Kai kalbama apie trumpąsias maisto tiekimo grandines, kaip itin sėkmingas akcentuojamas Lazdijų rajono pavyzdys. Tiesa, greičiausiai be čia gyvenančių ūkininkų Ginto ir Rasos Cimakauskų to nebūtų galima padaryti.

Gerai apgalvotas modelis

Trumpųjų maisto tiekimo grandinių modelis sparčiai populiarėja visoje šalyje. Juk tiesiai iš ūkininkų ant pirkėjų stalų patiektas maistas neretai būna daug skanesnis, sveikesnis ir net pigesnis. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) deda visas pastangas, kad toks modelis įgautų dar didesnę spartą. Įvairių šalies savivaldybių atstovai važiuoja vieni pas kitus semtis gerosios patirties. Ypač dažnai svečių sulaukia Lazdijų savivaldybės atstovai.

Kone visi Lazdijuose viešintys ir trumposiomis maisto tiekimo grandinėmis besidomintys asmenys anksčiau ar vėliau užsuka ir į Cimakauskų ūkį. Jame per metus užauginama apie 100 tūkst. kalakutų. Šeima taip pat dirba 300 ha žemės, kurioje daugiausiai auginamas pašaras sparnuočiams. Jų mėšlu tręšiami ir laukai, o nuosavoje skerdykloje išgauta paukščių mėsa iškeliauja po įvairius Lietuvos bei Lenkijos kampelius.

Į kaimyninę šalį išvežama didžioji dalis skerdenos – maždaug 90 proc. G.Cimakausko teigimu, lenkai – labai patikimi partneriai, laiku vykdantys visus įsipareigojimus. Su lietuviais ūkininkui ne taip pasisekė, jis yra turėjęs ir skaudžios patirties. Beje, kurdamas savo ūkį vyras kurį laiką patirties sėmėsi būtent kaimyninės Lenkijos kalakutų fermose.

Dalis pagamintos mėsos lieka ir Cimakauskų ūkyje, mat šeima Lazdijuose valdo nedidelį viešbutį, kurio klientus maitina kalakutiena. Viešbučio restorane kalakutienos patiekalai sudaro maždaug pusę viso meniu. Šalia viešbučio veikia kalakutų ūkio parduotuvė, kurioje visi norintieji gali įsigyti norimos produkcijos. Šiek tiek produkcijos Cimakauskai tiekia ir į Lazdijų rajono mokyklas, taip garantuodami vaikams šviežią bei kokybišką maistą. Visa tai skamba kaip gerai apgalvotas verslo modelis. Bet kaip šie dzūkai viso to pasiekė?

Surado trūkstamą verslo nišą

Auginti kalakutus Gintas ir Rasa pradėjo daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus – 1998 metais. Tuomet G.Cimakausko tėvai turėjo žemės, kuria nebegalėjo pasirūpinti, todėl šis darbas teko jam. Tada pora ėmė svarstyti, kaip turimą žemę panaudoti. Iš pradžių šeima augino kiaules, vištas, antis, vertėsi kitais įprastais ūkio darbais, tačiau labai greitai pasistatė nedidelę kalakutų fermą.

„Tuo metu atrodė, kad ji milžiniška – apie jokią galimą plėtrą net nebuvo minčių. Šiandien požiūris į tą fermą pasikeitęs kardinaliai. Ji atrodo ganėtinai maža“, – šyptelėjo G.Cimakauskas.

Praėjusio tūkstantmečio pabaigoje ir šio pradžioje kalakutai Lietuvos parduotuvėse buvo gana reti produktai. Dažniausiai jie atkeliaudavo iš Prancūzijos, būdavo šaldyti, nedideli ir skirti kalėdiniam stalui. Būtent neužpildyta niša ir pamėtėjo Lazdijų gyventojams verslo modelį.

G.Cimakauskas: „Vanduo turi būti toks švarus, kad jį galėtų gerti ir žmogus, pašaras – toks, kad tiktų ir šeimininkui, o kraikas – sausas, kad ant jo atsigulęs bet kuris asmuo jaustųsi komfortabiliai.“

Iš pradžių ūkyje per metus užaugdavo apie 400 kalakutų. Dažniausiai jie būdavo realizuojami prieš didžiąsias metų šventes. Labai greitai šis skaičius padvigubėjo, kol galiausiai pasiekė seniai užsibrėžtą tikslą – 100 tūkst. kalakutų. Jie auga keliose skirtingose fermose, iš kurių viena – dviaukštė.

„Abejoju, ar dar didinsime turimą paukščių skaičių. Jų mums visiškai užtenka. Jei dar labiau išplėstume kalakutų ūkį, reikėtų atitinkamai plėsti ir žemes, technikos parką, didinti ūkio darbuotojų skaičių. Nežinia, ar visa tai garantuotų didesnį pelną. Turimose patalpose ir dabar galėtume auginti didesnį paukščių kiekį, bet norime, kad kalakutai turėtų daugiau vietos, augtų laisviau. Taip juos prižiūrėti irgi yra daug patogiau“, – paaiškino G.Cimakauskas.

To, ką užaugina, neužtenka

Per visus ūkininkavimo metus Lazdijų gyventojai ne kartą naudojosi ES parama. Jų teigimu, sėkmingi žemdirbiai privalo nuolat atnaujinti turimą techniką, modernizuoti įrenginius. 2018 metais G.Cimakauskas buvo vienas pirmųjų šalies ūkininkų, gavęs ES paramą trumposioms maisto tiekimo grandinėms kurti. Jis įsigijo keletą parduotuvėlių ant ratų, kuriomis savo produkciją gali išvežioti ir pardavinėti atokesniuose šalies rajonuose. Dabar jo produkcija gali mėgautis ūkininkų turgelių, esančių Vilniuje, Kaune, Alytuje ar Druskininkuose, lankytojai. Ne veltui Gintas neoficialiai vadinamas Lietuvos ūkininkų turgelių krikštatėviu.

G.Cimakauskas pasakojo, kad kas mėnesį jo auginamiems kalakutams reikia maždaug 200 tonų pašaro. 75 proc. lesalui reikalingų grūdų vyras užsiaugina pats, likusią dalį yra priverstas pirkti iš kitų vietinių ūkininkų. Paprastai kalakutai šiame Dzūkijos rajone maitinami keturiais ingredientais: soja, saulėgrąžų aliejumi, kviečiais ir įvairiais mikroelementais. Cimakauskų ūkyje įrengtas ir našus lesalų gaminimo cechas, kuriame per valandą galima pasigaminti net iki 5 tonų pašarų.

„Geriausi pašarai – kviečiai. Aišku, juos galima keisti kukurūzais, tačiau pastaruoju metu kukurūzai yra brangesni už kviečius, todėl to daryti neapsimokėtų. Galima į grūdus įmaišyti ir maždaug trečdalį kvietrugių, tačiau tikrai ne daugiau. Priešingu atveju kalakutai pradėtų viduriuoti“, – pasakojo pašnekovas.

Vyras teigė neabejojantis, kad produkcijos kokybę ir skonines savybes lemia būtent pašaras. Kadangi Cimakauskų ūkyje lesalai gaminami iš tik pačių kalakutų mėšlu tręštų grūdų, mėsa yra itin skani ir sultinga.

Anot G.Cimakausko, sėkmingam kalakutų auginimui būtina užtikrinti tris svarbius niuansus. „Vanduo turi būti toks švarus, kad jį galėtų gerti ir žmogus, pašaras – toks, kad tiktų ir šeimininkui, o kraikas – sausas, kad ant jo atsigulęs bet kuris asmuo jaustųsi komfortabiliai“, – pabrėžė pašnekovas.

Neapsiėjo be sunkumų

Šiuo metu kalakutų supirkimo kainos – vienos geriausių per visą istoriją. Tai Cimakauskus labai džiugina. Visgi per visą ūkininkavimo istoriją būta ne tik sėkmių – neišvengta ir nemalonių istorijų. Pavyzdžiui, vos tik pradėjus auginti kalakutus viena didelė šalies įmonė pareiškė, kad jų nesupirks, nors buvo pažadėjusi tą padaryti. Aišku, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Šis nemalonus nesusipratimas paskatino ūkininkus ieškoti naujų rinkų. Taip buvo atrasta Lenkija, kurios supirkėjais Cimakauskai yra iki šiol labai patenkinti.

Iki šiol ūkininkai su siaubu atsimena ir vieną itin skaudų 2008 metų įvykį. Po žaibo iškrovos sutrikus elektros tiekimui sugedo ventiliacijos sistema ir fermoje užduso apie 11 tūkst. kalakutų, kurie jau netrukus turėjo būti parduoti. Nors paukščiai buvo apdrausti, nuostoliai buvo vis tiek gerokai didesni, nei tąkart kompensavo draudimo bendrovė.

Visgi sunkumai ūkininkus tik užgrūdino – jie atsitiesė ir toliau sėkmingai vysto savo verslą. Geriausias to pavyzdys – maždaug prieš dešimtmetį buvusio vieno Lazdijų banko patalpose atidarytas viešbutis, restoranas, SPA centras bei konferencijų salė. Šiandien tai – vienas didžiausių Lazdijų traukos centrų.

„Svarbu tikėti tuo, ką darai ir nebijoti sunkaus darbo. Norint viską galima pasiekti“, – šypsojosi G.Cimakauskas.