Virkininkų kaimo (Stakliškių sen., Prienų r.) pienininkystės ūkio šeimininkas 28 metų Aivaras Jonutis per pieno krizę pertvarkė savo veiklą – įkūrė nedidelį perdirbimo cechą ir pradėjo pieną bei jo produktus tiekti tiesiogiai vartotojams. Jauno ūkininko planai tuo nesibaigia: artimoje ateityje, jeigu tik iš antro karto pavyks gauti ES paramą, norėtų įsikelti į erdvesnes patalpas ir jose įsirengti našesnius gamybos įrenginius.

Perdirba daugiau nei pusę

Lietuvos gyventojai dar turėtų prisiminti, kad A.Jonutis buvo vienas pirmųjų entuziastų, kuris prasidėjus pieno krizei pieno neišpylė, už dyką dalino Kaune. Šis pienininkystės ūkis, anot šeimininko, šiemet visai neblogai gyvuoja.

„Mums viskas išėjo į gerą. Įkūrę nedidelį cechelį ūkyje išvystėme gamybą“, – teigė Aivaras. Kai pradėjo prekybą Kaune, tai dabar prekiauja ne tik šviežiu, nepasterizuotu pienu maždaug 10 kartų per savaitę įvairiuose Kauno turguose, bet ir pieno produktais. Siūlo dar ir ūkio pieninėje suspaustų sūrių, varškės, paruoštų jogurtų, įvairiausių desertų.

Sunkusis laikotarpis pieno ūkiui buvo pernai pavasarį, o pieno perdirbimo cechą atidarė pernai artėjant žiemai. Nepalanki situacija inspiravo, kad reikia kažką keisti, dirbti naujoviškai, tad buvo nuspręsta perdirbti pieną ir parduoti vartotojui galutinį produktą.

„Nes vien pieną pardavinėti ilgesnį laiką sudėtinga. Žinoma, gerai ir patiems pieną parduoti, bet šiaip vis tiek produktas bet kokiu atveju yra geriau nei prekiauti tik pienu, nes jo tiek daug nenuperka. Prekiaudamas pienu negali žmogui pasiūlyti didesnės įvairovės. O kai yra didesnė įvairovė, bet kokiu atveju yra labai gerai“, – aiškino šeimininkas.

Ūkininkas paslapčių neturi. Rugsėjo mėnesį per parą ūkyje jie primelždavo apie 700 litrų pieno, iš jų apie 300 litrų nepasterizuoto pieno pats ūkis parduodavo prekybos vietose Kaune, o likusius apie 400 litrų pieno per parą perdirbdavo ir po to parduodavo kaip galutinį produktą. Perdirbimui panaudodavo daugiau negu pusę paros pieno kiekio.

Sukūrė naujų darbo vietų

Gamybos procesui ūkyje nebuvo lengva pasirengti, reikėjo investicijų, patalpų, įrenginių, fasavimo įrangos, atitikti reikalavimus. A.Jonutis pridūrė, kad ir pati mintis, paties produkto sukūrimas užėmė daug laiko. Gaminius reikėjo išsibandyti, degustuoti, pasitvirtinti receptūras. Ši sritis teko ūkininko žmonai ir mamai. Pats Aivaras gamyboje nedirba. Jų planuose – gamyboje ir prekyboje įdarbinti samdomų žmonių. Rugsėjį ieškojo darbuotojo darbui sūrinėje. Šeimininkas sakė, kad turi nemažai laisvų darbo vietų. Ieško, kas galėtų pas juos dirbti. Perdirbimo cechas įkurtas pačiame ūkyje Virkininkų kaime.

Jeigu būtų kūrę perdirbimo cechą mieste, o ne kaime, būtų buvę labai sunku viską sužiūrėti. Norėjo viską turėti vienoje vietoje, Kaune išvystyta tik prekyba. „Šiaip dėl darbo jėgos gal būtų geriau pieną perdirbti mieste, bet po to sužiūrėti viską būtų labai sunku, nes kai ir gyvename, ir ūkis kaime, vis tiek tektų vienam kuriam važinėti ir prižiūrėti, kaip dirba. Tai būtų gana sudėtinga. O dabar, kai viskas – ir pienas, ir perdirbimo cechas – vietoje, gana paprasta viską suvaldyti, lengviau dirbti“, – minėjo Aivaras.

Cechutis pradėjo veikti pernai gruodžio mėnesį. Per šiuos metus jo veikla „įsivažiavo“, tad Jonučiai skaičiuoja veiklos pirmuosius metus ir rezultatus. Jauna šeima nesigaili, kad ėmėsi platesnės veiklos, nors ir susidūrė su daugybe naujų iššūkių, rūpesčių.

„Tikrai nesigailime. Labai gerai viskas pavyko. Tik problema susirasti darbuotojų. Jeigu turėtume daugiau darbo jėgos, būtų daug paprasčiau ir lengviau. Bet nesigailime, nors ir nelengva. Reikia dirbti ir gamyboje, ir pačiame pienininkystės ūkyje, po to dar važiuoti prekiauti, bet tas darbas atneša pajamų“, – apie tai, kiek visko daug reikia susižiūrėti, bet tai atsiperka, kalbėjo perdirbimu užsiimantis ūkininkas.

Kur pirkti, atsirenka patys

Parduoti pieną ar jo produkciją A.Jonučio ūkiui nėra sunku, nes žmonės jau jį pažįsta. Tačiau, kaip sakė šeimininkas, skirtinguose Kauno turguose nevienodi ir pardavimai. Vienur daug nuperkama pieno, kituose turguose nuperka daugiau gatavos produkcijos.

„Žmonės prisimena ūkį dar iš to nemokamo pieno dalinimo akcijos laikotarpio. Ateina, sako, ar ne tu praeitais metais dalinai pieną? Džiaugiasi, kad išlikome, atsinaujinę, prikūrę produkcijos, pasikalba ir perka“, – realizacijos problemų sakė neturįs A.Jonučio ūkis.

Kur pirkti, pas kurį ūkininką-perdirbėją, ar pirkti prekybos centre stambiųjų gamintojų produkciją, anot A.Jonučio, yra kiekvieno asmeniškas pasirinkimas. Jo nuomone, natūralų produktą, jo kokybę vertinantys žmonės perka tiesiai iš tikrų ūkininkų, kurie prekiauja turgeliuose, kartu juos paremia. Jo pastebėjimu, tame pačiame Kaune pirkėjui yra gana didelis pasirinkimas – prekiauja daug ūkininkų.

„Kiekviename turguje mes, kurie prekiaujame pienu ir pieno gaminiais, su ūkio produkcija stovime po kelis, bet iš visų esame jauniausi, tik neseniai pradėję šį verslą. Kiti patyrę, jau 10–15 metų kaip prekiauja“, – turgaus naujienomis dalijosi Prienų rajono ūkininkas.

Nori plėsti gamybą

A.Jonučio fermoje rugsėjį buvo apie 40 melžiamų karvių ir dar tiek pat prieauglio. Anksčiau laikė apie 100 galvijų, tik šį rudenį šiek tiek sumažėję. Per atranką dalį karvių, kurios nenešė pelno, buvo jau senos ar turėjo sveikatos problemų, išbrokavo ir su jomis atsisveikino. Dabar skaičiuoja turintys iš viso apie 90 galvijų su prieaugliu.

Anot ūkininko, kas priklauso nuo pačių ūkio šeimininkų, jau daug padaryta, bet pasirinktam nelengvam keliui dar iškyla biurokratinių barjerų, ypač prašant paramos ūkio modernizavimui. A.Jonučio ūkis yra paruošęs projektą ūkio modernizavimui. Ūkininko pastebėjimu, galėtų būti ir daugiau rėmimo lėšų trumposioms maisto tiekimo grandinėms, nes realiame gyvenime išvystyti tokią veiklą yra gan kebloka. Aivaro ūkio modernizavimo projektas jau antrą kartą po pirmosios nesėkmės bando gauti paramą. Projekte vis dar aptinkama trūkumų, todėl jį vis reikia papildyti.

„Nežinau, gal iki šių metų pabaigos bus aiškiau, ar galėsime pretenduoti į paramą, ar negalėsime. Vieną kartą teikėme, deja, nepavyko. Tai dabar antrasis bandymas. Jeigu šiuo bandymu pavyks, bus gerai, o jeigu ne, tai, manau, gal daugiau ir nebesiveršime dalyvauti paramos priemonėse, nes daug pinigų kainuoja ir pats projekto parengimas, pačiam tai padaryti neįmanoma. Reikia pateikti labai daug rodiklių, žinoti apie įvairius kriterijus“, – apie antrąjį bandymą gauti ES paramą ūkiui modernizuoti pasakojo A.Jonutis.

Jeigu pavyktų gauti finansinę paramą, jų planuose – atidaryti naują, dar didesnį pieno perdirbimo cechą, taip pat investuotų į pieno perdirbimo cecho naują įrangą. Dabar naudojamą cechelį, anot A.Jonučio, įkūrė savo lėšomis, viskas vyko greitai, reikėjo čia ir dabar, net nebuvo laiko, todėl paramos neprašė ir ja nesinaudojo.

Pradiniam perdirbimui nusipirko kelis katilus sūriams gaminti. Patalpos steriliai, tvarkingai įrengtos, išklotos plytelėmis. Tada pradėjo darbus nuo nulio. Įsirengė mažiems produkcijos kiekiams perdirbti. Šiemet pajuto, kad darosi gana ankšta, sunku visoms gamybos rūšims tilpti. Tad jų planuose – pasididinti erdves, modernizuoti gamybą. Kol to nepadarys, negalės plėsti pieno produktų asortimento. Jei patalpos būtų didesnės, būtų daug lengviau ir paprasčiau dirbti. Tuomet dar daugiau įvairios pieno produkcijos galėtų pasiūlyti pirkėjui iš savo ūkio.

Tęsia senelio darbus

Jonučių mišraus ūkio kūrimasis prasidėjo nuo karvių. Iš senelio Aivaras paveldėjo ir ūkininkavimo pradžioje augino melžiamas karves, turėjo keletą mėsinių galvijų, bet visos pajamos būdavo iš karvių pieno. Tuomet augino ir dabar patys turimoje žemėje užsiaugina kukurūzų, vasarinių ir žieminių javų, bet viską, ką iškulia, sunaudoja gyvulių pašarams.

Iki ūkininkavimo Aivaras studijavo veterinarijos mokslus, tik studijų nebaigė. Dabar dar retkarčiais pagalvoja apie mokslų tąsą, bet tam nei laiko, nei galimybių sako nerandąs. Aivaro žmona Paulina baigusi du aukštuosius mokslus medicinos srityje. Šiuo metu jauna moteris yra motinystės atostogose. Gyvenimas parodys, kaip toliau bus, ar grįš dirbti pagal specialybę. Jiems abiem po 28 metus.

Ir toliau ritasi žemyn

Lietuvos pieno sektorius antrus metus sparčiai ritasi į dugną – kas mėnesį mažėja pienines karves laikančių ūkių ir pačių karvių. Antai per pastaruosius 12 mėnesių – nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 1 d. – ūkių, laikančių pienines karves, sumažėjo apie 3 tūkst., o karvių skaičius sumažėjo daugiau nei 14 tūkst. Iš pieno gamybos traukiasi net didesni ūkiai, nes pabrangus pašarams, priedams ir energetikai už pieną gaunamos pajamos nekompensuoja jo gamybos savikainos. Pernai dėl itin mažų pieno supirkimo kainų šalies pieno ūkiai gavo 176 mln. Eur pajamų mažiau nei 2022 m. Tačiau gerokai padidėjo pieno perdirbėjų ir prekybininkų pelnas.

Nors pasaulinėse rinkose pieno produktų kainos auga kelintą mėnesį iš eilės, Lietuvoje pieno supirkimo kainos pakilo labai nežymiai. Rugpjūčio mėnesį, palyginti su liepa, bazinių rodiklių vidutinė pieno kaina pakilo nuo 313 Eur/t iki 324 Eur/t. Ateinant rudeniui, didėjant riebalų ir baltymų kiekiui piene, natūralaus riebumo pieno kainos dažniausiai kyla. Tuo labiau kad ir pieno produktų rinkos diktuoja augimo tendenciją, tad viliamės, kad gal ir Lietuvoje pradės kilti pieno supirkimo kainos, kurios paskutiniais mėnesiais buvo pačios mažiausios ES.

Kaip jau minėjau, šiemet stebimas didelis ir spartus karvių bei pieno ūkių skaičiaus mažėjimas. Kaip dažniausiai būna, žymesnis karvių ir ūkių mažėjimas pasireiškia vėlyvą rudenį, kai maži ūkiai baigia ganymo sezoną. Šiemet ši tendencija prasidėjo vasarą, tad tikėtina, kad rudenį bus stebimas dar didesnis karvių skaičiaus mažėjimas.

Tam tikra dalis pieno gamintojų užsiima mažmenine pieno ir pieno produktų gamyba bei prekyba, bet ši dalis neturi reikšmingos įtakos bendrajai rinkai. Kadangi pieno perdirbėjai iš pieno pagamina visą spektrą produktų, ir jų gamybos savikaina yra mažesnė. Mažame ceche pagaminti pieno produktai dažniausiai yra natūralūs ir be konservantų, jų suvartojimo laikas labai trumpas, o tai apsunkina jų pardavimą. Lietuvoje pieno perdirbimui savo ūkyje taikomi itin sudėtingi biurokratiniai reikalavimai, todėl retas pieno gamintojas, ypač smulkus, tam ryžtasi.