Šiemet į derliaus pabaigtuves Marijampolės krašto žemdirbiai rinkosi ne pačios giedriausios nuotaikos. Nors šie metai žemdirbius džiugino derliumi, tradicinėje Marijampolės savivaldybės derliaus šventėje „Sūduvos kraitė 2024“ ūkininkai pripažino, kad papiktino supirkimo kainos. Kai kurie ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės skaičiuoja nuostolius ar balansavimą ties nuliu.

Skriaudė ne gamta

Valavičių kaimo ūkininkai Neringa ir Darius Tamošaičiai, konkurso „Metų ūkis“ antros vietos laimėtojai, įvertinti už konkurencingo ir draugiško aplinkai šeimos ūkio sėkmingą plėtojimą, teigė, kad jiems metai buvo vidutiniai. Ūkio šeimininkas vardijo, kad į šeimos ūkį jungiasi keturių Tamošaičių – jų su žmona bei jo brolio ir motinos – ūkiai.

Šeimos ūkis augino žieminius kviečius, rapsus, vasarinius miežius ir kviečius, cukrinius runkelius. Žieminių grūdinių kultūrų derliaus kokybė nenuvylė – kviečius išsikūlė sausus, jų džiovinti nereikėjo, jie atitiko 2 klasės reikalavimus. Iš vasarinių kviečių vos pavyko prikulti 4 t/ha, o vasariniai miežiai derėjo apie 2,5 t/ha. Spalį Tamošaičių cukrinių runkelių 70 ha plantacijoje dar virė darbymetis. Kol nelijo, runkelių šaknys buvo švarios, o cukringumas svyravo nuo 18 iki 19 proc. Derlingumas tonomis sukosi apie vidutinį.

Ūkininkas D.Tamošaitis atkreipė dėmesį, kad nors ūkyje grūdų derliai užaugo vidutiniai, kai reikėjo parduoti, kviečių ir rapsų supirkimo kainos, palyginti su praėjusių metų, buvo labai nukritusios. Išankstinių sutarčių sudaręs nebuvo, tad visus metus triūsiančiam žemdirbiui – gerokai per prastos. Tamošaičiai visą iškultą derlių pardavė iki spalio 1 d., nes reikėjo apyvartinių lėšų atsiskaitymui su prekių tiekėjais.

Šiemet ryžosi visą derlių iš karto parduoti, nes prieš keletą metų belaukdami buvo pralošę. Surizikavę šiemet pardavė tokia kaina, kokia tuo metu buvo rinkoje, tačiau netrukus grūdų kainos pakilo. „Supirkėjai tuo naudojosi, nes žemdirbiams reikėjo atsiskaityti su tiekėjais. Prieš ir po spalio 1 d. – nemažas kainų skirtumas“, – pastebėjo D.Tamošaitis. Dėl to nuoskaudą jaučia ne tik jis, bet ir kiti ūkininkai.

Žvelgdamas jau į kitus metus, ūkininkas svarstė, kad iš vasarinių kultūrų auginimo nelabai kokia nauda, todėl rizikuos ir planuoja auginti daugiau žiemkenčių. Jų rudenį jau pasėję 120 ha ir dar planuoja 30 ha pasėti nuėmę cukrinius runkelius. Ūkininkauja netoli „Via Balticos“ automagistralės, todėl 5 ha šeimos ūkio žemės, iš kurios dalis buvo nuosavos, kita – nuomojamos, ūkis neteko plečiant automagistralę.

Mažas, bet stiprus ūkis

Už sėkmingą ūkininkavimą ir Sūduvos krašto kulinarinio paveldo puoselėjimą Šunskų miestelio ūkininkas Vitas Barišauskas „Metų konkurse“ pelnė trečią vietą. Šventėje apdovanojimą atsiėmė ūkininko žmona, nes Vitas nespėjo užbaigti rudeninės sėjos ir tam išnaudojo gerą šeštadienio orą. Jį „Valstiečių laikraštis“ pakalbino telefonu. Pasak V.Barišausko, jo ūkis mažas – valdo 62 ha žemės. Šiemet pardavimui augino žieminius rapsus, kviečius ir miežius, taip pat vasarinius kviečius. Šunskiečio ūkyje derliai buvo geresni negu pernai, o kainos, deja, prastos.

„Pernai kainos buvo arti tiesos. Bet šiemet pagal išauginimo sąnaudas supirkimo kainos gerokai per mažos. Reikėtų gauti apie 200 Eur/t, bet ne po 150–160 Eur/t už 4 klasės grūdus. Taip ir skaičiuoju, ką įdedu į žemę, jeigu kainos būtų kaip pernykštės, tai būtų viskas gerai, bet kadangi šiemet kainos žemesnės nei pernai, o sąnaudos tos pačios, mes negauname tiek pajamų, kad būtų rentabilu. Arba negalime išsimokėti vienkartinio atlyginimo, gaunamo kartą per metus. Dėl to šiemet derliai geresni, bet metai – kuklesni“, – daug nesisielojo ūkininkas.

Daliai kviečių derliaus V.Barišauskas turėjo ir išankstinių sutarčių, tad šie pardavimai buvo truputį geresni – sukosi apie 180 Eur/t už 4 klasės grūdus. Vasariniai kviečiai ūkyje buvo ekstra klasės. Jų nelabai daug buvo pasėjęs, nes dalį žemės buvo palikęs pūdymui. Ūkininkas džiaugėsi, kad jam kiekvienais metais vasariniai kviečiai užauga geros kokybės, bet šiemet derlingumas nebuvo didelis – byrėjo tik apie 4 t/ha. Taip ir turėjo būti, nes vasarinius kviečius sėjo į kiek lengvesnę žemę.

„Aš mažiukas ūkininkėlis. Žmona padeda, bet ji turi tiesioginį darbą, o aš atsidavęs tik ūkiui. Per javapjūtę samdau – atvažiuoja kombainas, sumoku už nukūlimą ir nukulia, belieka pačiam tik grūdus parsivežti. Taip patogiau. Tokiam ūkeliui, kaip mano, be šansų nusipirkti naują kombainą. Amžius jau toks, vis labiau artėju link 60-ies, tai nelabai jau norisi lįsti skolintis į bankus. Jeigu šiandien pirkčiau naują kombainą, kiek metų reikėtų už jį mokėti... Tokių didelių finansinių įsipareigojimų jau nenoriu“, – patikino nuo 2000 metų ūkininko kelią pasirinkęs Vitas.

Apdovanojimą už vyrą atsiėmusi Vito žmona atskleidė kitą svarbų vyro nuopelną. Jie patys augina rugius, patys juos arpuoja senoviniu būdu, patys juos mala ir medžiu kūrenamame „pečiuje“ kepa įvairių rūšių naminę duoną – paprastą ruginę, pagardintą saulėgrąžų, kanapių, moliūgų sėklomis ir vaisinę. Naminės duonos į šventę neatsivežė. Kai darbymetis baigsis, Barišauskai grįš į įprastą ritmą: paprastai duoną kepa kartą per savaitę – ketvirtadieniais. „Mūsų „pečius“ labai didelis, pašauti telpa net 17 duonos kepalų“, – pasakojo Vito žmona, neprisiimanti pagrindinės kepėjos pareigų. Ji sako esanti tik vyro pagalbininkė, nes svarbiausius darbus atlieka jis.

Yra kuo pagirti ir kuo papeikti

Prie Ūkininkų sąjungos Marijampolės skyriaus kiemelio sutiktas ūkininkas Giedrius Kereiša atviravo šiemet galįs papeikti gamtą už tai, kad šio krašto žemdirbiams labai pašykštėjo lietaus – palijo tik tiek, kad visiškai neišdžiūtų. Anot Giedriaus, pagirti reikia už tai, kad augalams saulės užteko, todėl Kereišos ūkyje derlius neblogas – išgyvensią.

G.Kereiša dirba 130 ha žemės, iš jų – 30 ha augino cukrinius runkelius, kuriuos jis rudenį vadina didžiausiu išsigelbėjimu. Tiesa, buvo visko. Ūkio savininkas neužmiršta, kaip jau ir taip prastai dygusius cukrinius runkelius šiemet pribaigė užėjusi pavasarinė liūtis. Tąkart juos sunaikino ne 100 proc., bet didžiąją dalį teko atsėti. Buvo apdraudęs, todėl žalą padengė draudimas.

Giedrius pasėlius draudžia jau ne vienus metus ir kitiems pataria tą daryti. Kaštus padengė draudimas, o antrą kartą pasėtos sėklos sudygo ir spėjo užauginti derlių. Šeimininką džiugina geras 17,5–18 proc. išaugintų saldžiųjų šaknų cukringumas, o ir runkelių šaknys – didžiulės. G.Kereišos ūkis prikasa vidutiniškai 60 t/ha, rezultatai nenusileidžia daugiamečiam derlingumo vidurkiui. Jeigu gamta būtų nepašykštėjusi gerų sąlygų, gal būtų prikasęs ir 80 t/ha. Kokius galingus runkelius žemdirbiai išaugino buvo galima pamatyti ir Marijampolės žemdirbių derliaus šventėje.

„Pernai ir šiemet cukriniai runkeliai man yra pati rentabiliausia kultūra, kuri mus ir gelbėja. Šiemet dar rapsai gelbėjo, o grūdai pagal praeitus ir užpraeitus metus šiemet „sugrįžo“ labai „skūpiai“, – tikino Giedrius. – Didžiausia mano svajonė kitiems metams, kad būtų stabilumas valstybėje, vyriausybėje, kad kuo mažiau valdžia keistų įstatyminius ir poįstatyminius aktus.“

Bitės nemiegojo

Kuo šie metai buvo blogi ir kuo geri bitininkams, šventėje galėjo išsamiau pristatyti bitininkas Valentinas Juraitis, pagal profesiją – žurnalistas, pildantis naujienas bitininkams skirtoje interneto svetainėje. „Lietuvoje vienas gyventojas sunaudoja tik apie 700 gramų medaus per metus, o ES – 2 kg. Medų reikia ne spintelėje, o ant stalo laikyti. Pardavimų padėtis visada sunki, bet žiūrėkime optimistiškai“, – kvietė bitininkas.

Anot V.Juraičio, žvelgiant plačiau, šie metai Lietuvos bitynams geri, nes buvo ir drėgmės, ir šilumos, ir žiedų. Šiemet buvo puikus obuolių derlius, tai ženklas, kad bitės soduose padirbėjo labai gerai. O medaus realizacija visada yra labai sunki. Tą lemia tarptautinė padėtis. Į ES daug medaus patenka iš trečiųjų šalių ir labai sunku ką pakeisti.

V.Juraičio gimtinė Marijampolėje, bet dabar jis gyvena Vilniuje ir bityną kopinėja už Nemenčinės. Iš vienos šeimos prisuka vidutiniškai 30 kg medaus. Bet šeimos būna įvairios. Vilniaus krašte vyrauja žvyrynai, juodžemyje daugiau galėtų prisukti, bet 30 kg iš šeimos gauti apie Nemenčinę yra optimalu. „Mūsų medus yra įvairus – kalvos, pakalnės, šaltiniai, gana geras miško ir pievų medus. Šiemet vidurkį prisukau“, – teigė bitininkas.

Jo teigimu, visur reikia kelti kvalifikaciją, mokytis, nes galima prisukti ir daugiau. Yra daug dėmenų. Jo paties bitininkavimo patirtis – 10 metų, tai – nedaug, bet mokėsi turguje pas žmones, žinių sėmėsi iš knygų, išleidęs leidinį „Bitininko kalendorius-žinynas“.

Duonos visada reikia

Seniūnijų kiemeliuose dar buvo galima sutikti amatininkų, kepėjų. Ilgametė duonos kepėja Laima Adomaitienė iš Mokolų kaimo šį amatą saugoja apie 20 metų. Kepėja prisipažino, kad naminės duonos iškepa jau nedaug – krosnį kuria vieną kartą per savaitę. Nemažai duonos nuperka tiesiai iš jos namų, dalį pati veža parduoti į turgus.

Žemdirbių derliaus šventei iškepė ir siūlė tradicinės lietuviškos ruginės duonos, plikytos, raugintos, šiek tiek pagerintos, maišytos su kviečiais, linų sėklomis ir saulėgrąžomis, ruginio pyrago. Viskam reikia žaliavos. Laimutė ištikima dviem vietiniams ūkininkams, kurie užaugina rugių. Jeigu prapultų ūkininkai, nebeaugintų, ji negalėtų kepti senovinės natūralios naminės duonos. „Mano pačios sveikata kiek prastėja, todėl gali būti, kad taip savaime amatas ir išnyks. Bet kol pajėgiu, tol kepu“, – pakalbinta šypsojosi Laima.

Vienos sumažėjo, kitos – padidėjo

J.Basanavičiaus aikštėje kiekviena seniūnija turėjo savo gražiai dekoruotus kiemelius, vaišių stalus. 2024-uosius Marijampolės savivaldybės kaimų žmonės prisimins ir kaip permainų metus – reforma neaplenkė ir seniūnijų. Nuo liepos 30 d. Marijampolės savivaldybėje buvo panaikintos Gudelių, Marijampolės kaimiškoji ir Šunskų seniūnijos, o nuo rugpjūčio 1 d. įsteigtos naujos Mokolų ir Patašinės seniūnijos. Po administracinės seniūnijų reformos vietoje buvusių šešių seniūnijų liko penkios kaimiškosios seniūnijos. Ši reforma ne tik pakeitė kai kurių seniūnų darbą, bet ir atsiliepė kaimo žmonių ir ūkininkų gyvenimui.

„Kaip žemės ūkis, taip ir rūpesčiai. Be rūpesčių nebus ir žemės ūkio, nes ten daugiausia rankų darbo, technikos reikia, labai brangus darbas“, – sakė naujosios Patašinės seniūnijos seniūnas Algis Milius, beveik 28 metus vadovavęs kaimiškajai Marijampolės seniūnijai.

„Būna, kad gyventojai pripratę prie to paties žmogaus, prie tos pačios įstaigos pavadinimo ir juos kažkiek šokiruoja, bet laikas viską užgydys. Seniūnijai ir seniūnui dabar lengviau. Turėjome vieną didžiausių Lietuvoje kaimišką Marijampolės seniūniją. Būdavo daug darbo, prie kiekvieno žmogaus neprivažiuosi, nepadėsi. Dabartinė nauja Patašinės seniūnija perpus mažesnė. Ankstesnėje seniūnijoje turėjome 5,7 tūkst. gyventojų, dabartinėje liko 3,3 tūkst. gyventojų. Po reformos liko 42 kaimai, o kiti 26 kaimai persikėlė į Mokolų seniūniją“, – apie sumažėjusias apimtis pasakojo A.Milius.

Nors vos ne 30 metų vadovavo Marijampolės kaimiškajai seniūnijai, o dabar – jau Patašinės seniūnijai, A.Milius į permainas žvelgia optimistiškai. „Mintinai žinau, kur koks kokioje pakelėje auga medis, koks žmogus kur palaidotas, kokia jo giminė, kokie anūkai, tai man niekas nesimaišo. Kai man kirto beveik pusę seniūnijos, kaip pusę kūno dalies nukirto. Tai aš tikrai jaučiu tą pusę. Ir žmonės domisi, bendrauja, skambina. Visko būna, ko nenoriu sakyti“, – užbaigdamas puse lūpų atviravo Patašinės seniūnas A.Milius.

Bene mažiausiai seniūnijų reforma palietė Igliaukos seniūniją – liko tas pats pavadinimas, vadovauja tas pats seniūnas, tačiau labai nesmagiai jautėsi panaikintos ir prie Igliaukos seniūnijos prijungtos kaimyninės seniūnijos gyventojai.

„Matot, prie Igliaukos seniūnijos prijungė visą buvusią Gudelių seniūniją. Ribos išsiplėtė. Mūsų seniūnija viena didžiausių Lietuvoje. Iš pradžių žmonės nebuvo patenkinti, galbūt ne dėl sujungimo, o dėl pavadinimo. Bet reikia suprasti, kad didžiausia gyvenvietė yra Igliauka. Naujų seniūnijų kūrimas irgi tuo rėmėsi pagal galiojantį įstatymą. O pagrindinis dalykas – naujai susidėlioti darbus, nes prasiplėtė ribos. Ir pačiam reikėjo persiorientuoti, kad susidėliotume darbus. Reforma užbaigta, sujungta, kaip buvo pasakyta iš valdžios, taip ir atsitiko, visus darbuotojus turime, ką turėjome“, – sakė Igliaukos seniūnas Saulius Burbulis.

Gudelių seniūnijai vadovavęs Žydrūnas Krulikas po reformos perkeltas vadovauti naujai Mokolų seniūnijai. Jis permainas vertina realiai. „Vis tiek nebuvo tos „vienybės ir teisybės“. Tarp seniūnų, atrodė, vienas dirba daugiau, kitas – mažiau. Dirbau Gudeliuose, kur nebuvo 1 tūkst. gyventojų, o dabar Mokolų seniūnijoje turime 3 316 gyventojų. Mokolų seniūnija ribojasi su Vilkaviškio rajonu, labiausiai nutolę Balsupiai, paskui Skaisčiūnai, Valavičiai, arčiau miesto Meškučiai ir patys paskutiniai – Gulbiniškiai. Tokia ilga, išsitęsusi mūsų seniūnija. Šunskai – jau į kitą pusę“, – kaimus ir miestelius vardijo naujos Mokolų seniūnijos seniūnas Ž.Krulikas.

Svetingas kraštas

Į Marijampolės žemdirbių šventę su dovanomis atvykęs Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) direktorius Sigitas Dimaitis teigė, jog pervažiavęs per visą Sūduvą – nuo Kidulių iki Marijampolės, nes pats kilęs iš Zanavykijos, atkreipė dėmesį, kad laukai visur gražiai sutvarkyti, todėl pats tinkamiausias laikas tokiai šventei. ŽŪR vardu jis įteikė padėką už pažangų ūkininkavimą ir perspektyvų augalininkystės ūkio plėtojimą ūkininkams Rūtai ir Rolandui Venckevičiams, antrą padėką perdavė ūkininkui Ričardui Baltrušaičiui.

„Ūkininkai ir pasisėjo, ir nusiėmė, ir prisišienavo. Iš tiesų negalima labai skųstis. Ir grūdų, ir cukrinių runkelių augintojai nori pelno. Grūdų kainos neatitiko lūkesčių, bet manau, kad ūkininkai turėtų galvoti į ateitį, kaip labiau diversifikuoti ūkius. Vien su grūdinėmis kultūromis perspektyva gali būti sudėtinga. Pasibaigus karui, atsigavus Ukrainai, pakankamai didelį žaidėją matome ir Rusiją. Manau, kad stebuklingų javų kainų gali ir nebūti, tad reikėtų apie tai jau šiandien susimąstyti. Karas vis tiek kada nors baigsis. Mes vis tiek gyvename ne viena diena. Pieno sektoriuje reikia galvoti apie savikainą, pieno primilžio didinimą, labai neiškeliant kaštų, didesnį dėmesį skiriant gyvulių genetikai“, – situaciją žemės ūkyje analizavo S.Dimaitis.

Jis pridūrė, kad Marijampolėje labai gera rudens tradicija, atmosfera visada šilta, todėl derliaus šventėse lankosi daug metų.

Šventės šeimininkas Marijampolės meras Povilas Isoda dėkojo visiems prisidėjusiems prie šventės kūrimo. Sveikindamas žemdirbius ir jų šeimas, dėkodamas kaimo bendruomenių žmonėms, meras kvietė skirti laiko sau, pabendrauti tarpusavyje, pasižiūrėti vieniems į kitus, ką pavyko nuveikti, pasidalinti patirtimi. Dėkojo įstaigoms, organizacijoms, svečiams, kad susirinko. „Be jūsų visų šventės nebūtų“, – sakė meras.

Žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus trys padėkos nukeliavo į skirtingus ūkius. Liudvinavo ūkininkui Dariui Isodai ministras padėkojo už ilgametį ūkininkavimo tradicijų puoselėjimą, modernaus ir inovatyvaus ūkio sukūrimą. Šunskuose aliejinę įkūrusiems Ingai ir Leonardui Kalinauskams – už kantrybę ir pastangas plėtojant įvairių aliejų spaudimą, žmonių grožio ir sveikatos tausojimą, ekologiškos produkcijos gamybą. O Varnupių kaimo mišraus ūkio savininkei Stanislavai Stanynienei – už modernaus ir išmanaus pienininkystės ir uogininkystės ūkio puoselėjimą, inovacijų diegimą žemės ūkyje. Žemdirbių šventės dalyvius diskutuoti kvietė ir Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atstovai renginyje „Nuo arklo iki roboto – 100 žemės ūkio pažangos metų“.