Pienininkystės ūkių ir toliau mažėja, nes kol kas šiame sektoriuje – beveik jokių geresnių prošvaisčių. Tačiau vis dar yra pienininkų, kurie užsigrūdino ir neprarado tikėjimo pienininkystės perspektyvomis. Vieni tokių – nenuilstančiai dirbantys ir einantys pasirinkta pienininkystės kryptimi Virkininkų kaimo (Prienų r.) ūkininkai, sutuoktiniai, buvę vilniečiai Laima ir Virginijus Balsevičiai.

Melžimo robotai – tik planuose

Anot pačių šeimininkų, jų ūkis dar pakankamai jaunas, nes jie savarankiškai, kaip Balsevičių ūkis, gyvuoja ir ūkininkauja nuo 2013 metų. Laimos aiškinimu, tuomet pradėjo „paėmę žemą startą“ – iš savo tėvelių Bartkų ūkio trys dukros perėmė melžiamas karves, todėl išsidalinus pradžioje jų nebuvo tiek daug. Nors Balsevičių ūkio melžiamų karvių banda vis didėjo, melžimo robotų neturi, susimontavę 6 vietų aikštelę su išmaniuoju kolektoriumi, joje melžia savo piendaves. Tai paskutinė naujovė prieš robotus.

„Šis melžimo būdas jau irgi geras, palengvinęs melžimo procesą. Pas mus ūkyje ir pieno kokybė labai gera. Žinoma, robotų labai norėtųsi, bet yra didelis stabdis – pinigų robotams vis dar nėra“, – atviravo L.Balsevičienė, neneigusi, kad melžimo aikštelę pasistatė patys, nes tenka gyventi taupiai.

Balsevičių ūkyje dabar laikoma apie 140 galvijų, iš jų – 70 melžiamų karvių, visa kita – telyčios ir telyčaitės – būsimos piendavės. Gyvulių augina nemažai, robotai labai praverstų, ir tai yra ūkio savininkų svajonė. Tokio dydžio ūkiui reikėtų dviejų robotų.

„Mes apie juos galvojame ir laukiame, kokios bus naujos paramos teikimo sąlygos. Be abejonės, užklupusi pieno krizė planus pristabdė. Jeigu ne ji, mes, ko gero, savo ūkį jau būtume robotizavę ir dabar karvutes melžtų robotai. Pastaroji pieno krizė smogė tikrai žiauriai. Dėl jos prisistabdėme visus modernizavimo planus, bet iš tiesų svajojame, galvojame, kad netolimuose planuose robotai turės atsidurti ir pas mus fermoje“, – didele neišsipildžiusia svajone pasidalino L.Balsevičienė.

Išgyveno ir nepalankiose žemėse

„Kadangi ūkininkaujame nenašiose žemėse, nesilyginame su Kėdainių rajonu ir kitais, kur ūkiuose užauga įspūdinga žolė. Bet kaip mūsų Stakliškių kraštuose, tai sėtinių pievų žolė šiemet tikrai gera, nes sukome 10–14 rulonų iš hektaro. Toks gautas pašarų kiekis mūsų žemėse yra labai geras rodiklis. Natūraliose pievose dar tik šienausime. Jose užaugusią žolę džioviname ir ruošiame šieną veršeliams. Natūraliose pievose žolė yra prastesnė. Reikia nepamiršti, kad gyvename kitokiose, didelio nepalankumo žemėse“, – pasakojo ūkio šeimininkė, teigdama, kad šiais metais jie žoliniais pašarais iš pirmos žolės džiaugiasi.

Kai Balsevičiai išėjo iš pieną superkančios tradicinės bendrovės ir prisijungė prie kooperatyvo, ten pasijautė panašiai kaip kosmose. Mat tada, kai buvo finansiškai labai blogai, prireikus kooperatyvas suteikė trumpalaikes paskolas.

Pasak L.Balsevičienės, jiems labai rūpi, kas bus ilgalaikėje pienininkystės perspektyvoje, rūpi ir tai, kas pienininkystės laukia trumpuoju laikotarpiu. Nes jie investuoja tik iš ūkio, abu su vyru patys dirba ūkyje, taip pat turi samdomų darbuotojų. „Mūsų ūkis viską išlaiko ir iš šių pinigų mes dar investuojame į ateitį. Labai sudėtinga, kai nežinai, kas bus, labai sunku numatyti, kiek gali skirti investicijoms, kokias paskolas galėtum imti“, – aiškino Laima.

Ūkininkės teigimu, vargu ar jiems būtų pavykę išlikti, jeigu laiku nebūtų pastvėrę „gelbėjimosi rato“. Pasak L.Balsevičienės, šis „gelbėjimosi ratas“ yra didžiausias jų ūkio laimėjimas per visą dešimties metų ūkininkavimo laikotarpį. Šiemet jie skaičiuoja vienuoliktuosius gyvavimo metus, o pusantrų metų, kai yra žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ nariai.

„Kooperacija ir kooperatyvas ištempė mus per krizę. Kai mums buvo ypač sudėtingas laikotarpis, neatleidome nė vieno darbuotojo, toliau tęsėme visus darbus, toliau investavome, nes pieno gamyba iš tiesų reikalauja investicijų. Reikia palaikyti ir gerą pieno kokybę, ir didinti galvijų skaičių, rūpintis jų genetika, tai jeigu ne ŽŪK „Pienas LT“, mes, ko gero, jau būtume minimi kaip ūkis būtuoju laiku“, – kaip išsigelbėjo nuo sunaikinimo kalbėjo ūkininkė Laima.

Suteikė trumpalaikes paskolas

Balsevičiai pamena, kai jie išėjo iš pieną superkančios tradicinės bendrovės ir prisijungė prie kooperatyvo, ten pasijautė panašiai kaip kosmose. Mat tada, kai buvo finansiškai labai blogai, prireikus kooperatyvas suteikė trumpalaikes paskolas. „Mes išsimokėjome po truputėlį. Jie mus ištempė. Ir tikrai labai tuo džiaugiamės“, – vien geru žodžiu kooperaciją mini Prienų rajono ūkininkė.

Šis ūkis ir toliau žada keliauti tik su kooperatyvu. „Nors esame dar pakankamai jauni, mes sau esame pasakę, kad kol laikysime karves, tiesiogiai su pieno perdirbimo įmonėmis nesusidėsime. Tikra tiesa, kas yra šio kooperatyvo nariai, ir kas buvo kitur, jie turi pajausti. Tai yra tikroji kooperacija, kuri tikrai padeda, pagelbėja ir veda į priekį. Nes jeigu ne jie, ne mes, nes dabar jau visi kartu, būtų buvę labai blogai. Nes ir dabar gauname aukštesnę kainą, negu už pieną supirkdamos moka kitos bendrovės“, – sakė Stakliškių krašto ūkininkė.

Kaip ir kitiems pienininkystės ūkiams Lietuvoje, kuriuos prigesino pieno krizė, Balsevičių ūkiui vis dar kyla įvairių rūpesčių – pieno supirkimo kaina tenkina tik iš dalies. Ūkio šeimininkai aiškino, kad kaina už superkamą pieną yra nedidelė, jie yra 6 grupėje. Šiuo metu Balsevičių ūkis per parą primelžia apie 1,5 tonos pieno. Dabar jie gauna ne tiek ir daug, apie 32,5 ct/kg bei priedą už kokybę. „Tai nėra daug. Bet vis tiek labai džiaugiamės“, – sakė sutuoktiniai ūkininkai.

Pasuko į žemės ūkį

Vadovauti pienininkystės ūkiui L.Balsevičienė jaunystės metais nesiruošė. Ji baigė Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (LSMU) ir ten įgijo slaugos bakalauro bei socialinio darbo sveikatos apsaugos sistemoje diplomą. Įgytas išsilavinimas jai padeda ir dabartiniame darbe žemės ūkyje. Anot Laimos, jai paprasta dirbti kolektyve, nesunku aplink save jungti žmones, puoselėti gražius tarpusavio santykius.

„Kas atvažiuoja, pabūna pas mus ūkyje, jaučia, kad mes dirbame be įtampos. Už tai labai ačiū ir mano išsilavinimui. Ūkyje tenkančius darbus, kuriems reikėtų veterinarų, susitvarkome patys“, – pasakojo savininkė.

Laima neslėpė, kad studijos – jai dar ne užmarštyje, moteris vis pasvajoja dar pasimokyti. Norėtų Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) magistro studijas sieti su žemės ūkiu ir inovacijomis. „Mums, moterims, to reikia, kad smegenys neapipelytų“, – pajuokaudama paaiškino ji.

Laimos vyras Virginijus anksčiau keletą metų dirbo Norvegijoje, bet dabar, pasak Laimos, jis visą savo dūšią atidavęs ūkiui ir šeimai, pokalbio dieną pats dobilų lauke sukęs šieno rulonus. „Mano vyras labai ūkiškas, labai geras sutuoktinis, vaikų tėtis. Mes deriname šeimą, ūkį ir darbą vienu metu“, – tuo džiaugėsi Virkininkų kaimo ūkininkė.

Vos 5 km spinduliu pienininkystės ūkius yra sukūrusios ir dvi L.Balsevičienės seserys. Vyresnioji Laimos sesė Rita savame ūkyje laiko per 80 melžiamų karvių ir jai, anot Laimos, kiek lengviau, o jaunėlė sesutė Rasutė kol kas turi per 20 melžiamų karvių ir jų skaičių didina. Visos ūkininkės tarpusavyje bendrauja, pasikalba, žino, kaip laikosi sesių ir kaimyniniai gretimi pienininkystės ūkiai.

„Pasakysiu ūkiškai – kvaksime. Kur nedaug karvių ir pienas parduodamas tiesiogiai supirkėjams, už pieno kilogramą dabar moka vos per 20 ct – tai tiesiog pasijuokimas iš ūkininkų“, – kritišką situaciją ūkiuose apibūdino Laima.

Ji minėjo, kad jos sesutei Rasutei labai sunku, bet gelbsti tai, kad ji pati yra veterinarijos gydytoja ir turi darbštų vyrą, kuris, kol „neatgrubęs nagų“, kasdien dirba ūkyje. Vyresnės sesutės, kuri laiko per 80 karvių, ūkiui irgi nėra geri laikai, bet jos ūkiui nors šiek tiek lengviau.

„Tikrai debesis ant Lietuvos pienininkystės kabo ir nesisklaido“, – patikino L.Balsevičienė. Visos seserys pasuko į žemės ūkį iš pašaukimo, nes jų tėvai ūkininkavo, o tėvelis Jonas Bartkus – buvęs veterinarijos gydytojas, 36 metus gydė gyvulius.

Dauguma sprendimų – nepalankūs

Sutuoktiniai nesisieloja prieš dešimtį metų Vilnių iškeitę į tėviškę – Virkininkus. Anot Laimos, jie gyvena ant Prienų ir Kaišiadorių rajono ribos, nuo Prienų rajono centro viename iš labiausiai nutolusių kaimų. Virkininkai turi vaizdingą piliakalnį. Vos 10 trobų turinčiame kaime – net trys ūkiai. Vienas jų – entuziasto ūkininko Aivaro Jonučio pienininkystės ūkis. Šis ūkininkas per pieno krizę vienas pirmųjų pradėjo nemokamai dalinti pieną Kaune ir aplinkinėse gyvenvietėse, miesteliuose. Balsevičių šeima su A.Jonučiu – kaimynai.

„Mūsų mažame kaimelyje yra trys gyvi ūkiai, o aplinkui – dar daugiau. Labai tuo džiaugiamės. Pienininkui per pakaušį pirmiausia gamta „deda“, jeigu tik sausa – nėra kuo šerti gyvulių, jeigu šlapia – viskas užmirkę. Su viskuo turime susigyventi, labai sunku išlaviruoti, o mūsų šalies valdžios dauguma sprendimų – nepalankūs“, – apie tai, kad be gamtos ne mažiau per sprandą žemdirbiui vožia ir valdžia, norėdama atkreipti valdžios dėmesį, kalbėjo ūkininkė iš Virkininkų kaimo.

Jos teigimu, nors žemės ūkio ministras dabar kalbomis žemdirbiams dėmesio skiria labai daug, deja, konkrečių veiksmų ūkininkai nejaučia. „Kad pajaustume tą gerovę, kad mums lengviau, taip nėra. Aišku, atidėjo reikalavimą atkurti daugiametes pievas. Paliko žaliuosius degalus, gal dar kažką padarė. Bet mes streikavome, tris paras stovėjome. Jeigu ne streikas, nieko nebūtų buvę. Ūkininkaudami mes gerovės nejaučiame. Jaučiame, kad per pieno ūkius eina giltinė, ypač per mažesnius, kuriuos pjauna iš eilės“, – sakė pienininkystės ūkio savininkė.

Kainos pieno gamintojų nežavi

Eimantas Bičius, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos direktorius

Kol kas ryškesnių pagerėjimo požymių Lietuvos pieno gamybos sektoriuje nelabai matyti – pieno supirkimo kaina nuo metų pradžios tik mažėjo. Paskutiniais mėnesiais ir birželį jau girdisi kalbų, kad daugiau kaina nemažės. Bet mūsų šalyje yra taip, kad kai kurie dar nežino, kiek gaus už birželį parduotą pieną, nors jį jau parduoda. Perdirbėjai vėluoja skelbti kainas, niekas nesilaiko reikalavimų, kad pieno gamintojai apie kainas būtų informuojami bent prieš mėnesį. Kiek turime duomenų, balandžio mėnesį pieno supirkimo kaina gan žymiai buvo nukritusi. Gegužės mėnesio duomenų dar neturime, bet jau tokios tendencijos yra liūdnokos.

Pastaraisiais mėnesiais atsiranda vilčių, jog europinės pieno produktų kainos nekris. Tad gal nekris ir superkamo pieno kainos. Tokių vilčių teikia situacija su „laisvuoju“ pienu, dėl kurio nėra sudarinėjamos jokios išankstinės sutartys. Laisvai rinkoje esančio pieno kaina atspindi pieno poreikį. Šio pieno kaina yra žymiai pakilusi, kas reiškia, jog Europos mastu rinkoje pieno poreikis kaip ir yra. Jei reikia pieno, vadinasi, ir pieno produktų kainos turėtų kilti. Tai vadinamųjų biržinių produktų – nugriebtos pieno miltų, sviesto, nenugriebto pieno miltų, išrūgų miltų, sūrių. Paskutinių savaičių duomenimis, brango sviestas ir pieno milteliai, tik sūriai truputį atpigo. Toks nedidelis kainų kilimas teikia vilčių, kad kažkuriuo metu galbūt atsiras didesnis produktų poreikis ir pradės kilti pieno supirkimo kainos.

Lietuvoje gegužę, birželį, liepą ir rugpjūtį parduodami didžiausi pieno kiekiai, nes mažesniems ūkiams išginus karves ganytis į lauką ir padidėja primelžiamo pieno kiekis. Tad buvo tokia nerašyta taisyklė – vasaros laikotarpiu mažėja pieno supirkimo kainos. Bet šiemet kainos pradėjo kristi jau nuo metų pradžios. Kaip ir pernai, šių metų pradžioje buvo gana sudėtinga situacija, bet vėliau situacija stabilizavosi. Pagal Europos, pasaulines tendencijas, pieno supirkimo kainos turėtų pakilti. Bet ūkininkas žino savo pieno pardavimo kainą ir mato, kad ji – mažėjanti, net nepriklausomai nuo to, kas ir ką šneka ar prognozuoja. Todėl Lietuvoje pieno ūkių ir toliau mažėja.

Per metus – nuo praėjusių metų gegužės iki šių metų gegužės – karvių skaičius sumažėjo 13 621. Tai katastrofinis mažėjimas. Pieno ūkių skaičius irgi labai ryškiai sumažėjo – 2 740, tai net 13 proc. Aišku, dalis šių ūkių – laikę vos keletą karvių ir nepardavę pieno perdirbėjams. Bendras metinis karvių skaičiaus mažėjimas ūkiuose 6 proc., ir tai labai jau daug, o mažesniuose ūkiuose, kur laikoma iki 20 karvių, kritimas ir karvių mažėjimas beveik 13 proc. Tad ir parduodančių pieną perdirbėjams ūkių sumažėjo. Balandžio mėnesį jų buvo likę 9 820. Jeigu nuo 2022 metų mažėjimas dar nebuvo toks ryškus – balandį, gegužę, kai karvės veršiuojasi, situacija šiek tiek stabilizuodavosi, dabar nieko stabilaus neliko – tik didelis kritimas, kuris šiemet per 5 mėnesius yra gana matomas.

Ūkių skaičius mažėja nepaisant to, jog už pienines karves yra mokama susietoji parama. Jeigu iki liepos 1 dienos ūkis išlaiko melžiamą karvę, tai gauna nuo 160 eurų (jeigu turi iki 10 karvių) arba iki 200 eurų, jeigu ūkis didesnis. Tad jei parduodi karvę iki liepos 1 dienos, prarandi šią paramą. Tai dar vienas motyvas ūkininkui karves laikyti iki liepos 1 dienos.

Kitas dalykas – mažesni ūkiai per vasarą laiko, nes karvę iššerti sąlyginai yra lengviau. Kiti, būna, pavasarį pašarų trūksta, jei jų būna pasigaminę mažiau. Todėl didžiausias laikomų karvių skaičiaus mažėjimas būdavo fiksuojamas spalį–lapkritį. Būdavo ir taip, kad kai kurie ūkininkai žiemai net neruošdavo pašarų – sakydavo paganysiantys, o žiemai į tvartą neuždarysiantys, parduosiantys. Bet šiemet visi pokyčiai, manyčiau, yra susiję su perdirbėjų diktuojama pieno supirkimo kaina.