„Jeigu gyvename, tai ir išgyvename. Švelniai pasakius, ekonominė situacija Lietuvos žemės ūkyje yra sudėtinga, bet aš manau, kad žmogui reikia džiaugtis tuo, ką turi“, – teigė Karpiejų kaime (Gražiškių sen., Vilkaviškio r.) 7,8 ha ekologinį ūkį, kuriame vien vaistažolės užima kiek mažiau nei 1 ha, kartu su vyru Rimu puoselėjanti ūkininkė Jūratė Rutkauskienė. Šiemet šis ūkis pripažintas vienu iš penkių geriausių ekologinės gamybos ūkių Lietuvoje.

Ėjo viena kryptimi

Džiaugdamasi svariu įvertinimu, ūkio šeimininkė minėjo, kad šiemet baigė jau 19-ąjį savo žolynų rinkimo sezoną. Kad tapo vienu iš konkurso „Geriausias 2024 m. ekologinės gamybos ūkis“ nominantų, buvo ir staigmena, ir įpareigojimas ateičiai. Šiame konkurse iš pradžių varžėsi apie 2 tūkst. ūkių, iš kurių buvo atrinkti 20, o vėliau beliko tik 5 geriausi, tarp jų – ir Vilkaviškio rajono vaistažolininkės J.Rutkauskienės ūkis.

Ar šie metai buvo palankūs vaistažolininkystei-žolininkystei, Jūratės teigimu, atsakyti sudėtinga, nes kiekvieni metai turi savitumų ir niekada nebus taip, kad visiems augalams būtų gerai. „Vieni mėgsta kaitrą, kiti – drėgmę, kai kurie mėgsta saulę, o kiti kaip tik nori šešėlio, nes nemėgsta saulės kaitros. Tad visada būna ir patenkintų, ir tų, kurie nelaimingi“, – paprastai gyvenimiškai aiškino vaistažolių augintoja.

Jos pastebėjimu, šiemetis sezonas pateikė išbandymų – teko išgyventi pavasarinę sausrą, įveikti vasaros karščius. Pastaruoju metu besikeičiantis klimatas jaučiamas ir vaistažolininkystėje. „Bet klimatas, kaip ir gyvenimas, keičiasi – nieko nėra pastovaus. Pas mus, kaip kokioje Čekijoje, viskas buvo labai anksti. Maždaug mėnesiu anksčiau pražydo žolynai negu buvo įprasta“, – gamtos siurprizų nekaltino ūkininkė.

Savo ekologiniame ūkyje Jūratės šeima augina per 100 įvairiausių vaistinių ir prieskoninių augalų, kuriuos jau daug metų sertifikuoja kaip tautinio paveldo produktus. Anot Jūratės, tam, kad galėtų sertifikuoti tautinį paveldą, vienas iš pagrindinių reikalavimų – daugiau nei 50 proc. visų darbų turi būti atliekama rankomis. Toks ir yra jos ūkis.

Ūkio šeimininkės įsitikinimu, šios tradicijos atėjo iš jos senelių, prosenelių. Tautinio paveldo produktų sertifikavimas J.Rutkauskienei yra labai brangus, nes šias tradicijas ji perėmė iš savo protėvių. Nuo pat pirmojo sezono buvo sertifikavę ekologinį ūkį ir ekologinį perdirbimą, o vėliau sulaukė dar ir tautinio paveldo produktų sertifikato. Kad taptų tokiais, kokie yra šiandien, prireikė 20 metų.

Tarp tautinio paveldo produktų – ūkyje užauginti ir paruošti prieskoniniai augalai, vaistažolių arbatos. Ūkio šeimininkė aiškino, kad ūkyje dominuoja daug augalų rūšių. Kai kurių augalų augina labai mažus kiekius, nes tik tiek tereikia įdėti į mišinukus. Taip savaime susiklostė – jų pačių ūkio mišinukams atrinktos 23–25 sudedamosios vaistažolių dalys.

Anot J.Rutkauskienės, tokius retesnius augalus, kaip kurpelė, gumbenė, kalpokė, putoklis, irgi augina nedideliais kiekiais. Jų užsisako klientai, ruošiantys savo gaminių mišinukus. Žmonės Jūratės vis teiraujasi, ar turi vienos ar kitos vaistažolės, prašo jų, taip patys pastūmėja auginti dar daugiau rūšių.

„Paklausai, susirandi sėklų, pasisėji, prisiaugini augalų. Taip mūsų augalų, produkcijos asortimentas po truputį ir išsiplėtė“, – pasakojo Karpiejų kaimo ūkininkė. Be vaistažolių ir prieskonių rinkinukų, Rutkauskų ūkis dar gamina lietuvišką kavą iš varnalėšų, topinambų bei kiaulpienių.

Daugiausia rankų darbas

Vaistažolių auginimui Jūratės šeima panaudoja nepilną 1 ha žemės ir tiek užtenka. Ūkio šeimininkė priminė, kad 1 ha vaistažolių ir 1 ha javų – labai skirtingi masteliai. Vaistažolininkystėje pats sunkiausias, daugiausiai laiko ir energijos reikalaujantis darbas yra ravėjimas. Nepaisant to, kad jie tarpvagiuose žemę frezuoja mažu traktoriuku, vis tiek prie augalų dar lieka daug rankų darbo – reikia ravėti, nes kitaip užstelbtų žolės, todėl šeimininkai privalo apginti vaistinius augalus nuo kitų augalų.

Jūratė atsimena, kaip vaikystės metais jos mama jai suteikė 2 kv. m ploto žemės lysvę savarankiškam gėlių darželiui. Ta emocija mažai mergaitei buvo tokia stipri, kad jeigu dabar kas nors jai 100 ha žemės padovanotų, ji gal nepatirtų tokio didelio džiaugsmo. Nuo vaikystės dienų jai buvo mielas kiekvienas augaliukas.

Kartais tenka jautresniems augalams pagelbėti peržiemoti, tuomet jie nenupjauna antžeminės dalies, ją palieka žiemai. Per 19 sezonų du kartus buvo visiškai iššalusios melisos. Pasak Jūratės, melisos yra puikiai augantis augalas, bet, galbūt, buvo toks momentas, kai neužsnigo ir stipriai pašalo, ir tai pakenkė. Pavasarį aiškiai mato, kuris augalas gyvas, kuris jau neperžiemojęs. Kai vasaros pabaigoje persodina mažus augaliukus, rudenį juos truputį pamulčiuoja.

Auginti vienos rūšies vaistažoles dideliame plote ir parduoti derlių perdirbimui tonomis jie nesusigundė. Ūkininkės tikinimu, būna taip, kad ekologiniame lauke užpuola amarai ar kiti kenkėjai, tada yra didelė rizika prarasti visą derlių.

„Visų pirma, mes tiek neišsiplėtę, nes jeigu augintume didelius kiekius vienos rūšies vaistažolių, reikėtų ir didelių apimčių džiovyklų. Mūsų ūkis mažas, bet orientuotas į platesnį asortimentą ir į mažesnius kiekius“, – jų pasirinkimą aiškino Jūratė.

Ji minėjo, kad mažame ūkyje viena, be šeimos narių pagalbos, niekaip „neišlaviruotų“. Lauko darbus, vaistažolių džiovinimus visada užbaigia iki lapkričio 1 dienos. Jeigu sėjimo, auginimo sezonas turi pradžią ir pabaigą, tai darbas su vaistažolėmis, anot Jūratės, ūkyje nenutrūksta, kaip ir produkcijos pardavimai – tęsiasi visus metus. Vaistažolių rūšiavimas, paruošimas, smulkinimas, fasavimas – viskas daroma rankomis.

Be vaistažolių, prieskoninių augalų gausos, ūkio laukuose auga ir morkos, uogos, bet šeimos nariai visur suspėja. Jūratės teigimu, pas juos ūkyje derliaus ėmimo laikas labai išsitęsęs, kai turi daug rūšių augalų, „eina“ vieni po kitų, tas ir gelbsti. Jeigu turėtų vienos rūšies ir reikėtų daug medetkų nuskinti rankomis vienu metu, tai būtų tikrai sudėtinga. Išsidėsčius darbus lengviau, nes vaistažolės imamos vienos po kitų.

„Gamtoje irgi nieko nėra šiaip sau. Tas ratas eina. Vienos žolės baigiasi, kitos prasideda. Taip gražiai sudėliota gamtos, kad tas ratas tobulai sukasi ir mes suspėjame. Žinoma, per patį darbymetį darbo valandų neskaičiuojame“, – atviravo vaistažolių augintoja.

Tuo tarpu lapkritį liko tik užbaigti paskutinius smulkius darbus. Dar rūpi paruošti gamybines patalpas kitam sezonui. Augalų džiovinimo etapas šiemet praeitas ir užbaigtas. Ne už kalnų Kalėdos, todėl pagalvoja apie šventėms skirtus produktus. Sumanymų visada gimsta. Dar vasarą rinkdami augalus pagalvoja, ką įdės į dovanoms skirtas arbatas. Tada norisi skonio ir vaizdo kartu, todėl arbatų rinkinukus puošia žiedais, kad žmogus pajaustų estetinį malonumą. Jai pačiai labai svarbus Kalėdų laikotarpio sakralumas. „Kaip gamta nurimsta ir pereina į poilsį, taip ir žmogus žino, kad metai eina į pabaigą, šie metai užsibaigs ir jau nebegrįš“, – pastebėjo ji.

Derina tarpusavyje

Vaistažolių ūkio savininkė vertina netradicinę mediciną, bet neatmeta ir tradicinės – jų pačių sūnus yra universitetą baigęs farmacininkas ir dirba vaistinėje. Jūratė pasisako už tai, kad reikėtų derinti abi šias medicinos šakas. Jai artimos netradicinė liaudies ar Rytų medicinos. Žmonės jas priėmė, gydėsi tūkstančius metų, pasiekdavo puikių rezultatų, o tradicinė medicina, palyginus, atsiradusi labai neseniai, ir ji pati ne prieš ją, bet jos poveikis kartais būna toks, koks būna.

„Mano požiūris yra toks – gydyti turi gydytojai, sveikatą palaikyti gali žolininkai, kiti specialistai, reikia derinti. Visada sakau, jeigu gydytojas pasako, kad turėsi tam tikrus cheminius vaistus vartoti visą likusį gyvenimą, tai pats žmogus turi apsispręsti, ar jis tik šita medicina pasikliauja, ar jis ieško dar kažko ir atranda kažką papildomo. Gal tada nebereikėtų jam vartoti visą gyvenimą cheminių vaistų. Tai čia kiekvieno pasirinkimas“, – svarstė J.Rutkauskienė.

Kai jos pačios žmonės kartais klausia, o kuo čia skiriasi, Jūratė atsako, kad jai pačiai jau per 50 metų ir šiuo metu, kai ji naudoja visokias žoleles, natūralius produktus ir preparatus, cheminių vaistų jai nereikia. Savo aplinkoje stebi, kad nedaugeliui žmonių, peržengus 50 metų ribą, nėra poreikio vartoti cheminių vaistų.

Pavyzdžiui, cholesteroliui mažinti vaistažolininkė turi alternatyvą – vaistažolių mišinuką, bet siūlo į problemą žvelgti plačiau. „Kad ir kaip būtų keista, bet viena iš cholesterolio didėjimo priežasčių yra stresas. Jeigu neieškosime priežasties, nepasieksime rezultato. Jei žmogus nuolat yra stresinėje situacijoje, tai pirmiausia reikia išeiti iš jos. Net kalbos nėra, kiek daug įtakos turi ir mūsų mityba. Tiesiog reikia žiūrėti visko visumą“, – aiškino Jūratė.

Tokia buvo pradžia

Jos pačios kelias į ūkininkavimą, darbą su vaistažolėmis, dėliojosi pamažu. Jūratė atsimena, kaip vaikystės metais jos mama jai suteikė 2 kv. m ploto žemės lysvę savarankiškam gėlių darželiui. Ta emocija mažai mergaitei buvo tokia stipri, kad jeigu dabar kas nors jai 100 ha žemės padovanotų, ji gal nepatirtų tokio didelio džiaugsmo. Nuo vaikystės dienų jai buvo mielas kiekvienas augaliukas.

„Augau Vilkaviškyje, pagalvojus, koks nedidelis miestas. Taigi su mama eidavome į laukus ramunėlių, jonažolių, čiobrelių rinkti ar liepžiedžių skinti. Čia buvo savaime suprantama. Nuo vaikystės lydėjo laukų augalai. Jeigu žiemą peršaldavau, mama nubėgdavo į sodą, nupjaudavo aviečių stiebelių, padarydavo aviečių kamblių, liepžiedžių arbatų ir vaistų tiesiog nereikėdavo. Nelankiau vaikų darželio, tai galbūt dėl to mažiau sirgau, neturėjau anginų ar plaučių uždegimų“, – pasakojo ūkininkė.

Ji pamena ir kitus svarbius gyvenimo įvykius, per kuriuos po truputį išsirutuliojo noras auginti vaistažoles. „Kai man buvo 24 metai, anapilin išėjo mano tėtis. Tuomet, kai tėtis gydėsi Vilniaus Santariškių klinikose, susidūriau su pačiais geriausiais Lietuvos medikais, pamačiau gyvenimo trapumą. Atsimenu, kai paskutinį kartą tėtis gulėjo ligoninėje, išleidžiant man labai užsifiksavo gydytojo ištarta frazė: „Dieve, duok, kad mes dar susitiktumėm.“ Jis buvo ką tik grįžęs iš ilgos stažuotės JAV, kaip labai geras gydytojas. Jo ištarta frazė pasirodė labai gili“, – pamena Jūratė.

Po to jau savo šeimoje gimus sūnui, atsiradus slogai ar kosuliui, ji pradėjo ieškoti alternatyvų vaistams. Taip po truputį tą darė dėl savęs, šeimos, o vėliau nusipirko sodybą Karpiejų kaime.

„Man kaimas kaip Havajai. Kai nusipirkome sodybą, tuo metu – prieš 20 metų – net paprastų vaistažolių, kokio debesylo ar sukatžolės, niekur negalėjai gauti nusipirkti. Po truputį išsirutuliojo vaistažolininkystė“, – pasakojo ūkininkė. Ji įsitikinusi, kad galbūt ši sritis net ir paveldima, nes jos promočiutė Kaišiadorių krašte buvo gana garsi pribuvėja ir žolininkė, močiutė ruošdavo žolynų vonias kaimo moterims.

Vaistažolių augintoja prisipažino, kad jau kuris laikas ją įtraukusi nauja veikla – neurografikos dirbtuvėlės. „Neurografika – tai kūrybos psichologija, raktas į žmogaus pasąmonę. Neurografikos pagalba mes galime keisti savo pasąmonės programas, kitaip tariant, jas naujas įrašyti. Neurografikos dirbtuvėlės – nuostabus susitikimo su savimi procesas piešiant. Tas susitikimas su savimi dažnai būna įdomus, nes viskas, net ir sveikata, prasideda nuo galvos. Kai galvoje padarai kažkokią tvarką, keičiasi tavo gyvenimas“, – įsitikinusi Jūratė.

Dirbdama sveikatos palaikymo srityje, ji labai intensyviai ieškojo tokio instrumento. „Dėl sveikatos kreipiasi pagalbos žmogus ir su juo bekalbėdama suprantu, kad gali kokią nori žolę duoti, bet jo galvoje tornadai, ir kol tų tornadų jis nepakeis, nenuslopins, niekas nepadės“, – mąstė vaistažolių augintoja, kurios pagrindinė specialybė – dailė. Šiemet ji baigia studijas kūrybos ir psichologijos institute, jau rašo diplominį darbą.

„Labai gerai, kad lauko darbai užsibaigę. Viską galėsiu suderinti. Socialiniuose tinkluose nėra laiko sėdėti, televizoriaus ir taip neturiu, tada lieka laiko mokslams. Man atrodo, visi mes esame įdomūs ir unikalūs, tiktai kiekvienas savaip“, – užbaigdama pokalbį sakė J.Rutkauskienė.