Sakoma, kad Varėnos rajonas – sūrininkų kraštas. Tiesą pasakius, anksčiau čia gyveno daugiau šios profesijos atstovų, tačiau jų netrūksta ir dabar. Vienas iš jų – su sūnumi Luku ūkininkaujantis ir iš savo pačių melžiamo pieno sūrius gaminantis Giedrius Tėvelis. Vyras valdo visoje Dzūkijoje žinomą sūrinę „Varinis puodas“.

Nežino pieno kainos

Nemaža dalis dzūkų, paklausti apie sūrinę „Varinis puodas“, nedvejodami pasakytų, kad tai vieta, kurioje iš laisvai Dzūkijos miškuose besiganančių karvių pieno gaminami skanūs brandinti sūriai. Šiandien šią sūrinę kartu su sūnumi valdo vilnietis G.Tėvelis. Nors iš tikrųjų visai ne jis buvo idėjos kurti sūrinę sumanytojas. Tai – buvusio jo kolegos Audriaus Jokubausko sumanymas. Deja, visoje šalyje žinomą sūrininką prieš porą metų ganykloje pražudė jautis.

Po šios tragedijos G.Tėvelis sūrių gamybos procesą perėmė į savo rankas. Ir, atrodo, jam visai neblogai sekasi. Čia kasdien iš nepasterizuoto pieno gaminami kelių rūšių brandinti sūriai, kurių receptai atkeliavę iš Prancūzijos, taip pat tepamieji sūreliai, jogurtas. Didžioji produkcijos dalis realizuojama Vilniuje bei kituose didžiuosiuose miestuose. Sodyboje pagaminti sūriai populiarūs vietinėse kaimo parduotuvėse bei tarp gana dažnai užklystančių turistų.

„Klientų kiekiu negalime skųstis. Būna, kad ne viską, ką pagaminame, iš karto parduodame, tačiau juk sūris gali stovėti ir metus, ir dar ilgiau, tad visi jie vis tiek sulaukia savo pirkėjų. Tiesą pasakius, net tiksliai nežinau, kuriose parduotuvėse prekiaujama „Varinio puodo“ gaminiais“, – šypsojosi G.Tėvelis.

Iš pradžių jis su kolega gamino sūrius iš karvių ir avių pieno. Praėjus keletui metų, vyrai nusprendė susikoncentruoti į sėkmingiausius produktus ir optimizuoti darbus, todėl atsisakė avininkystės, padidino karvių skaičių, pagerino jų laikymo sąlygas bei šėrimo technologiją.

Šiandien 15 melžiamų karvių, kurios yra Lietuvos žalųjų, juodmargių ir džersių mišrūnių veislių, bei dvi telyčias Dzūkijos miškuose laikantis vyras teigė net neįsivaizduojantis, kokia šiuo metu yra pieno supirkimo kaina, mat visą primelžtą pieną jis panaudoja sūrių gamybai. Kadangi dalis karvių užtrūkusios, šiuo metu kasdien ūkininkas iš likusių primelžia apie 130 litrų pieno. Visgi įprastais atvejais šis kiekis būna bent dvigubai didesnis.

„Anksčiau turėjome apie pusšimtį melžiamų karvių, tačiau nepajėgėme susitvarkyti, darbo buvo per daug. Teko mažinti galvijų bandą“, – prisipažino G.Tėvelis.

Nusprendė pakeisti

G.Tėvelis prie „Varinio puodo“ prisijungė maždaug prieš 12 metų. Iki tol Vilniuje gyvenęs vyras beveik du dešimtmečius dirbo pramoniniuose paukštynuose, kol nusprendė, jog nori pokyčių. Meilę gyvuliams vilnietis buvo išsiugdęs dar vaikystėje, kuomet vasaromis tėvai jį palikdavo pas senelius kaime.

Kaip tik tuo metu, kai nusprendė mesti darbą, Giedrius sulaukė bičiulio Audriaus pasiūlymo prisijungti prie kuriamos sūrinės.

„Audrius pasiūlė pabandyti bent mėnesį pasidarbuoti. Sakė, jei nepatiks, galėsiu viską mesti. Bet viskas taip patiko, kad nieko mesti nesinorėjo. Aišku, buvo sunkesnių laikų, buvo lengvesnių, tačiau iš esmės man iki šiol labai patinka tai, ką darau. Priešingai nei dauguma žmonių, mėgstu keltis anksti ryte, ypač vasarą. Nieko nėra smagiau, nei eiti per rasotą žolę ir žadinti rūke pasislėpusias karves. Tokios akimirkos – pačios smagiausios“, – sakė G.Tėvelis.

O jo laikomos karvės ganosi ne bet kur – Dzūkijos nacionalinio parko pievose ir miškuose. Tiesa, laisvai ganant gyvulius yra ir tam tikrų minusų. Visų pirma, neretai karvių tenka ieškoti, nes dideliame plote, ypač rūko apgaubtais rudens rytais, jos ne visada matosi plika akimi.

Iš viso sūrininkas deklaruoja apie 30 ha žemės, tačiau nuosavo jis neturi nė vieno aro. Viskas nuomojama iš Nacionalinės žemės tarnybos arba privačių asmenų.

Išskirtinis skonis

G.Tėvelis svarstė, kad būtent dėl geros aplinkos jo laikomos karvės ir duoda gerą pieną. Ūkyje taikomas rotacinis ganymo modelis. Juo paremta ir sūrių gamyba. Sūrininkai stengiasi padaryti kuo daugiau sūrių iš pieno, kuris gaunamas ganant gyvulius ant žolės. Giedrius su sūnumi Luku sąmoningai daro viską, kad žiemą turėtų kuo mažiau melžiamų karvių, nes tuomet sūrį pagaminti kainuoja žymiai brangiau, taip pat kenčia jo kokybė.

„Varinio puodo“ gaminiai – išskirtinio skonio ir kokybės. Taip yra dėl vietos, kurioje ganosi G.Tėvelio laikomos karvės. Ganyklose apstu įvairiausios, net į Raudonąją knygą įrašytos, augalijos. Iš viso botanikai suskaičiuoja, kad natūraliose ūkio pievose galima rasti per 150 skirtingų augalų rūšių.

Žinoma, svarbi ir pačių ganyklų įvairovė. G.Tėvelio valdose visada būna šešėlio, medžių ar krūmų, kur karvės gali pasislėpti nuo saulės, jos visą laiką turi ko atsigerti, pakankamai žolės.

Nors pašnekovas niekada nėra daręs tyrimų dėl augalų įvairovės įtakos sūrių skoniui ar gyvulių sveikatai, jis neabejoja, kad laisvas gyvulių laikymo būdas, pakankamai švari ir atliekomis neužteršta aplinka neabejotinai lemia išskirtinį jo gaminių skonį.

Sunki para

Būti sūrininku, anot G.Tėvelio, nėra lengva, tačiau kai jauti meilę tam, ką darai, sunkumų nejauti. Vyras įprastai keliasi trečią valandą ar pusę keturių ryto, parsivaro karves į melžyklą ir maždaug pusantros valandos jas melžia. Vėliau, parėjęs namo, pradeda gaminti sūrius. Sūrinėje vyras įprastai užtrunka bent iki vidurdienio.

Per pietus laukia įvairūs organizaciniai reikalai, susiję su kitais ūkio darbais ir sūrių realizavimu, o vakarop – vėl karvių melžimas. G.Tėvelis juokauja, kad sūrininko gyvenimą reikėtų skaičiuoti ne dienomis, o paromis, nes laisvo laiko pernelyg daug nelieka.

„Sunkiausia, kad nėra atostogų. Karvės juk nešvenčia, neatostogauja, jas melžti reikia kasdien. Ir sūrius tenka daryti kasdien, pienas juk kaupiasi. Aš dirbu ir sekmadienį, ir per Kalėdas, ir per Naujuosius Metus“, – sakė pašnekovas.

Kabelių kaime (Varėnos r.) esantį ūkį Giedrius su jau į amžinybę išėjusiu kolega Audriumi kūrė be jokių paramų. Kaip jis pats juokauja, tam paprasčiausiai neturėjo pinigų.

Varėnos rajono gyventojas ne tik pats dirba sūrinėje, bet ir į ją priima norinčiuosius pasisemti praktinės patirties. Štai visai neseniai jo vadovaujamoje sūrinėje vyko sūrininkų mokymai, į kuriuos susirinko žmonių iš Prienų, Šiaulių ir kitų Lietuvos kampelių. Apžiūrėti sūrinės ir paskanauti čia gaminamų patiekalų prieš kurį laiką kartu su delegacija buvo užsukęs ir žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas.

Pats G.Tėvelis teigė, kad pagaminti sūrį nėra sunku. Žymiai daugiau problemų kyla norint jį realizuoti. Vyras neabejojo, kad jei jo sūrinė būtų įsikūrusi didmiestyje, jam su realizacija nekiltų jokių problemų.

„Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje daug didesnė perkamoji galia. Pavyzdžiui, Varėnoje, viename kvadratiniame kilometre gyvena gal 9 žmonės, o didmiesčiuose – šimtai. O šiame Kabelių kaime, kuriame ir įsikūrusi mūsų sūrinė, gyventojų tankis apskritai siekia gal 3 į kvadratinį kilometrą. Tai apie kokią vietinę rinką mes galime kalbėti?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Visgi pulti į neviltį jis nebuvo linkęs. Anot jo, turtų iš sūrių gamybos, bent jau mūsų šalyje, susikrauti gal ir neįmanoma, tačiau pragyventi tikrai galima.

O širdį vyrui glosto ne vien mylimas darbas ar gautas uždarbis. Jis su savo gaminiais nuolat dalyvauja įvairiose parodose, šventėse ar sūrininkų festivaliuose, kuriuose dažnai laimi prizines vietas ar net „Grand Prix“ apdovanojimus. Akivaizdu, kad šie titulai G.Tėveliui suteikiami neatsitiktinai. Tai tik įrodo, kad jo gaminamiems sūriams mažai kas prilygsta.

Gediminas Bartkus