Jaunas, veržlus, ambicingas – toks yra Vilkaviškio rajone gyvenantis Petras Paužas. Itin nederlingose žemėse ūkininkaujantis jaunas vyras pernelyg nesuka dėl to galvos ir stengiasi išnaudoti tas galimybes, kurias turi.

Nederlingos žemės

Vištyčio apylinkėse, kuriose ūkininkauja P.Paužas, žemės našumo balas retai kada viršija 25, tad auginti rapsus ar javus tokiuose plotuose paprasčiausiai nėra prasmės. To Petras ir nedaro. Anot jo, vienintelis derlius, kurį šiuose kraštuose galima užauginti – akmenys. O jų vyro valdomuose laukuose netrūksta.

Nuo pat vaikystės žemės ūkyje besisukantis suvalkietis kiek save atsimena, tiek nuo laukų pavasariais renka akmenis. Ir renka tik tuos, kurie didesni už kumštį. Jei nuo dirvos imtų mažesnius, greičiausiai darbymetis laukuose taip niekada ir nepasibaigtų.

„Iki šiol nesuprantu, kaip mūsų kraštas galėjo prieš keletą metų būti išbrauktas iš nederlingų žemių žemėlapio! Visiškas absurdas! Net jei ir sugalvotume čia auginti kokias nors grūdines ar kitas kultūras, turėtume naudoti tiek trąšų ir chemikalų, kad nežinia, ar tą derlių apskritai būtų galima vartoti. Akivaizdu, kad net neapsimokėtų to daryti. Dėl to mūsų apylinkėse beveik niekas javų ir rapsų neaugina“, – sakė P.Paužas.

Pats jaunasis ūkininkas šiuo metu verčiasi mėsinių galvijų ir žolės auginimu, pjovimu bei pašaro paruošimu. Vyras paties pagamintus šieno ritinius pristato Kalvarijos savivaldybėje, Trakėnų kaime, įsikūrusiam zoologijos sodui, taip pat kai kuriems šalies žirgynams.

„Teikiu visą paslaugų paketą – pats užauginu žolę, nupjaunu, išdžiovinu, surišu į ritinius, nuvežu ir net iškraunu. Tai daugeliui labai patogu. Keletą kartų užsakovai patys buvo užsimanę išsikrauti ritinius. Kai juos nuvežiau, paaiškėjo, kad tai daryti jie ketina rankomis. Žmonės ne visada suvokia, kaip tai sunku. Juk įprastai vienas ritinys sveria apie 350 kg, o jei jis susuktas iš žalios žolės, svoris gali siekti nuo 700 iki 900 kg“, – teigė P.Paužas.

Mėgsta techniką

Galima sakyti, kad ūkininkauti Petras pradėjo dar vaikystėje. Kartu su tėvais jis sukdavosi ūkyje, dirbo pačius įvairiausius darbus. Jis iki šiol atsimena, kaip pats sako, beprotiškas vasaras, kuomet ištisas dienas tekdavo vežti šieną ir šiaudus. Kol aplinkiniai ūkininkai tą darydavo traktoriais ir kita technika, P.Paužo tėvai vis dar dirbdavo su arkliais.

Gyvenimas kaimiškoje aplinkoje žavi tiek Laurą, tiek Petrą, tačiau, jei reikėtų dar sykį spręsti, kur gyventi, dabar jauna pora abejoja, ar vėl rinktųsi Vištytį. Šis miestelis yra įtrauktas į regioninio parko teritoriją, tad kuriantis čia galioja daugybė draudimų ir suvaržymų.

„Tėtis su arkliais darydavo viską – ardavo, pjaudavo žolę, ją vartydavo, grėbdavo, veždavo į namus šieną, atlikdavo kitus darbus. Jis labai mylėjo šiuos gyvūnus. Galima sakyti, kad pirmą traktorių įsigijo irgi per prievartą. Kai man buvo 13 metų, neapsikentęs pasakiau, kad taip dirbti daugiau neketinu. Tuomet tėtis paklausė ir nusipirko traktorių. Tiesa, jo niekada taip ir „neprisijaukino“. Ir šiandien aš daugiau sukuosi prie technikos, nei jis“, – teigė pašnekovas.

Jis neslėpė, kad įvairi žemės ūkio technika jį labai domina ir traukia. Jaunas vyras juokavo, kad net ir žiemą, kai traktoriai dažniausiai stovi garažuose, jis į juos žiūri kompiuterio ar telefono ekranuose.

Karvės nepasiteisino

Nuo 2013 metų P.Paužas oficialiai ūkininkauja savarankiškai, tačiau ir toliau padeda suktis tėvų ūkyje. Iš pradžių jiedu su žmona Laura laikė 10 pieninių karvių, tačiau greitai jų buvo priversti atsisakyti. Pagrindinė to priežastis – drastiškai kritusios pieno supirkimo kainos.

„Pirmaisiais metais už litrą pieno gaudavome po litą, o po ketverių metų jau tik po 13 euro centų. Laikyti karves tapo nuostolinga“, – prisiminė Vištyčio krašto žemdirbys.

Apsispręsti parduoti piendaves padėjo ir nuolatinis prieraišumas prie ūkio. Ką tik šeimą sukūrusi jauna pora tuo metu kartais norėdavo ilgesniam laikui kur nors išvykti, tačiau to padaryti negalėdavo dėl to, jog kasdien tekdavo melžti karves. Sykiais jaunuosius Paužus pavaduodavo Petro tėvai, tačiau dažnai to prašyti Petras su Laura nedrįsdavo.

„Karves šėrėme ir melžėme patys. Aš pati iš pradžių nemokėjau naudoti melžimo aparato, bet kai kartą vyras ilgai negrįžo iš laukų, nusprendžiau pabandyti. Buvau anksčiau mačiusi, kaip jis tai daro. Pasirodo, nebuvo taip sunku“, – šypsojosi L.Paužienė.

Būtina pabrėžti, kad išmokti melžti karves jaunai moteriai turėjo būti nemenkas iššūkis, nes prieš atsikraustydama pas vyrą į Vilkaviškio rajoną, ji ne vienus metus gyveno Kaune ir su žemės ūkiu turėjo mažai ką bendro.

Tiesa, gyvenimas didmiestyje Lauros niekada pernelyg nežavėjo – ji svajojo įsikurti atokesnėje, mažiau apgyvendintoje aplinkoje. To paties norėjo ir Petras, teigęs, kad savęs niekur kitur, nei ūkyje, neįsivaizduoja. Vyras net teigė dabar gyvenantis svajonių gyvenimą.

Perka nenoriai

Petras su Laura savarankiškai dirba apie 50 ha žemės, laiko panašiai tiek pat mėsinių galvijų. Tiesa, bendras ūkis su Petro tėvais yra maždaug 3 kartus didesnis. Auginamus jaučius Paužai paprastai parduoda supirkėjams, kurie juos išgabena į Skandinavijos arba Pietų Europos šalis. Ten itin vertinama jaunų, iki metų amžiaus galvijų mėsa.

Prieš kurį laiką Petras su Laura pamėgino ir patys pasiskersti jauną jautuką, tačiau parduoti jo mėsą nebuvo taip lengva, kaip pora tikėjosi.

Vien už galvijo paskerdimą ir mėsos sufasavimą šeima sumokėjo apie porą šimtų eurų, tačiau nemažai daliai pirkėjų fasuota mėsa ėmė kelti abejonių, ar ji tikrai yra namuose užauginto jaučio mėsa. Anot Paužų, klientai įsivaizdavo, kad ūkininko parduodama mėsa turi būti žalia, o ne fasuota. Supakuota žaliava daugeliui asocijuojasi su perpardavinėtojais.

„Klientams visai nesvarbu, kad mūsų jautiena – ekologiška. Mūsų galvijai šeriami vien žole ir šienu, be jokių grūdų, kurie kenkia mėsos kokybei. Nors parduoti paskerstą mėsą nebuvo lengva, manau, dar kartą bandysime tą padaryti. Šįkart gal skersime vyresnį jautį, o mėsą bandysime parduoti viename iš ūkininkų turgelių“, – planus vardijo L.Paužienė.

Jos vyras sakė norintis ateityje bent jau padvigubinti turimą galvijų bandą. Jo teigimu, turimi plotai tai leistų padaryti. Be to, mėsiniai galvijai nereikalauja išskirtinių sąlygų. Jiems nereikia ūkinių pastatų, pakanka užuovėją suteikiančios pastogės. Tik reikia pasirūpinti, kad niekada netrūktų žolės, šieno ir vandens.

Sunkumai kuriantis

Gyvenimas kaimiškoje aplinkoje žavi tiek Laurą, tiek Petrą, tačiau, jei reikėtų dar sykį spręsti, kur gyventi, dabar jauna pora abejoja, ar vėl rinktųsi Vištytį. Šis miestelis yra įtrauktas į regioninio parko teritoriją, tad kuriantis čia galioja daugybė draudimų ir suvaržymų.

Iki šiol jauniesiems Paužams teko nueiti, kaip jie patys sako, kryžiaus žygius, kad galėtų čia įsikurti. O sparčiau tvarkytis savo namų aplinkos jiems vis dar neleidžia įvairios biurokratinės kliūtys.

„Kalbama, kad Vištytyje mažėja gyventojų, kad niekas čia nenori atsikraustyti. Bet juk tam yra pakankamai objektyvių priežasčių! Nors ir turėjome gavę, atrodė, visus reikiamus leidimus statyboms, paaiškėjo, jog yra daugybė apribojimų vien dėl to, kad čia – regioninio parko teritorija.

Negana to, vieta, kurioje gyvename, taip pat yra ir urbanistiniame draustinyje, tad suvaržymų čia dar daugiau. Pavyzdžiui, namų stogai turi būti tik šlaitiniai ir tik tam tikros spalvos, vitrininių langų dydžiai taip pat ribojami. Čia galioja daugybė iš pirmo žvilgsnio absurdiškų reikalavimų, kurių nesilaikant gresia didžiulės baudos. Mums jau teko susimokėti ne vieną tūkstantį eurų“, – apmaudo neslėpė P.Paužas.

Jis neabejojo, kad jei įvairūs suvaržymai bus taikomi ir ateityje, tai užkirs kelią Vištytyje apsigyventi ne vienai jaunai šeimai.