Ne vienus metus mėsinius galvijus auginę ūkininkai džiaugėsi atradę nors kiek pelno nešančią žemės ūkio šaką, tačiau šiemet apie jokį pelną net ir svajoti nedrįsta – mėsinių galvijų supirkimo kainos beveik susilygino su mėsai parduodamų karvių supirkimo kainomis. Dar didesnis nusivylimas sklando tarp mėsinius galvijus ekologiškai auginančių ūkininkų: ekologiškai užaugintos mėsos nelabai kam ir bereikia – tenka galvijus pardavinėti už tokią kainą, kaip ir užaugintus įprastai. Smogta ir išmokų vėzdu – į vienas ekologiškai ūkininkaujantieji pretenduoti negali, o kitų iš viso nebeliko.

Neapsimoka auginti

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Alytaus skyriaus „Dzūkijos ūkininkas“ pirmininkui Mariui Gudaičiui šiemet dar neteko Dzūkijoje sutikti mėsinių galvijų augintojų, kurie džiaugtųsi apčiuopiamais rezultatais ir tuo, ką veikia. Visi įsitempę, nes nuo pernai nuolat mažėja mėsinių galvijų supirkimo kainos. Ir iki šio rudens – jokio pagerėjimo.

Jis VL sakė, kad žiemą, kai krito pieno supirkimo kaina ir didžioji dalis ūkių suskubo nutraukti pieninę galvijininkystę, ūkiams teko išparduoti gyvulius. O tai pajutę supirkėjai, anot M.Gudaičio, sumažino visos jautienos kainą – nesvarbu, ar tai pieninė karvė, ar tai mėsiniai buliai. Dėl to šiemet ūkininkams labai blogai – išaugintų gyvulių supirkimo kainos nusiritusios į pakalnę, kai kurie pasiskaičiuoja ir sako, jog neapsimoka juos auginti.

Kai ūkininkas už gyvo svorio kilogramą gauna keliais centais daugiau, kitam nesako, nes nenori kaimyno įskaudinti. „Nėra nustatytos griežtai apibrėžtos kainos. Pavyzdžiui, visi dabar gaus 1,5 euro už kilogramą gyvo svorio. Priklauso nuo svorio, skaičiavimo formulės“, – dėstė M.Gudaitis, priminęs, kad rudenį, artėjant žiemai, ūkininkai kaip tik ir parduoda dalį išaugintų galvijų.

Dėl susidariusios nepalankios situacijos, anot M.Gudaičio, šiemet visi ūkininkai nerimauja, nes visus kamuoja vienas ir tas pats klausimas – ką daryti su gyvuliais?

Žiemą, kai krito pieno supirkimo kaina ir didžioji dalis ūkių suskubo nutraukti pieninę galvijininkystę, ūkiams teko išparduoti gyvulius. O tai pajutę supirkėjai sumažino visos jautienos kainą – nesvarbu, ar tai pieninė karvė, ar tai mėsiniai buliai.

„Galvijas juk yra gyvas organizmas. Jis kiekvieną dieną iš šeimininko reikalauja priežiūros, pašaro. Artinasi ir šaltasis žiemos periodas. Tik labiausiai užsigrūdinusių veislių galvijai gali ištisus metus išgyventi lauke ir jiems žiemą jokių problemų nekyla. Kitus reikia įsileisti po stoginėmis, į tvartus. Bet nesvarbu, kur laikai, gyvulius reikia prižiūrėti kiekvieną dieną. Čia ne traktorius, kad jį užgesinai ir jis gali stovėti metus laiko be šeimininko dėmesio. Galvijams reikia kokybiškų pašarų, laiku pasirūpinti jų sveikata – į juos nuolat investuoti“, – vardijo jis.

Galvijai tampa našta

Varanausko kaime (Krokialaukio sen., Alytaus r.) ūkininkaujantis Mindaugas Matulionis daug metų plėtoja mišrų ūkį – be augalininkystės užsiima ir mėsinių galvijų auginimu. Šiuo metu ūkininko bandoje iš viso su prieaugliu – apie 170 galvijų. Anksčiau šio ūkininko galvijų bandoje yra buvę ir per 200 „galvų“. Pasak šeimininko, pastaruoju metu jau ir jis nebematąs mėsinių galvijų auginimo perspektyvos.

Tai, jog mėsinių galvijų auginimas ūkiui neduoda norimos grąžos, M.Matulionis pradėjo jausti apie 2020 metus – nuo COVID-19 pandemijos pradžios. Jis skaičiavo, kad dabar didžiausias rūpestis yra tas, jog galvijų mėsos supirkimo kaina neišliko net tokia, kokia buvo prieš 5 metus – pastaruoju metu ji net kiek mažesnė.

„Tai viską ir apsprendžia. Juk man reikia mokėti mokesčius, žmonėms – atlyginimus, atsiskaityti už elektrą, kitas paslaugas. Išlaidos išaugo net kartais, o mėsos kaina liko tokia pati ir dar mažėja“, – situaciją aiškino Dzūkijos regiono mėsinių galvijų augintojas, juos auginęs tik mėsai ir produkciją parduodantis tik Lietuvoje.

Mindaugo planuose – visai atsisakyti šios ūkio krypties ir naikinti mėsinių galvijų ūkį. Kada tai atsitiks, prognozuoti ir atvirauti nebuvo linkęs, bet neslėpė, kad kitų metų pavasarį mėsinių galvijų jau gali ir nebeturėti. Jo teigimu, pagal esamas rinkos sąlygas, ilgiausiai jis galvijų auginimą ištemptų maždaug iki vienų metų. „Dar ir pats tiksliai nežinau, kaip ilgai tversiu, sunku pasakyti, nes pagal šios dienos situaciją, jokių perspektyvų nebematau“, – teigė mėsinių galvijų augintojas.

Reikia apyvartinių lėšų

M.Matulionis rūpinasi apie 750 ha žemės, dalis – nuosavos, dalis – nuomojamos. Šiemet augino žieminius rapsus, žieminius bei vasarinius kviečius, kukurūzus grūdams. Pastaruosius planuoja kulti spalio pradžioje, iš jų tikisi vidutinio derliaus.

Prieš 20 metų M.Matulioniui teko nelengva užduotis – žuvus tėčiui, tuomet labai jaunam vaikinukui teko stoti tėčio vieton ir vadovauti ūkiui. Per kelių dešimčių metų laikotarpį jam teko ne kartą susidurti su nemenkais sunkumais, iššūkiais, bet visus atlaikė.

„Sunkiausia būna, kai kas nors nutinka iš anksto nenumatyto. Pavyzdžiui, augalininkystėje pasitaiko sausros, būna prasta išaugintų grūdų kokybė, produkcijos kainų svyravimai“, – kalbėjo ūkininkas, neneigęs, kad šiemet grūdų kokybė prastesnė nei norėtųsi, be to, pernai rudenį teko investuoti, pirkti brangias trąšas, degalus. Tad įdėtų sąnaudų grūdų supirkimo kaina nepadengia.

Dalį išauginto grūdų derliaus M.Matulionis pardavė, dalį – saugos, bet ir saugoti ilgai negalės, nes su kiekviena diena stebi vis mažėjančią supirkimo kainą. „Kažkokią dalį dar saugosime, o vis tiek reikės rizikas kažkaip dalintis. Dėl dalies grūdų supirkimo buvome sudarę išankstinių sutarčių ir pardavėme kiek geresne kaina. Bet nežinau, kas laukia. Balansą suskaičiuosime metų pabaigoje“, – kalbėjo Mindaugas, vėl atsidūręs apsisprendimo kryžkelėje – ar toliau ir kiek laiko auginti mėsinius galvijus, kurie grąžos ūkiui neneša.

Ekologiškus – ta pačia kaina

Netoli Alytaus (Alovės sen.) ekologiškai per 120 mėsinių galvijų auginantis Aidas Zapereckas buvo atviras – viską dabar lemia supirkimo kainos. Jis patikino galvijus auginantis ekologiškai, tačiau pripažino, kad supirkimo kainai tai įtakos nedaro – nebeliko jokio kainų skirtumo ir supirkėjai nemoka daugiau už ekologiškai užaugintą jautį ar ekologiškus grūdus.

„Šiemet grūdus pardaviau už tiek pat, kiek superka tradiciniame ūkyje išaugintus, nes nebuvo rinkos juos brangiau parduoti. Visas mano ūkis ekologinis, bet kuo toliau, tuo labiau nėra jokios perspektyvos tęsti šią kryptį. Anksčiau už kiekvieną gyvulį, jį pardavus, ekologiniams ūkiams pridėdavo po 30 eurų išmoką. Šiemet jos jau nėra. Vasaros pradžioje teko parduoti galvijų, tai man mokėjo kaip ir visiems kitiems, kurie augino neekologiškai. Niekas nepasikeitė ir rudenį. Svarstau kažką keisti, o gal net ir visai atsisakyti ekologinio ūkininkavimo“, – kartaus nusivylimo neslėpė šeimininkas.

Anot A.Zaperecko, kai mėsinių galvijų augintojai atsidūrė ant bedugnės krašto, valstybė pradėjo remti ne žemdirbius, o palaikyti perdirbėjus, kurie ir taip uždirba „liūto dalį“. Ūkininkai nustumiami į antrą planą. Mėsinių galvijų augintojams yra pavykę išvežti galvijus į užsienį, bet pastaruoju metu ir toks variantas nėra įgyvendinamas – rinka nėra palanki. „Kiaulei užauginti užtenka pusės metų, o galvijui reikia laiko, kol užaugini“, – priminė jis. Nuo pernai likę nemaži kiekiai pašarų. Tas jo ūkio galvijus ir išgelbėjo, o jeigu neturėtų naujai atsėtų pievų, tai būtų iš viso liūdna.

Didžiausios pajamos A.Zaperecko ūkyje atkeliaudavo iš gyvulininkystės, nes jo ūkyje apie 90 proc. sudaro pievos. Pagrindinė ūkio veikla – mėsiniai galvijai, kurių auginimu Aidas užsiima nuo 2006 metų. „Artėja dvidešimtmetis. Seniai tą darau ir viską, ką uždirbu, vėl dedu į ūkį ir dar nematau jokio prašviesėjimo. Žinoma, mano ūkis jau kitoks, negu buvo, kai tik pradėjau, viskas kitaip, bet pats sau nieko – nei geriau, nei gražiau gyventi neleidžiu, viską kišu atgal į ūkį. Arba įsigyju žemės sklypą, arba statau ūkinį pastatą, gerinu bandą – pirkau vienus veislinius gyvulius aubrakus iš Prancūzijos, po to įsigijau grynaveislius limuzinus Lietuvoje. Pagerinau, bet perspektyvos kol kas nematau“, – tikino jis.

Aido ūkyje žemės nederlingos, reljefas labai kalvotas. Jis aiškino, kad jam neleidžiama suarti kalvos, nes ši erozuotų, bet jo ekologiniame ūkyje nearti žemės – nesuderinamas dalykas – neįmanoma suvaldyti piktžolių antplūdžio. Mėsinių galvijų ūkyje prioritetas yra pievos, bet negali jų atnaujinti – valdžia pritaikė apribojimus.

„Draugiškesnio aplinkai už mane jau negali būti, tai kokį atšilimą aš skatinu? – stebėjosi jis. – Bet sugalvoja, įveda visokių reikalavimų ir valstybė skatina ūkininką tiesiog pasitraukti, išeiti iš ekologijos.“

Anot A.Zaperecko, jeigu nesikeis sąlygos, galvoja apie kraštutinį kelią – grąžinti ekologines išmokas, jeigu jam jas sumokės, ir atsisakyti ekologinio ūkio statuso, neišbuvus 5 metų laikotarpio. A.Zapereckas ūkyje rūpinasi 160 ha žemės, iš jų 30 ha – ariamos. Ką užaugina, sunaudoja ūkyje galvijų pašarui, kitą dalį grūdų derliaus parduoda.

„Tiek suvaržymų, kad ūkininkauti beveik negali. Noriu pakviesti į savo ūkį žemės ūkio ministrą, gal jis vietoje susidarys vaizdą, kur ūkininkauju. Gamta čia nepaprastai graži – reikalavimus kraštovaizdžiui išlaikau – mano žemėje aplinkui miškeliai. Aplinka nuostabi, tik ūkininkauti labai sunku“, – kalbėjo ūkininkas.

Ūkininkai pasimetę

LŪS atstovo M.Gudaičio pastebėjimu, Nemunas Alytaus rajoną perskelia į dvi dalis. Kairiojoje Nemuno pusėje, kur ūkininkauja M.Matulionis, yra pakankamai nemaži derlingos dirbamos žemės plotai, užsilaiko drėgmė, ten įsikūrusiems ūkininkams yra lengviau pasiruošti pašarų, išauginti grūdų. Dešinėje Nemuno pusėje ūkininkavimo sąlygos kardinaliai skiriasi – ten žymiai sudėtingiau ūkininkauti.

A.Zaperecko ūkis kaip tik ir įsikūręs dešiniajame Nemuno krante, kuri pasižymi įspūdingomis kalvomis. „Gyvuliams laipioti gal ir patinka, bet toks reljefas, kur daug kalvų, pelkių, krūmokšnių, nepalankus ūkininkavimui – dirbamos žemės plotai nedideli, o gaunamas derlius – kuklus“, – pasakojo M.Gudaitis.

Tačiau tiek vienoje, tiek kitoje Nemuno pusėje ūkininkai priversti užsiimti ir gyvulininkyste, ir augalininkyste – taip išlaiko ūkių balansą. Vienais metais „patempia“ grūdų derliai, kitais – iš gyvulių gaunamos pajamos.

„Turi užsiimti bent keliomis kryptimis arba ūkininkauti ir dar papildomai dirbti samdomą darbą mieste. Nes 100 proc. išgyventi tik iš ūkio yra sudėtinga. Jei nori – turi laikyti daugiau nei 100 melžiamų karvių arba dirbti 300–500 ha žemės. Mažesni jau beveik pasmerkti kaip neturintys ateities“, – situaciją apžvelgė M.Gudaitis.

Šiemet dzūkams darbus bei sėjų terminus sujaukia ir žaliojo kurso reikalavimai. Jų nuomone, gal teoriškai įvestos naujovės skamba neblogai, bet kai reikia jas pritaikyti realybėje, tampa darbu dėl darbo.

„Pasėjo posėlį, bet labai sausa ir nedygsta, o kur jei ir sudygo – neauga. Be to, norint įgyvendinti kai kuriuos reikalavimus reikia turėti specializuotą techniką, išmaniuosius tiesioginės sėjos agregatus. Tai ūkininkui sukelia daug streso ir papildomų išlaidų“, – Dzūkijos ūkininkų nuotaikas nusakė LŪS Alytaus skyriaus atstovas.

Faktai

Žemės ūkio duomenų centro skelbiama informacija, šiemet rugsėjo pradžioje vidutinė galvijų skerdenų supirkimo kaina siekia 327,9 Eur/100 kg, tai 13,85 proc. mažiau nei pernai, kuomet rugsėjo pradžioje augintojams buvo mokama vidutiniškai 380,63 Eur/100 kg.

Jaunų bulių skerdenų supirkimo kaina šį rugsėjį buvo 370,01 Eur/100 kg, pernai tuo pačiu metu vidutinė skerdenų kaina buvo 412,47 Eur/100 kg. Bulių supirkimo kaina šiemet siekė 356,39 Eur/100 kg, pernai – 409,8 Eur/100 kg. Karvių skerdenos šiemet kainavo 304,43 Eur/100 kg, pernai – 359,02 Eur/100 kg. Telyčių skerdenų kaina taip pat krito: šiemet rugsėjį – 335,18 Eur/100 kg, pernai – 373,61 Eur/100 kg.