Šalčio liežuviai balandžio pabaigoje bei gegužės pradžioje perėjo per nemenką dalį Europos ir kai kur suniokojo sodų bei uogynų plantacijas. Mūsų šalies sodininkai ir uogininkai taip pat ne išimtis – jau skaičiuoja būsimam derliui padarytą žalą. O ji vietomis gali būti nemenka – galėjo nušalti gal net pusė žiedų. Padarytos žalos mastai bus aiškesni visai netrukus, kai vaismedžiai ir vaiskrūmiai užmegs vaisius.

Iškrėtė piktą pokštą

Alytaus rajono UAB „Luksnėnų sodai“ savo svetainėje pranešė, kad pas juos balandžio 28–29 d. gamta iškrėtė piktą pokštą – žydėjimo metu smogė arktinis šaltis. Toks šaltis išsiskleidusiems žiedams buvo pražūtingas. „Klimatas negailestingas. Dienomis temperatūra aukštesnė nei 10 laipsnių, o naktimis staigiai nukrenta iki rekordinių žemumų. Toks temperatūrų skirtumas pavojingas ir augalams, ir žmonėms. Kol kas mūsų prognozės dėl būsimo derliaus labai niūrios“, – situaciją komentavo UAB „Luksnėnų sodai“ vadovai.

To dar nenujausdami, pernai spalio mėnesį jie visus kolegas pasveikino su Derliaus diena ir džiaugėsi, kad praėjusių metų pavasaris sodams buvo gailestingas – 2024 metais pavasarinės šalnos nenušaldė žiedų, bitutės gerai padirbėjo žiedus apdulkinant, visa UAB „Luksnėnų sodai“ komanda dirbo siekdama gero, kokybiško derliaus. Pernai jiems pavyko, o kaip bus šiemet?

UAB „Luksnėnų sodai“ direktorės pavaduotojas ir vienas iš akcininkų Vaidas Stanaitis pasakojo, kad kova su šalnomis užsitęsė ilgai – net gegužės mėnesį ne vieną ir ne dvi naktis vis likdavę be miego. „Naktį iš gegužės 5 į gegužės 6 puolėme gelbėti purkšdami vandenį, nes kai kur rodė 6–7 laipsnius šalčio. Turbūt jis obelims dar labiau pakenkė. Nežinome, ar dar liko nors vienas kitas nenušaldytas žiedas, viliamės, kad kažkiek dar liko. Bet kol kas pas mus – tik juodos vėliavos“, – išvargintas nakties darbo VL gegužės 6 dienos rytą pasakojo V.Stanaitis.

Net neabejodami, kad sodai itin pažeisti šalnų, vos pranešdavo apie naujas didesnes galimas šalnas, vis tiek luksnėniškiai sodininkai naktimis kovodavo su šalnomis. Anot V.Stanaičio, jie telkė jėgas ir gynėsi, vildamiesi, kad kažką dar pavyks išsaugoti – viltis miršta paskutinė. „Dar planuojame sodų vaismedžius ir amino rūgštimi pamaitinti, gal mikroelementais kažkiek sustiprinsime, kad medžiai sveikesni būtų, bent jau kitais metais pajėgtų užmegzti vaisius“, – kalbėjo bendrovės direktorės pavaduotojas.

V.Stanaičio teigimu, naktimis spaudžiant šalnoms, dienomis jie į mašinas krovė ir prekybos tinklams išsiuntė paskutinius praėjusių metų derliaus obuolius. „Pernai tikrai negalėjome skųstis, truputėlį net ir „riebalo“ sukaupėme, tai gal kaip nors šiemet pavyks išgyventi. Mat jei mums normalu gauti apie 1 tūkst. tonų derliaus, tai manau, kad šiemet jis gali nesiekti ir 200 tonų. Toks kiekis toli gražu nepadengs nei darbuotojų atlyginimų, nei jokių kitų išlaidų. Tokiu atveju gali tekti įsivelti į rimtas paskolas, kad bendrovė išgyventų sunkųjį laiką“, – pastebėjo Dzūkijos sodininkas.

Kol kas ir Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) sodų derliaus netekties atveju šiemet dar nėra numačiusi jokios pagalbos sodininkams. Pasak V.Stanaičio, 2019 metais prarado derlių, nes sodai patyrė didžiules šalnas, tai 2020 metais gavo rimtą paramą, kuri tikrai juos visus gelbėjo. Po to dar buvo keletas prastesnių metų, ir tuomet šiokia tokia parama buvo, bet ji labiau prilygo „lašui jūroje“.

Šiemet susidėliojo vėl panaši situacija, kaip 2019 metais. „Sodininkystė į visus projektus ir net į Kaimo plėtros programą vis dar įtraukiama kaip prioritetinė šaka. Tad iš tiesų būtų labai malonu, kad labai prireikus galėtume sulaukti ir finansinės pagalbos“, – svarstė Luksnėnų sodininkas.

Darbų ir rūpesčių – daugybė

Pajuodžių kaimo (Anykščių r.) sodininkas Vitalius Petronis prižiūri 50 ha vaisių ir daugiau nei 100 ha įvairių uogų ūkį, tarp jų – ir serbentyną. Sodininkystėje bei uogininkystėje jo patirtis – 25 metai. Šį pavasarį viskas, ką augina, nuo pavasarinių šalnų nukentėjo vienodai. „Ir numirsi nebūdamas patyrusiu sodininku, – prisipažino V.Petronis. – Šioje srityje patirtis kiekvienais metais būna skirtinga.“

Jo teigimu, sudėtinga situacija buvo ir pastarąją žiemą – ji irgi nebuvo labai dėkinga. Prasidėjus pavasariui, per didelė ir dar ne laiku užėjusi staigi šiluma irgi nebuvo gerai, nes ji sužadino medelius, kurie iki tol turėjo mažai poilsio. Ką padarė pavasarinės šalnos, anot V.Petronio, dar negalima tiksliai pasakyti, bet žino, kad nuostolių bus labai daug.

„Pakenkė visiems – ir obelims, ir kaulavaisiams. Viską kirto, nes pas mus buvo žemiau 3–4 laipsnių šalčio. Kur slėniau – daugiau, kur kalniukas – mažiau, bet ir ant kalniukų šalnos kliudė. Ir uogynai, ir sodai taip gražiai žydėjo, tos trys pagrindinės balandžio pabaigos naktys su šalnomis taip ir padarė. Pirmą naktį dar kaip ir prakentėjome, atrodė, kaip ir nieko, antrą naktį jau važiavome ir purškėme vandeniu, ventiliatorius sujungėme, mėginome jais šildyti, kažkaip padėti. Kai purškėme, vanduo ant purkštuvų iš karto apsinešė ledu, formavosi varvekliai. Buvo beviltiška“, – apgailestaudamas pasakojo ūkininkas V.Petronis.

Pasak sodininko, dabar vos ne kiekvieną pavasarį gamta krečia pokštus. Pats sunkiausias laikas augalams ir būna pavasarį. Pamena praėjusius metus, kuomet pavasarį buvo iškritęs sniegas, grūmojo šalčiai. Šiemet sniego nėra, tačiau prie šalnų dar prisidėjo ir sausra.

„Ryte atsibundu ir klausau sinoptikų prognozių: kai pasako, kad vietomis lis, vietomis bus krušos, pagalvoju, gal pas mus bus? Taip ir gyvenu. Jaudinuosi, kad kruša neužeitų. Stiprių šalnų dar gali būti iki gegužės vidurio ir vėliau. Jau dabar apie 50 proc. derliaus kaip ir nėra, o jeigu vėl užeitų, tai ir tą patį sumažintų. Jei vasarą kruša užklumpa, tai ji per kelias minutes ant šakų visą derlių sudaužo“, – sodininko-uogininko gyvenimo rūpesčiais dalijosi Vitalius.

V.Petronio ūkis susideda iš kelių krypčių, atsvarai augina grūdines kultūras – žieminius rapsus, miežius, kviečius. Žiemkenčiai peržiemojo gerai, rapsų žydėjimas džiugina, bet stebi, kad tos pačios pavasarinės šalnos kliudė ir juos – kažkiek pakenkė.

Kai 2000 metais pradėjo ūkininkauti, kasmet Sodininkystės ir daržininkystės institute Babtuose dalyvaudavo seminaruose ir iš mokslininkų išgirsdavo: „Šie metai netradiciniai.“ Neiškentęs Vitalius pasiteiravo, kaip tai suprasti? Ūkininkui mokslininkai atsakė, kad iki 2000 metų buvo ramu, o nuo tada kiekvieni metai – vien gamtos „išdaigos“. „Į sodus, uogynus sudėtos didelės investicijos. Ne vieną kartą teko pasvarstyti, gal viską reikia nurauti?“ – teigė Aukštaitijos sodininkas.

Viliasi, kad išgelbėjo

Dalis sodininkų ir uogininkų beveik nuleidžia rankas ir pradeda skaičiuoti šalnų padarytus galimus nuostolius. Bet yra ir kitokių patirčių. Ledo skulptūromis virtusius šilauogių krūmus šį pavasarį įamžino ir jų vaizdais su VL sutiko pasidalinti Mažųjų Šelvių kaimo (Vilkaviškio r.) ūkininkas Arūnas Vitkauskas.

„Nesu dar visiškai tikras, kad apsaugojome, bet kol kas apšalusių, nukentėjusių šilauogių žiedų piestelių nemačiau“, – tikino ūkininkas, kuris balandžio 27 dienos rytą savo socialinio tinklo paskyroje rašė: „Tokios įspūdžių dvikovos tai dar nebuvo. Ledo skulptūromis virtę krūmai – įspūdingi! Bet tai dėl šalnos šilauogėms žydint... Sekmadienio saulėtekis A.Vitkausko ūkis šilauogyne.“

Tokiai apsaugai nuo šalnų Arūno ūkis ruošėsi iš anksto. „Uogynas rūpestingai paruoštas naujam sezonui – krūmai išgenėti, šakos išvežtos, pamulčiuota ir paglostyta. O kad pavasarinės šalnos derliaus nepražudytų, įrengta apsaugos sistema. Būtų geriausia, jog šilauogėms žydint nešaltų, o jei šals – purkšime vandenį!“ – apie pasiruošimo darbus dar iki didžiųjų šalnų – balandžio 4 d. – rašė šilauogių augintojas iš Vilkaviškio rajono.

Praėjus trims žvarbioms balandžio pabaigos naktims, A.Vitkauskas aiškino, jog jų taikytas šilauogių apsaugos nuo šalnų būdas iš tiesų turėtų pasiteisinti ir papasakojo, kaip sekėsi panaudoti susikurtą apsaugos nuo šalnų sistemą šio pavasario šalčiausiomis naktimis. „Galvoju, kad pasiteisino. Dar nematau nušalusių žiedynų. O jau praėjo trys dienos. Praktiškai, jeigu nušalo, jau turėtų matytis“, – kalbėjo jis.

Nutįsę sušalę varvekliai – ledo skulptūromis virtę šilauogių krūmai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo neįprastai, bet uogų augintojo teigimu, saugant derlių, tai nekenkia augalui, atvirkščiai – šiuo atveju yra labai gerai. Čia taip ir turėjo būti – toks ir buvo uogininkų tikslas.

„Tai ir yra apsauga nuo šalnų. Tokia sistema užsienyje daug kur jau naudojama. Ir Lietuvoje jau daug kas naudoja. Ją reikia paleisti dar kol pliusinė temperatūra. Kada oro temperatūra krenta link nulio, vanduo iš telkinio dar būna apie 15 laipsnių, jis šildo žiedelius. Vėliau, kai pradeda šalti, migla ant žiedų užšąla ir pavirsta ledo varvekliais, o lede visą laiką lieka pliusinė temperatūra. Tuomet šaltis per ledą neprieina prie moteriškosios augalo žiedo dalies – piestelės“, – kaip veikia sistema ir kuo ji pažangi uogininkystėje, pasakojo Arūnas.

Šį pavasarį minėtą apsaugos būdą išbandė savo šilauogyne. Kitų augalų nesaugojo, nes juodųjų serbentų ir aronijų A.Vitkausko ūkis augina nedaug. Bet minėjo, kad sistema tinkama ne tik šilauogėms – ją galima naudoti visiems kitiems augalams, pavyzdžiui, obelims. Kai Vilkaviškio rajone balandžiui baigiantis spustelėjo stiprios šalnos, A.Vitkausko šilauogyne ankstyvųjų veislių šilauogių krūmai jau pilnai žydėjo. Pasak šeimininko, joms nulinė temperatūra jau būtų buvusi pražūtinga, žinojo, kad jeigu nieko nesiims, bus blogai – ankstyvųjų šilauogių derliaus neturės.

Įsirengti tokią apsaugos sistemą nuo šalnų nėra pigu. Bet, anot Arūno, tikrai apsimoka žiūrint į ateitį. „Paprasčiausia, jeigu derlius nušalo – viskas, jo neturi. Įsirengei – nenušalo, ir sistema atsipirko“, – paprastai gyvenimiškai aiškino per 2 ha plote šilauogyną prižiūrintis Mažųjų Šelvių kaimo ūkininkas.

Trešnės – lepiausios

Trešnių augintojas Alfredas Kūnas pasidalijo savo sodų perspektyva. Su žmona Aida jie Mockų kaime (Kalvarijos sav.) augina trešnių ir obelų sodus. „Mūsų trešnės per šalnas truputį nukentėjo. Žinoma, jau ne taip baisiai, kaip visoje Lietuvoje, nes čia mes esame turbūt piečiausiai, bet vis tiek nukentėjo“, – kalbėjo žalą skaičiuojantis trešnių augintojas.

Sutuoktiniai tikino, kad nors gyvena netoli Lietuvos–Lenkijos pasienio, pavasarinių šalnų būna kasmet. Kaip prisipažino šeimininkas, šiemet sodams prieš šalnas neturėjo pakankamai laiko – pastaruoju metu intensyviai užsiima gyvenamojo namo renovacijos darbais.

„Kažkaip netikėtai užklupo šalnos, tai nieko ypatingo ir nedariau. Dabar beveik neabejojame, kad apie 30 proc. trešnių nušalo, bet ar saugosi, ar nesaugosi, vis tiek jų beveik kasmet kažkiek nušąla. Galėjome kurti laužus, leisti dūmus, tuomet viskas būtų baigęsi gal palankiau, būtų labiau pavykę apsaugoti žiedus“, – pastebėjimais, kaip išgyveno trešnės, dalijosi Alfredas.

Obelims, anot augintojo, kol kas šalnos kokio nors poveikio gal ir neturėjo, nes pastarųjų žiedai per pirmąjį šalnų pakilimą balandžio pabaigoje dar net nebuvo prasiskleidę. Mockuose šalčiausiomis balandžio pabaigos naktimis temperatūra buvo pakritusi iki –2 laipsnių. To užteko, trešnėms padaryta žala nenuginčijama.

„Šiemet, kaip ir kasmet, pavasaris Lietuvos sodininkams pateikė siurprizų, bet, laimė, pas mus dar ne tokių, kokių sulaukė Prancūzijos sodininkai. Ten, girdėjome, kai kur iškrito net apie pusė metro sniego, sodai gavo krušos. Toks akibrokštas, manau, jau nenormalus gamtos reiškinys. O Lietuvoje kol kas šalnos vis dar įprastas reiškinys“, – lygindamas svarstė sodininkas.

Pasak sodininko, kai dieną šyla vos ne iki 20 laipsnių, o naktį temperatūra krinta iki 10 laipsnių šalčio, tokie temperatūrų šuoliai pavasarį sodams yra blogiausia. Šiemet, kai augalai jau buvo pradėję žydėti, dienomis oro temperatūra kilo net iki 20–25 laipsnių šilumos, o po keleto dienų vasariško atšilimo temperatūra staiga nukrito. Temperatūrų šuoliai gegužės mėnesį vis dar buvo ne patys palankiausi augalams. Juolab kai šalta, apniukę, plinta įvairios grybelinės ligos.

Gegužės pradžioje A.Kūnas savo soduose pjovė žolę ir purškė medelius nuo grybelinių ligų, kenkėjų, planavo maitinančius purškimus per lapus, kad užsimegztų tvirtesni, geresni vaisiai. Prisiminęs šiemetę žiemą, A.Kūnas minėjo, kad ją, kaip sodininkas, vertina labai prastai, nes vabalai kenkėjai neiššalo, erkės peržiemojusios dauginasi – jų visur pilna.

„Bet jau, turbūt, prie to reikia pratintis, nes kitaip nebus. Kiekvienais metais žiemą – vis šilčiau. Patys trešnių medeliai žiemą išgyveno gerai. Ne pirmi metai, jie jau yra prisitaikę prie Lietuvos sąlygų“, – kalbėjo pašnekovas.

Mockuose Kūnai sodininkyste užsiima daugiau nei 10 metų. Mažyčius sodinukus parsivežė lagaminuose iš užsienio. Iš Čekijos parsivežtas obelis jie augina nuo 2012 metų, o iš Belgijos atsivežtas trešnes – nuo 2018 metų. Dabar sodininkai Aida ir Alfredas deklaruoja 0,6 ha trešnių sodą, kuriame auga apie 200 medelių, bei 2,6 ha obelų sodą. Šeimininkas neneigė, kad trešnių sodas jiems likęs daugiau kaip hobis ir priedas, nes norint iš to išgyventi, turėtų jį plėsti. Užsiaugina skanių uogų šeimai, kaimynams, giminėms ir kažkiek – pardavimui.

Komentaras

Nusiaubė, bet rezultatai – neaiškūs

Vitalija Kuliešienė, Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ vadovė

Po balandžio pabaigos šalnų didžioji dalis Lietuvos verslinių sodų lieka be derliaus. Mūsų skaičiavimais, per tris naktis nušalo daugiau kaip pusė verslinių sodų Alytaus, Vilkaviškio bei Kaišiadorių rajonuose. Kitus rajonus šalnos palietė mažiau, o, pavyzdžiui, Pasvalio krašto visiškai nesiekė.

„Nuvirino“ visus žiedus, nes žydėjo beveik 80–90 proc. Kiti buvo dar neišsiskleidę. Padariniai baisūs, nes šalčiai buvo arktiniai. Luksnėnų (Alytaus r.) soduose tai iš viso viskas juoda. Obelys šiauriniuose šalies rajonuose žydėjo dar mažai, bet vis tiek šalnų gavo. Tad ir čia žiedai yra pažeisti, bet situacija dar ne tokia tragiška – vienas kitas žiedas dar buvo geras, gyvybingas. Sodų nuostoliai bus aiškūs apie gegužės vidurį.

Mūsų turimais duomenimis, nušalo apie 60 proc. Lietuvos verslinių sodų, nes šalnos buvo net didesnės nei 2019 metais, kuomet jos taip pat sunaikino didžiąją dalį būsimo derliaus. Tiesa, didelėms šalnoms tęsiantis ir gegužę, šie duomenys gali kisti. Manau, kad prasidėjus antrajai gegužės mėnesio pusei jau bus aiškiau, kaip atrodo sodai po visų šalnų. Nors dėl to, kad jos pridarė itin daug žalos, abejonių nekyla. Tik kokio mąsto ta žala – kol kas sunku įvardyti. Juolab kad šalnos per Lietuvą ėjo tam tikrais šuorais.

Po 2019 metų šalnų į pagalbą sodininkams atėjo šalies Vyriausybė, skyrusi finansinę pagalbą, kurios realiai sulaukėme po beveik dvejų metų. Kaip bus šiemet – kol kas nežinome. Didžiausia problema, kad visa rizika dėl būsimo derliaus yra paliekama patiems sodininkams – verslinių sodų draudikai nuo šalnų nedraudžia.

Šalnos žydinčius sodus nusiaubė ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Tiesa, apie padarytus nuostolius ten kol kas informacijos neturime, bet jie irgi gali būti nemenki. Tačiau realus vaizdas bus aiškus tik tuomet, kai tiek pas mus, tiek Lenkijoje sodai pabaigs žydėti. Tada ir bus aišku, ar yra šiemečio derliaus užuomazgų.