Pastaruoju metu netrūksta istorijų apie tai, kaip net ir stambūs ūkininkai atsisako karvių. Tokią istoriją vienu metu buvo galima rašyti ir apie Naujininkų kaime (Vilkaviškio r.) ūkininkaujančią Danutę Želvienę. Moteris taip pat buvo pardavusi per pusšimtį turėtų piendavių. Visgi ilgai gyventi be jų žemdirbė negalėjo, tad šiandien jos ūkyje vėl galima išgirsti šių galvijų mūkimą.

Planavo parduoti tik dalį

Maždaug prieš porą metų šalies pienininkystės sektorius trumpą laiką buvo tikrame pakilime. Už parduotą pieną ūkininkai gaudavo gana solidžius atlygius, tad daugelis iš jų buvo pradėję galvoti apie ūkių plėtras. Vis dėlto tokia situacija ilgai nesitęsė.

Greitai pieno supirkimo kainos grįžo į įprastas ribas, tad nemaža dalis karves laikančių žemdirbių vėl ėmė sunkiai sudurti galą su galu. Tai, be abejo, paskatino daugelį jų pradėti išparduoti turimus gyvulius. Taip pasielgė ir D.Želvienė. Tiesa, moteris iš pradžių neketino atsisakyti visų piendavių, svarstė parduoti tik dalį iš jų.

„Turėjau maždaug 50 karvių, o tvartuose buvo tik 30 vietų. Sūnus susitarė su supirkėjais iš Lenkijos, kad jie atvyks ir nupirks 20 gyvulių. Kai supirkėjai atvažiavo į mano ūkį ir apžiūrėjo visas karves, jie pernelyg nesiderėdami pasiūlė nupirkti jas visas, už vieną mokėdami po tūkstantį eurų. Šiek tiek pasimečiau, nežinojau, ką daryti, tačiau sūnus paragino priimti šį pasiūlymą. Galiausiai sutikau“, – prisiminė D.Želvienė.

Už gautus pinigus moteris nusipirko javų kūlimo kombainą, kurio ūkyje iki tol labai trūko. Netrukus ji ėmė sėti daugiau javų bei rapsų, šiek tiek praplėtė ir valdomų žemių plotą.

„Galima sakyti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Jei nebūčiau pardavusi karvių, nebūčiau įsigijusi ir naujo kombaino. Senasis per dieną daugiausiai nukuldavo vos 3 ha plotą, o naujasis nepalyginamai našesnis. Dabar vietoj 30 ha javų ir rapsų jau sėju 80 ha“, – pasakojo pašnekovė.

Įsigijo telyčių

Visgi be gyvulių ūkyje Danutė ilgai tverti negalėjo. Prie noro susigrąžinti gyvulius prisidėjo ir tai, kad pirmieji metai pardavus karves buvo nuostolingi. Tuomet lyg tyčia krito grūdų kainos, o trąšų kainos pasiekė iki tol neregėtas aukštumas.

Ilgai negalvojusi, vos po keleto mėnesių, D.Želvienė susisiekė su pažįstamu ūkininku ir iš jo įsigijo keletą telyčių. Netrukus jos ėmė vesti veršelius.

Moteris prisipažino, kad atsisakius karvių jai trūko rutinos. Be to, ji neneigė, kad nemokėjo gyventi be nuolatinių įplaukų už pieną.

„Už parduotus javus pinigai mokami kartą per metus, o už pieną – du sykius per mėnesį. Ir visai nesvarbu, kad skiriasi sumos. Bet ne tai man kėlė didžiausią diskomfortą. Karvės jau buvo tapusios gyvenimo būdu. Man visai nebūdavo sunku kasdien jomis rūpintis. Priešingai nei daugelis kitų ūkininkų, rūpindamasi pieno ūkiu aš visai nejaučiau jokio prieraišumo. Nueidavau pas gyvulius du kartus per dieną, o likęs laikas būdavo laisvas. Nemėgstu vakarėlių, į keliones leidžiuosi retai, geriausiai jaučiuosi būtent namų aplinkoje. O čia man reikia karvių“, – kategoriška buvo Naujininkų kaimo ūkininkė.

Maždaug prieš porą metų šalies pienininkystės sektorius trumpą laiką buvo tikrame pakilime. Už parduotą pieną ūkininkai gaudavo gana solidžius atlygius, tad daugelis iš jų buvo pradėję galvoti apie ūkių plėtras. Vis dėlto tokia situacija ilgai nesitęsė.

Bandant surasti tokio jos prieraišumo prie gyvulių priežastis, reikėtų atsigręžti į moters vaikystę. Nuo pat mažens ji augo tarp karvių. Kasdien po pamokų su kolūkyje dirbusia mama Danutė skubėdavo pas jas. Kol mama melždavo pieną, dukra girdydavo veršelius, miltais šerdavo kitus galvijus.

Jau vėliau sukūrusi šeimą ji ir pati pradėjo laikyti piendaves. Sako neturėjusi kitos išeities, mat aplink Naujininkų kaimą vyrauja itin nederlingos žemės, kurių našumo balas retai kada perkopia 30. „Šiame krašte daug kas augina karves. Tai – vienintelė logiška išeitis, dirbant tokias nederlingas žemes“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Palanki vasara

Šiuo metu Danutės ūkyje melžiamų karvių dar nėra daug – vos 12. Tiesa, jei viskas vyks pagal planą, šis skaičius jau netrukus turėtų gerokai išaugti. Moteris planuoja po metų jų bandą padidinti bent iki trijų dešimčių, o dar vėliau – iki pusšimčio.

Pieną Vilkaviškio rajono ūkininkė parduoda Marijampolės pieno konservams. Ir nors gaunama suma nė iš tolo neprilygsta tai, kurią gaudavo 2022 metų vasarą, anot moters, išgyventi tikrai galima. Tiesa, jei reikėtų samdytis ūkio darbuotojus, vargu, ar apsimokėtų laikyti karves. Dabar namuose triūsti Danutei padeda keturi sūnūs – kartu gyvenantis Kęstutis bei savo šeimas jau sukūrę Marius, Vytautas ir Arūnas.

Praėjusią vasarą Naujininkų kaimo gyventoja vadino palankia gyvulininkystei. Priešingai nei pernai, šiemet pavyko pasigaminti pakankamai pašarų žiemai. O jų reikės ne vien pieną duodančioms karvėms, bet ir ūkyje besiganantiems mėsiniams galvijams. Jų čia yra visas būrys. Bendras visų raguočių skaičius siekia maždaug 120. Tiesa, artimiausiu metu dalį mėsinių galvijų Danutė ketina parduoti. Laikyti tik juos moteris sakė nenorinti. Ūkininkė teigė jų šiek tiek prisibijanti, nes gyvuliai dažnai elgiasi agresyviai.

Jaučius D.Želvienė augina ne vien norėdama juos parduoti – namiškiai labai mėgsta jų mėsą. Apskritai, moteris stengiasi didžiąją dalį maisto pasigaminti pati. Ji savo reikmėms augina keletą kiaulių, o netoliese gyvenanti marti Indrė laiko mėsinių vištų bei ančių, kuriomis, aišku, pasidalina ir su anyta.

Moteris iš pieno taip pat gamina įvairius produktus, neseniai pradėjo užsiiminėti ir konditerija – susiradusi informacijos internete ėmė kepti išskirtinės išvaizdos bei skonio tortus.

Medų teko išmesti

Nepaisant to, kad prižiūri daugiau nei 100 galvijų, D.Želvienė namuose laiko ir ne vieną dešimtį bičių avilių. Savarankiškai bitininkauti ji pradėjo maždaug prieš 15 metų. Tiesa, šiuos vabzdžius moteris gerai pažino dar vaikystėje, mat jos dėdė buvo bitininkas, o Danutė kartais padėdavo iškopti medų.

„Anksčiau mano valdose avilius laikė pažįstama moteris, tačiau kai numirė jos vyras, našlė išsikraustė kitur ir keletą avilių paliko man. Galvojau, jog pasiliksiu vieną bičių šeimą ir taip bent sau turėsiu medaus. Iš pradžių pasigavau vieną bičių spiečių, po to nepastebimai šeimų ėmė daugėti. Vieni už simbolinę kainą pardavė avilius, kiti padovanojo, o su trečiais išsikeičiau į medų“, – pačią pradžią prisiminė pašnekovė.

Ji savo bites stengiasi prižiūrėti itin kruopščiai, tad jos šeimininkei neretai atsidėkoja nešdamos gausų derlių. Neblogą derlių bitelės Danutei sunešė ir šiemet, tačiau jo kiekis neprilygo ankstesnių metų rezultatams. Tiesa, tam yra objektyvių priežasčių.

„Šie metai dėl prikopinėto medaus kiekio tikrai neblogi. Tiesiog aš pati nesistengiau dirbti pramoniniu būdu – kiek bitės prinešė, tiek gana. Atsibodo verstis per galvą. Pastaruoju metu medaus niekam nereikia, o didmeniniu būdu jį superka už neadekvačias kainas, tad ir motyvacijos bitininkauti daug nelikę“, – mintimis dalijosi maždaug pusšimtį bičių šeimų laikanti D.Želvienė.

Ji šiais metais pirmą kartą savo gyvenime net išmetė dalį turėto medaus. Taip atsitiko dėl to, jog ilgai sandėliuoto medaus paprasčiausiai niekas nenupirko.

„Lietuvoje, kaip ir mūsų Vilkaviškio rajone, išaugo bitininkų skaičius, tad padidėjo ir konkurencija. Be to, pastaraisiais metais į Lietuvą įvežama vis daugiau pigaus kiniško ir ukrainietiško medaus, kuris po truputį iš rinkos išstumia lietuvišką“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Kalbėdama apie ūkio ateitį, D.Želvienė neslėpė optimizmo. Moteris tiki, kad viskas bus gerai. Ji turi ir nemažai planų, kurie dar labiau palengvintų jos kasdienybę.

„Aišku, viskam reikia pinigų. Galvoju, kad visų sumanymų įgyvendinimui dar reikėtų maždaug 200 tūkst. eurų. Norisi galingesnio traktoriaus, priekabos, skutiko ir sėjamosios. Dar labiau plėsti žemių neplanuoju, nors galimybių tikrai būtų. Tiesiog noriu mėgautis gyvenimu, o geriausiai jaučiuosi namų aplinkoje“, – šypsojosi Vilkaviškio rajono ūkininkė, kurią drąsiai galima vadinti devyndarbe. O jeigu tokių darbštuolių vis dar yra – išliks ir kaimas.