Baigėsi istorinis dviejų Vilkaviškio krašto ūkininkų Artūro Vakarino ir Šarūno Radvinausko žygis traktoriumi T-150K aplink Lietuvą.Ūkininkai per 9 dienas nuvažiavo per 1,5 tūkst. km.

Buvo apėmusi neviltis

Dar praėjusių metų pabaigoje rašėme apie tai, kaip du Vilkaviškio krašto žemdirbiai – Patilčių kaime ūkininkaujantis A.Vakarinas ir Mažučiuose gyvenantis Š.Radvinauskas – ruošiasi 1989 m. Ukrainoje pagamintu traktoriumi T-150K apvažiuoti aplink Lietuvą. Vyrai specialiai šiam tikslui įsigijo transporto priemonę ir daugiau nei mėnesį ją tvarkė tam, kad kelyje kiltų kuo mažiau nesklandumų. Tą mėnesį jiedu beveik neišeidavo iš garažo – visi kiti ūkio darbai kuriam laikui buvo nustumti į šalį.

Kai atrodydavo, kad pusantriniu arba pusantrašimčiu liaudyje vadinamas traktorius jau visiškai paruoštas ilgai kelionei, vis atsirasdavo kas nors, kas ūkininkams imdavo iš naujo kelti nerimą. Net ir išaušus kelionės dienai vyrai nebuvo visiškai tikri, ar jų pusantrinis tinkamai paruoštas.

„Aš dar būčiau šiek tiek paremontavęs, bet Artūras tikino, kad laukti nėra ko. Kadangi jis vyresnis, turiu jo klausyti“, – dar prieš išvažiuodamas į žygį juokavo Š.Radvinauskas.

Ir iš tikrųjų jo nerimas nebuvo be pagrindo. Vos gausiai draugų ir bičiulių išlydėti žemdirbiai pasileido į kelią, už 25–30 km jų transporto priemonė ėmė rodyti pirmuosius „kaprizus“ – dėl redukcinio vožtuvo gedimo greičių dėžėje ėmė kilti slėgis. Gerai, kad viską pavyko sutvarkyti, tačiau tai užtruko keletą valandų ir dėl to teko daryti pirmąsias kelionės korekcijas. O jų, kaip vėliau paaiškėjo, buvo dar ne viena. Dėl įvairių gedimų traktorius net imtas juokais vadinti „barškuole“.

Patį sudėtingiausią traktoriaus gedimą teko šalinti vos tik pasiekus Vilnių. Tada net buvo iškilusi reali grėsmė apskritai baigti kelionę.

Kartą Šiaurės Lietuvoje vienoje degalinėje ūkininkai užsipylė kuro už maždaug 400 eurų ir jau ketino eiti susimokėti, kai juos sustabdė visiškai nepažįstamas kolega žemdirbys ir pasisiūlė tai padaryti už juos. Suvalkiečiai dar bandė geradarį atkalbėti, tačiau pastarasis buvo kategoriškas.

„Sustojome degalinėje ir pastebėjau, kad jungiant pavarą traktorius ima gergžti. Iš pradžių galvojau, kad viską lengvai pavyks sutaisyti, tačiau problema pasirodė daug rimtesnė. Vienu metu jau buvo apėmusi neviltis. Tuo metu nuoširdžiai nežinojau, ką daryti. Visgi su Šarūnu nusprendėme palaukti, kol apmažės automobilių spūstys ir stipriai rizikuodami iš „paskutinių traktoriaus jėgų“ pasileidome link Prienų. Ten jau mums padėjo visiškai nepažįstami ūkininkai. Išėmėme traktoriaus variklį ir, laimei, viską pavyko gana greitai sutvarkyti“, – prisiminė A.Vakarinas.

Netikėtas dėmesys

Vos tik Artūras su Šarūnu išvyko į savo kelionę, atrodo, kad tą pačią akimirką socialiniuose tinkluose juos ėmė sekti tūkstančiai žmonių. Važiuojantiems kelyje vyrams mojo būriai sutiktų žmonių, kai kurie buvo drąsesni, stabdė, prašė autografų ar nusifotografuoti, teiravosi, kaip sekasi keliauti. Š.Radvinauskas net juokavo, kad į žygį jiedu su Artūru išvyko dviese, tačiau iš tikrųjų kartu su jais keliavo kone visa Lietuva.

Vyrams beveik kasdien teko koreguoti savo planus. Ir tai buvo ne tik dėl gedimų. Atvykusius į vieną ar kitą miestelį vietiniai juos maloniai sutikdavo, priimdavo, pavaišindavo, net siūlydavo pernakvoti. Visgi Suvalkijos žemdirbiai buvo principingi. Miegojo savo pačių specialiai šiai kelionei įrengtoje priekaboje. Tačiau dovanų neatsisakė – jų namo parsivežė pačių įvairiausių. Didesnę pusę priekabos užėmė gerų žmonių suneštos lauktuvės, tarp kurių buvo net trys šakočiai, kalnas konservų, dešrų, rūkytų žuvų, įvairių gėrimų ir kt.

„Nieko panašaus nebuvo galima tikėtis. Kelionės metu jautėmės tikros žvaigždės, nors iš tikrųjų esame paprasti kaimo vyrai. Atrodė, kad nešame kokią nors olimpinę ugnį. Visur kur nuvykdavome, mus sutikdavo dešimtys, o kai kur ir šimtai vietinių bendruomenių narių. Toks dėmesys buvo labai malonus“, – prisipažino A.Vakarinas.

Jam labiausiai įsiminė du nutikimai kelyje. Kartą Šiaurės Lietuvoje vienoje degalinėje ūkininkai užsipylė kuro už maždaug 400 eurų ir jau ketino eiti susimokėti, kai juos sustabdė visiškai nepažįstamas kolega žemdirbys ir pasisiūlė tai padaryti už juos. Suvalkiečiai dar bandė geradarį atkalbėti, tačiau pastarasis buvo kategoriškas. Jis džiaugėsi bent taip galintis prisidėti prie istorinės kelionės aplink Lietuvą.

Kiek netikėtai smagus susitikimas įvyko ir su medikais. Viename kelyje ūkininkus aplenkė greitosios pagalbos automobilis, kuris netrukus ėmė rodyti signalus sustoti. Šiek tiek pasimetę Artūras su Šarūnu pakluso. Pasirodo, juos sustabdę medikai norėjo su jais nusifotografuoti. Kartu jie apžiūrėjo keliautojų sveikatą ir šiek tiek juos „paremontavo“. Ypač tuo džiaugėsi Šarūnas, kuris kaip tik neseniai taisydamas traktorių buvo stipriai susižeidęs pirštą.

Kartotų, bet kitaip

Abu žygeiviai teigė, jog nepaisant nemažai kelyje tekusių iššūkių, nė akimirkai nebuvo pagalvoję apie galimus tarpusavio kivirčus ar nesutarimus. Vyrai iš anksto buvo pasiskirstę darbais ir pareigomis.

„Šarūnas man nuo pat pradžių liepė lyderiauti ir viską kontroliuoti. Iš tikrųjų galvojau, kad darysime viską kartu, tačiau greitai supratau, kad, ko gero, jo pasirinkta pozicija buvo teisingiausia. Tarkime, jei abu būtume vienu metu remontavę gedimus, nebūtų kam įrankių paduoti. Taip greičiausiai būtume susipykę. O dabar to nebuvo“, – šypsojosi A.Vakarinas.

Jis teigė, kad jei kartotų kelionę, kai ką darytų kitaip. „Kitą sykį tikrai pasidaryčiau atskirus įėjimus į priekaboje įrengtas gyvenamąsias patalpas, kad kuo mažiau matyčiau Šarūną“, – juokėsi Artūras. Šarūnas jam taip pat neliko skolingas ir pokštavo, kad, jei kada vėl važiuotų aplink Lietuvą, pasiimtų dar vieną porininką, su kuriuo nebūtų taip nuobodu.

Kiek surimtėję vyrai pripažino, jog prireiks šiek tiek laiko, kol jie grįš į įprastą ritmą, tačiau tikino, kad nors ir paragavo šiek tiek įžymių žmonių duonos, iš tikrųjų liko tokie pat paprasti ūkininkai, kokie buvo iki kelionės pradžios.

Įspūdingos sutiktuvės

Per 9 dienas trukusią kelionę A.Vakarinas su Š.Radvinausku nuvažiavo 1 513 km. Grįžusių namo vyrų laukė įspūdingos sutiktuvės, kuriomis pasirūpino Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjungos nariai. Šiai organizacijai priklauso ir žygeiviai.

Vos įvažiavusius į Patilčiuose esančią sutiktuvių vietą keliauninkus pasitiko fejerverkų salvės, didžiulis laužas, tranki muzika, medžiotojų išvirta šurpa, gausus kitų vaišių stalas ir šimtai laukiančiųjų grįžtančių savo herojų. 10 iš jų į sutiktuvių vietą atvažiavo su tokiais pat T-150K traktoriais.

Sveikinusių ir dėkojusių už ūkininkų profesijos garsinimą buvo ne viena dešimtis. Atvyko kolegų ir iš kitų Lietuvos kampelių, ne vien iš Suvalkijos regiono. Įvairias dovanas žygeiviai priiminėjo bent valandą. Tarp jų buvo rankų darbo metalinis Lietuvos žemėlapis, žymintis įveiktą maršrutą, Lietuvos trispalvės spalvų aprangos, tortas su žygį įveikusio traktoriaus nuotrauka ir kt.

Beveik valandą užtruko ir kita procedūra – fotografavimasis. Įsiamžinti su istorinę kelionę įveikusiais žemdirbiais norėjo tiek maži, tiek dideli, tiek jauni, tiek pagyvenę.

Vienas iš pagrindinių šios kelionės tikslų buvo morališkai palaikyti Ukrainą, taip pat priminti apie pernai tuo pačiu metu ūkininkų vykdytą laužų deginimo akciją, kuri simbolizavo žemdirbių vienybę ir tvirtybę. Taip pat kelionės metu buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį, kad net ir senas, bet tinkamai prižiūrėtas traktorius gali būti vertingas ir pelningas darbo įrankis. Be abejo, žygeiviai norėjo susitikti bei gyvai pabendrauti su kitų kraštų ūkininkais, aptarti šio sektoriaus džiaugsmus bei problemas.

Visi norintieji pamatyti dabar jau istorinį traktorių T-150K tai padaryti dar galės kovo 27–29 d. vyksiančioje tarptautinėje žemės ūkio parodoje „Ką pasėsi 2025“. Čia, aišku, viešės ir Artūras su Šarūnu, kurie norintiesiems papasakos apie smagiausias kelionėje patirtas akimirkas. Vėliau minėtas traktorius greičiausiai atsidurs Š.Radvinausko ūkyje, kuriame pradės pavasarinius darbus. Būtent toks buvo išankstinis keliauninkų susitarimas.

„Iš tikrųjų visai nebus gaila traktorių perleisti Šarūnui. Jis seniai svajojo apie tokią transporto priemonę. Džiaugiuosi, kad jam pavyko įgyvendinti šį troškimą“, – už draugą laimingas buvo A.Vakarinas.