Apie tai, kad į žemės ūkį reikia įtraukti daugiau jaunimo, nuolat kalba politikai, tačiau statistika rodo, kad Lietuvoje tik 17 proc. žemės ūkio savininkų yra jaunesni nei 40 metų. Jaunieji ūkininkai atviri: įsitvirtinti žemės ūkyje sudėtinga dėl nuo pirmų ūkininkavimo metų užgriūvančios biurokratinės naštos, sudėtingų paramos taisyklių. Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) pirmininkė Rūta Jurgaitė sako, kad šių metų realijos parodė, kad kontroliuojančios institucijos vis dar linkusios eiti sankcijų, o ne bendradarbiavimo keliu, o kuriamos paramos administravimo taisyklės Lietuvoje kur kas griežtesnės nei kitose ES šalyse.

Šiemet girdėti iš jaunųjų ūkininkų nusiskundimų dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) patikrų, esą tikrintojai be ūkininko žinios tikrina ne tik privačius sklypus, bet ir ten esančius pastatus. Kaip tai paaiškintumėte jūs?

Mūsų nuomone, tokie atvejai, kai be išankstinio pranešimo ar skambučio NMA tikrintojai atvyksta į vietą ir organizuoja patikras, jau peržengia žmogaus privatumo ribas. Niekam nėra malonu, kai svetimas žmogus be jokio įspėjimo atvyksta į ūkį, lankosi patalpose. Galiausiai kyla ir tam tikri saugumo klausimai. Kas liktų atsakingu už tai, jei tikrintoją užpultų kiemą saugantis šuo ar sužalotų gyvulys?

Šiemet viešai prieinama tapo informacija, kad jaunieji ūkininkai, pasinaudojęs įsikūrimui skirta parama ir savo verslo plane įsipareigoję auginti moliūgus, riešutus ir kai kuriuos kitus augalus, automatiškai patenka į rizikingų pareiškėjų sąrašą. Neplaniniai patikrinimai yra teisėti, tačiau mes keliame klausimą, ar jie teisingi ūkininkų atžvilgiu.

Keičiantis ūkininkavimo tendencijoms, daug ūkininkų patenka į rizikingų sąrašus, nes užsiima uogininkyste, sodininkyste ir dėl šios priežasties jie dažniau tikrinami, be jokio pagrindo ima jaustis kaip nusikaltėliai. NMA ūkininkų akyse tampa ne padedanti įsikurti institucija, o priešingai – ima kelti baimę, nepasitikėjimą.

Neinformuoti apie patikras ir negalėdami jose dalyvauti jaunieji ūkininkai praranda galimybę paaiškinti tam tikrus identifikuotus neatitikimus – neretai užtektų tik paaiškinti apie pasirinktą auginimo technologiją, paruošiamuosius darbus ir žodžiu atsakyti į vertintojui iškilusius klausimus, neužsukant biurokratizmo mechanizmo.

Neigiamų patikrų pasekmės naujai besikuriančiam ūkininkui tikrai didelės – gali būti sustabdomas paramos išmokėjimas, pritaikomos sankcijos. Reikia suprasti, kad jaunieji ūkininkai dažnu atveju suklysta ne iš piktos valios, o dėl informacijos stokos, kas yra visiškai normalu pradedantiems verslą nuo nulio. Gali pasirodyti, kad 20 proc. paramos išmokėjimo sustabdymas ar jos neišmokėjimas nėra dideli pinigai (7–8 tūkst. eurų), tačiau tokios sumos tikrai reikalingos pradedantiems verslininkams, turintiems įsipareigojimų, o jų negavus ūkis jau veiklos pradžioje pradeda buksuoti.

Tarp LJŪJS narių pasitaikė atvejų, kai pasinaudojus ES parama buvo tikrinama įranga, pirkta ne tik iš paramos, bet ir nuosavų lėšų. Kaip tai vertinate? Ar tai nėra perteklinis tikrinimas?

Manau, kad ribos buvo peržengtos ir prašyta perteklinės informacijos. Minėtu atveju visi projekto priežiūros rodikliai buvo pasiekti, įsigytos visos už paramos lėšas planuotos įsigyti investicijos, vykdoma projekte numatyta vykdyti veikla, o ūkininkas buvo prašomas parodyti už nuosavas lėšas įsigytą traktorių, pateikti techninės apžiūros dokumentus ir pan. Natūralu, kad ūkininkui tai kelia nepasitikėjimą patikros procesu, susidaro įspūdis, kad perdėtai siekiama rasti „kabliukų“.

Minėjote, kad jei ūkininkai augina moliūgus, riešutmedžius, jie automatiškai įtraukiami į galimai rizikingų pareiškėjų sąrašus. Galbūt jums dar yra žinoma kitokių žemės ūkio veiklų, kurios taip pat traktuojamos kaip rizikingos? Kodėl jaunieji ūkininkai renkasi šias sritis, jeigu yra aišku, kad iškart paklius po padidinamuoju stiklu?

Ūkininkai dažniausiai nežino, kad jie renkasi rizikingą ūkininkavimo sritį, įgyvendinimo taisyklėse ši informacija nenurodoma. Šiais metais NMA tik balandžio mėnesį paskelbė informaciją, kad pradedamos rizikingų projektų patikros vietoje, ir nurodė tris rizikingumo kriterijus. Jei jaunasis ūkininkas nuosekliai neseka NMA viešinamos internete informacijos, aktyviai nebendrauja su savo projekto administratoriumi, labai gali būti, kad ir šiandien jis dar nežino, kad yra rizikingų pareiškėjų sąraše.

Jei jauniesiems ūkininkams būtų iš anksto pateikiama informacija apie tai, kad pasirinkus vieną ar kitą žemės ūkio veiklą jie atsidurs padidintos rizikos zonoje, bus dažniau ir nuodugniau tikrinami, tuomet jiems būtų suteikiama galimybė tinkamai įvertinti, ar verta naudotis parama įsikūrimui. Patys jaunieji ūkininkai galėtų spręsti, ar jie norės nuolat laukti planinių ir neplaninių patikrų, rodyti pluoštus dokumentų.

Manau, kad tai yra spraga, kurią reikia ištaisyti, nes kiekvienas potencialus pareiškėjas turi žinoti, kas jo laukia įgyvendinant projektą. Tai turi būti aiškiai nurodoma taisyklėse. Be kita ko, gauta sankcija jau kuria neigiamą ūkininko istoriją, o tai gali apriboti jo galimybes sėkmingai dalyvauti kituose projektuose, pavyzdžiui, valdų modernizavimo. Dar kartą noriu pabrėžti, kad jaunas ūkininkas gali suklysti ne dėl piktų kėslų, o dėl neapsižiūrėjimo ar kitų faktorių, todėl svarbu pirminiame etape jo nedemotyvuoti, individualiai įvertinti kiekvieną situaciją ir pirmiausia suteikti reikiamos informacijos ir progą pasitaisyti.

Susiduriame ir su atvejais, kai jaunos šeimos jau apsisprendžia pretenduoti į ES paramą jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, tačiau kruopščiai perskaičius visas taisykles, susipažinus su visais jiems teksiančiais įsipareigojimais, kurių jau ir be dalyvavimo projekte pačioje ūkininkavimo veikoje – apstu, galiausiai priimamas sprendimas ūkį kurti nesinaudojant paramos lėšomis. Tai rodo, kad nors parama jauniems žmonėms yra prieinama, pats mechanizmas gąsdinantis ir turėtų būti tobulintinas, siekiant pritraukti daugiau jaunų ir motyvuotų žmonių į žemės ūkio sektorių.

Tiek Lietuvoje, tiek ES matoma panaši tendencija – jaunimas žemės ūkį renkasi gana vangiai. Jūsų pasakojamos istorijos taip pat gali neįkvėpti jaunų žmonių ateiti į agrosektorių. Galbūt Jūsų minimą problemą galima išspręsti tiesiog daugiau bendraujant su atsakingomis institucijomis, šiuo atveju – Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) ir NMA?

Kalbant bendrai, su jaunaisiais ūkininkais dirbu jau 10 metų ir tikrai galima pastebėti, kad situacija lėtai, tačiau gerėja. Visgi esminė problema buvo ir liko – biurokratinė našta. Jeigu jau tenka dalyvauti kokiame nors projekte, turime nusiteikti aibei patikrų, ataskaitų pildymui. Man keista, kad pas mus sukurta tokia sistema, kuri nori bausti ir sankcionuoti, o ne informuoti ir patarti.

LJŪJS jau ne vienus metus kalbame su ŽŪM ir NMA, kad jie lanksčiau žiūrėtų į kiekvieno pareiškėjo atvejį, nes kiekvinas ūkis yra individualus. Dabar žiūrima tik pagal taisyklių raidę, neatsižvelgiama į specifines situacijas. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai projekto rengėjas ūkininkui parašė projektą, NMA jį patvirtino, nors projekte buvo numatyta, kad karvė per metus atves du veršelius. Puikiai žinome, kad tai realybėje itin retai kada pasitaiko, o kartais ūkininkas nusiperka ir neveršingą karvę, taigi keista, kaip projekto vertinimo metu specialistams nekilo klausimų. Tuomet rezultatas vienas – ūkininkas nepasiekia ekonominių veiklos rodiklių, o NMA kaip prievaizdas su kirviu iškart pritaiko sankciją.

Mes pasigendame glaudesnio bendradarbiavimo, lankstesnio situacijos vertinimo. Galbūt galima pratęsti įsipareigojimo įvykdymo terminą ar rasti kitas galimybes sėkmingam projekto įgyvendinimui. To mums tikrai trūksta. Jeigu būtų daugiau bendraujama ir ne vien gąsdinama sankcijomis, manau, kad jaunimas lengviau įsitvirtintų kaime.

Teko bendrauti šiuo klausimu su dabartiniu ŽŪM ministru Kęstučiu Navicku. Jis mums paaiškino, kad jie privalo kontroliuoti tam, kad būtų užkardyti „sofos ūkininkai“. Dabar taip išeina, kad dėl iki 1 proc. nesąžiningų ūkininkų esame perdėm spaudžiami ir kontroliuojami tam, kad būtų identifikuoti piktybiniai atvejai. Mano nuomone, toks požiūris neteisingas. Visiškai sutinku, kad projekto vertinimo laikotarpiu turėtų būti smulkmeniškai išsiaiškinama, koks tiksliai žmogus prašo paramos, ar jis nebuvo nusižengęs, teistas ir pan. Tačiau kai parama jam jau skirta, tuomet jau turėtų būti taikoma kitokia tvarka, ūkininkai neturėtų gyventi baimėje.

LJŪJS priklauso ir CEJA – Europos jaunųjų ūkininkų tarybai. Kokia kitų šalių jaunųjų ūkininkų patirtis dėl patikrų ūkiuose įgyvendinant ES projektus?

Taip, esame aktyvūs nariai ir vykstame į konferencijas, renginius. Dažnai iš mūsų vietos institucijų girdime, kad taisyklės jiems yra nuleistos iš viršaus, esą tai bendra tvarka visai ES. Tačiau pabendravę su kitų šalių ūkininkaujančiu jaunimu pastebime, kad yra šalių, kurios turi palankesnes sąlygas projektų įgyvendinimui. Galiu drąsiai sakyti, kad Lietuvoje jaunieji ūkininkai kur kas labiau apriboti ir prispausti, nei kitų šalių ūkininkai. Daug įsipareigojimų ir apribojimų priimami nacionaliniu, o ne europiniu lygmeniu.

Kaip manote, kodėl taip yra? Kodėl sukuriame daugiau taisyklių, įsipareigojimų ir apribojimų nei kitos šalys?

Pas mus laikomasi nuomonės, kad jei bus supaprastintos taisyklės, tuomet bus daugiau piktnaudžiavimo atvejų.

Sakote, kad ūkininkais, ypač jaunaisiais, nenorima pasitikėti?

Taip. Manau, kad tai esminė priežastis. Suprantu, kad reikia apriboti galimus piktnaudžiavimo atvejus, bet esu įsitikinusi, kad mes per stipriai apribojame jaunus žmones. Juos atstumia perteklinės patikros, nuolatinė nežinomybė ir baimė. Manau, kad jei taisyklės būtų bent šiek tiek supaprastintos, kaime dirbti norėtų daugiau jaunų šeimų.

Ar jus kaip LJŪJS vadovę tenkina šiandieninės tendencijos žemės ūkio sektoriuje matant, kiek jame lieka dirbti jaunimo?

Neseniai analizavau Žemės ūkio duomenų centro pateiktus duomenis. Pastarieji metai rodo, kad jaunųjų ūkininkų skaičiai pamažu auga, tačiau norint proveržio reikia ir drąsesnių sprendimų. Puikiai žinome, kad pasinaudoti jaunojo ūkininko įsikūrimui skirta parama gali retas, daug ūkininkų liko už brūkšnio ir paramos negavo, nes finansinis vokas buvo per mažas.

Dėkojame už pokalbį.