalbama apie „turbo vištas“, „kokybę be antibiotikų“, ir šalia šmėkščioja ekologinis ženklelis, nors tarp jų nėra nieko bendro.

Didelė problema, kai vartotojas Lietuvoje nelabai supranta, kuo skiriasi ekologiškas produktas, pagamintas pagal kokybės sistemas ar dar koks nors. Tos kokybės sistemos – šakėmis ant vandens rašytos, o ekologinės yra pagal reglamentą reglamentuota veikla, tad tokių produktų neturėtų dėti į vieną lentyną. Jos kažkiek geresnės už chemizuotus produktus, bet nieko bendro su ekologija neturi.

Kita problema – vartotojų švietimas. Ūkininkams iš viešųjų pinigų sumokame už auginimą, už gamtos neteršimą, bet vėliau, kai skelbiame „žaliuosius pirkimus“, skelbimo pagrindas – mažiausia kaina. Jeigu susivokiame, kad be pagalbos ūkininkai negali išauginti ekologiškų produktų, tai turime suprasti, kad jie negali būti parduodami mažiausia kaina.

Matome kryptį, kuria toliau turėtų eiti mūsų naujieji politikai. 2018 metais su tuometine viceministre Ausma Miškiniene pradėjome vaikus maitinti ekologiškais produktais. Vaikus nuo 2 iki 6 metų maitinti ekologiškai galime, bet nuo 7 metų, išėjus iš darželio į mokyklas, ten pastatyti maisto aparatai „laužo“ vaikų mitybos įpročius – maitina „nevalgomu“ maistu. Turime suvokti, kad vaikui labai sunku pačiam persiorientuoti, nes kurį laiką įprato valgyti skanų maistą, o mokyklose pradedama maitinti „putra“ arba vaikai lieka alkani.

Per 5 metus vaikų darželiai ekologiško maisto utilizavimui neturi ir gamtos neteršia. Pilotiniai projektai Ukmergės vaikų darželiuose aiškiai parodė, ką reikia daryti. Dabar valstybei reikia žiūrėti. Ukmergėje, kur maitinami ekologišku maistu, vaikai darželiuose žiemos metu mažiau serga, jų lankomumas gerokai lenkia tuos darželius, kur valgė tradicinį maistą. Vaikų tėveliai dirba, neprašo nedarbingumo pažymėjimų. Iš to išlošia valstybė. Ankstesnė premjerė kalbėjo, jog tai yra Vyriausybės reikalas. Bet nėra šios politikos tęstinumo. Manau, jeigu valstybė yra įsipareigojusi pradinukus maitinti, tai galėtų maistą užsakyti ir mokykloms iš vietinio ekologinio ūkio, o tik jo nesant – per trumpąsias grandines. Bet turbūt verslui tai nėra naudinga, nes pas mus Lietuvoje nuperka pigiau, nesvarbu iš kur.

Tokios išmokos, kurios mokamos, mus „tik išlaikys ant vandens“. Jau ne vienus metus kalbame, kad kompensacinės išmokos ekologiniams ūkiams yra per mažos. Stambios bendrovės pavyzdys labai aiškiai parodė, kad kompensacijos yra neadekvačios. Ekologiškai ūkininkaujantys ūkininkai neskaičiuoja savo darbo, ką ši bendrovė skaičiavo, nes jie samdo žmones. Mes taip pat turime ir dirbame nuosavą žemę ir neskaičiavome žemės nuomos. Plius samdomi meistrai, o pas mus ūkininkas pats nudaužytomis rankomis viską daro. Stambios bendrovės buhalterija vedama dar atsakingiau negu pas ūkininką. Tokiomis sąlygomis įmonė ilgiau ištempti negalėjo. O mes dar kantriai tempiame, nes vis dar verdame savose sultyse.

Labiausiai tikimės rasti bendrą kalbą su nauju ministru, nes ekologija yra visos ES politika. Mūsų požiūriu, mes ūkininkaujame tradiciškai ir tai darome jau turbūt 8 tūkst. metų, kai tik buvo įforminta žemdirbystė senuosiuose raštuose. O chemizuota žemdirbystė, kuri griauna kraštovaizdžius, viską keičia, jai tik 100 metų. Nepaisant to, tikimės, kad išgirsime ir atrasime vieni kitus, po viena vėliava, po viena saule, bendrai petys petin dirbsime, bendrausime ir eisime į priekį.

Kaimas yra pagrindų pagrindas, valstybės tėviškė, šaknys. Todėl mūsų politikams linkėčiau pasitinkant 2025 metus nepamiršti savo šaknų, nes visus karus maitino kaimiečiai – nesvarbu, koks bus kareivis, nesvarbu, kokiu tanku važiuos, bet vakare ar ryte jis tikrai norės valgyti. Mūsų didžiavyriams reikėtų suprasti, kad pirmoje eilėje turi būti sotus kareivis – alkanas jis nekariaus ir neapgins. Ekologiškais vietos produktais galėtume maitinti savo armiją, savo kareivius ir NATO.