Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ekonominė situacija į neviltį dar nevaro

Energetinių išteklių kainoms pasiekus vos ne apogėjų, o ekonomistams pranašaujant jau greitai ateisiantį sunkmetį, smulkūs žemės ūkio produkcijos perdirbėjai ir maisto gamintojai neslepia – produktų kainas tenka kelti nepaisant pirkėjų burbėjimo, nes kitaip išgyventi būtų sudėtinga – bandymai patiems auginti visa, ko prireikia gaminant galutinius maisto produktus, ne visuomet įmanomi ir pasiteisina. Todėl, nors šį rudenį aruodai ir pilnėja, bet daugelį kamuoja nežinia dėl ateities.  

Išbrango kaimiški gaminiai  

Tautinio paveldo rūkytų mėsos gaminių gamyba užsiimančios UAB „Miglūnas“ (Prienų r.) savininkė Asta Gluoksnienė, veždama gaminius į muges, visada tikisi, kad grįš nenusivylusi. Jos teigimu, mėsos perdirbimu užsiimančios moterys viską daro pačios –pjausto, mala, kemša, suka, sūdo, rūkina. Kol kas tik pačios kiaulių neaugina – žaliavą – lietuvišką mėsą – nusiperka iš Lietuvos perdirbėjų. Bendrovės asortimente – rūkyta šoninė, lašiniai, nugarinės išpjovos, filė, nugarinė su lašiniais, sprandinė, dešros „Kaimietukė“, sūdyti lašiniai.

Mėsos perdirbimo įmonėlės vadovė A.Gluoksnienė atvira – sunkmečiu per brangymetį kainos šoktelėjo gana žymiai, nes, pirmiausia, savininkės skaičiavimu, apie 50 centų už kilogramą šiemet pabrango žaliava, ir žaliavos kaina kiekvieną savaitę ne mažėja, bet kyla. Dėl to ir UAB „Miglūnas“ cecho produkcija brango. Pernai dešros „Kaimietukė“ kilogramas kainavo 8 eurus, o šių metų spalio pradžioje gamintojos prašo jau 9,80 euro. Bet tai vis tiek yra vienas perkamiausių gaminių.

„Natūraliai, kaip senovėje močiutės, taip „Kaimietukę“ gaminame ir mes. Tai yra rankų darbo gaminys. Prieskoniai elementarūs, tik patys būtiniausi – česnakas, pipirai ir druska, taip pat natūraliai rūkiname“, – receptą atskleidė A.Gluoksnienė, neneigdama, kad brangymetis visiems pasijautė.

Gali parklupdyti elektros kainos

Ūkis „Karališki sūriai“ iš Plasapninkų kaimo (Butrimonių sen., Alytaus r.) gamina apie 70 rūšių sūrių ir juos vežioja į muges bei jomarkus po visą Lietuvą ir beveik visur juos žmonės priima gerai.
„Žino jau mano sūrius. Kai kur jau lankausi ne pirmus metus“, – kalbėjo „Karališki sūriai“ savininkas Alvydas Paliukėnas.

Jis vardijo, kad daugiausia sūrių pagamina iš ožkų pieno. Melžia tik savo ūkio piendaves. Gyvena rūpesčiuose nuo tvarto iki kliento. Ūkyje ir gamybos procese sekasi gerai, tačiau vertindamas šiuos metus, kai daugeliui perdirbėjų koją pakišo energetikos kainos, A.Paliukėnas tikino, kad tai būsią „šakės“ ir sūrių verslui, jeigu dar nors kiek brangs. „Paprasčiausia, nebeapsimokės nei melžti, nei pieną perdirbti. Vien tik už elektrą kaina pašoko penkis kartus – nuo 400 iki 2 tūkst. eurų per mėnesį. Gamybos procese sunaudojam daug elektros energijos. O dar ir darbo jėga brango. Tad net nežinau, ką koneveikti“, – atsiradusius sunkumus vardijo ūkininkas, sūrių gamintojas iš Alytaus krašto.

Kai reikia, prigamina ir viena

„Pieno baro“ savininkė Danutė Černiuvienė iš Lampėdžių (Kauno r.) į Marijampolės žemdirbių šventę žmonėms pamaitinti buvo atvežusi šilkinės košės – specialiai suvalkiečiams skirtą žemaitiško patiekalą. Taip pat šiupininės sriubos su aviena, dar ir išskirtinio biguso (troškinio), kuris, anot Danutės, yra buvęs Smetonos firminis patiekalas, tik jis dėdavo mėsos, dešrelių, bulvių ir veršienos šonkauliukų. Kaip sakė Danutė, šiuo metu veršienos šonkauliukų ji negavo nusipirkti, todėl troškinį pagal Smetonos receptą pateikė be jų. Versli moteris taip pat privirė didelį puodą didžkukulių.

„Kadangi esu senjorė, ir įmonės veikla kaip ir prigesinta, viską darau pati. Dar vis su ta intencija, kad turiu veiklos – pati verdu, pati parduodu“, – apie šiuos ekonomiškai nelengvus metus optimistiškai pasakojo Danutė.

Jos įsitikinimu, Lietuvoje tikrai išgyvensime. „Dieve, nereikia būti pesimistais! Į puodus tai tikrai bus ką įdėti. Lietuviai ne tokie žmonės – ir bulvių patys prisiauginome, ir kopūstų, ir morkų. Aš per COVID–19 pandemiją pradėjau keistis – niekada neauginau brokolių, kalafiorų. Prisiauginome ir svogūnų, česnakų, reikia tik netingėti ir dirbti. Turiu savo daržą, auginu ir paskui panaudoju, aišku, ir iš kitų daržininkų perku. Auginu pati net ne dėl pigumo. Žmogus, kad nesusirgtų depresija ir neturėtų blogų minčių, privalo dirbti. Viskas tiktai darbu pasiekiama“, – per sunkmetį įsitikino D.Černiuvienė.

Dirba dviem kryptimis

Raugintų daržovių paklausa labiausiai išauga atvėsus orams, tuomet ir Juškų šeimos daržininkystės ūkis, ir jų nuosava raugyklėlė (Šakių r.) dirba pilnu tempu. Dviem kryptimis dirbančio ūkio savininkai laikosi taisyklės: nuo sėklos ir nuo savo lysvės – iki vartotojo stalo. Juškai stengiasi kasmet patys užsiauginti visko, ko reikia raugyklėlės asortimentui. Ko pritrūksta ar neturi, yra sudarę sutartis su kitais vietos ūkininkais, iš jų nusiperka. Bet tik kraštutiniu atveju, nes stengiasi visko turėti patys iš savų lysvių. „Nes ką užsiauginai, tą turi ir žinai jo kokybę“, – pridūrė kaimo verslo sumanytojas zanavykas Valdas Juška.

Šiemet agurkų derlingumas Juškų ūkyje vasaros pradžioje buvo prastokas – kai orai atvėso, skynė labai nedaug. Buvo net išsigandę. Bet kai „pasidavė“ karščiai, agurkus, anot daržininkystės ūkio savininko, vos spėjo skinti. Kopūstai atvirkščiai – labiau užderėjo vasariniai, nes vėlyviesiems užauginti stambesnes ir kietesnes galvas pristigo drėgmės. „Vis žiūrėjome į kairę, kur Šakiai yra, tai vis praeidavo debesėlis –ten jau lyja, bet jis nuslinkdavo, o pas mus tik trys lašiukai iškrenta – ir viskas“, – pernelyg nesikrimsdamas kalbėjo V.Juška.

Jis neabejoja, kad vėlyvųjų, arba žieminių, kopūstų jiems patiems perdirbimui gal ir užteks, bet, kiek stebi jų augimą, šiemet gerokai mažesnės jų galvos, todėl ir derliaus laukiama kuklesnio, nei įprastai derlingaisiais kopūstų metais. Juškų ūkio daržuose šiemet ir burokėlių derlius ne toks geras, kaip būdavę derlingiausiais sezonais, bet gal ir jų užteksią.

Be daržininkystės rūpesčių, šie metai Juškams ir kitaip intensyvūs – savame ūkyje jie pasistatė naujus gamybinius pastatus, įsigijo naują modernią, našesnę įrangą, todėl galės išplėsti raugyklėlės gamybos apimtis, pagerinti rauginamų daržovių kokybę. Pačių patogumui produkciją galės laikyti naujose sandėliavimo patalpose. Nors permainų laikotarpiu darbų buvo daug, produkcijos kokybė nenukentėjo.

Pagrindinis Juškų raugyklėlės produktas – rauginti kopūstai, pagardinti spanguolėmis ar kmynais, taip pat lauko lysvėse užauginti ir pačių rauginti agurkai. Spalio pradžioje Juškai dar iš savo daržo skynė ir galėjo šviežiai raugti agurkus. Skoniu nenusileidžia ir virtų burokėlių, sumaišytų su raugintais kopūstais, salotos bei rauginti burokėliai. Juškai raugina ir morkas. Arba raugia tris daržoves kartu – kopūstus, morkas ir burokėlius viename inde. Paklausą tarp pirkėjų randa ir raugintų kopūstų sunka. Raugintų daržovių asortimentą papildė marinuotomis šviežių kopūstų su paprikomis salotomis. „Mes linkę į natūralumą. Mūsų visi produktai rauginti natūraliai“, – aiškino daržininkas-perdirbėjas.

Rauginimo verslui, kaip ir kitiems verslams Lietuvoje, šiais metais nebuvo lengva, tačiau, V.Juškos teigimu, kai tiek nuveikę, net nekyla minčių apie tai, kad neišgyvens. Jų verslas vasarą buvo apstojęs, bet visiškai sustabdę jo ir nebuvo, nebuvo nustoję raugti, o daržininkystėje visas jėgas buvo sutelkę į agurkus. Jie patys augina lauko agurkus atvirame grunte. V.Juškos nuomone, lauko agurkai vis tiek yra žymiai skanesni už šiltnaminius. „Aišku, mes save apsisunkiname, lauko agurkus reikia ne kartą nuplauti, daugiau vandens sunaudoti, daugiau ir darbo įdėti, bet skonio ir kokybės atžvilgiu vargas pasiteisina“, – verslo subtilybėmis pasidalijo šeimininkas.

Ir žolelių perka mažiau

Žolininkė Monika Smilgytė iš Leiciškių kaimo (Gudelių sen., Marijampolės sav.) pati savo sodyboje, netoli Žuvinto rezervato, priaugino ir surinko daug vaistinių žolelių, o kitą dalį – dar ir iš laukų. Visko prisiruošė, anot jos pačios, tiktai apmaudoka, kad aktyvesnio pirkimo nėra, koks būdavo anksčiau. „Taupo pinigus. Pastebėjau šį mėnesį, kad jau viskas keičiasi – perka mažiau, nors taupyti sveikatos sąskaita vargu ar galima. Bet toks žmonių suvokimas – taupys, kol praras sveikatą“, – susirūpinimo neslėpė žolininkė.

Anot M.Smilgytės, ji savo produkcijos dar nebrangino, 7 metai – vis ta pati kaina. „Kai prireiks pirkti stiklinę tarą, kuri labiausiai yra išbrangusi, būsiu priversta kainas keisti“, – pastebėjo M.Smilgytė, savame ūkyje ruošianti apie 50 rūšių arbatas, įvairius tepalus.

Žolininkė gyvena ir dirba vienkiemyje. Viską užaugina gamtinės žemdirbystės principu – ekologiškai. Mulčiuoja medžių lapais ar nupjauta žole išpūdo, o tada sodina. Tuomet mažai ir ravėti reikia. Ir augalui gerai, vasarą mažiau džiovina saulė. Surinkusi vaistines žoleles, susmulkina, išdžiovina, yra įsirengusi patalpas arbatoms ruošti.

Naujokų žvalgytuvės

Į tolimesnes išvykas su gaminiais šiemet vis išsiruošia Alytaus krašto medžio drožėjai iš MB „Alfa medis“, siūlančios medienos gaminių iš ąžuolo, uosio. Vos pirmus metus dirbanti mažoji bendrija gamina įvairius padėkliukus žmonių buičiai, taip pat užsiima ir užsakomaisiais individualiais gaminiais – gali sumeistrauti lauko pavėsines, šulinio apdailą, lauko baldus. Turi savo dirbtuves, planuoja dirbti plačiai.

Janėnuose įkurtos MB „Alfa medis“ šeimininko Eimanto Dainausko ir jo mamos Rūtos Dainauskienės teigimu, kiekvieno krašto medžio drožėjai gamina gražius dirbinius, visi jie turi savo individualų stilių, braižą ir specifiką. Jie patys dirba tik nuo šių metų pavasario, todėl Lietuvoje dar nėra aplankę daug vietų.

„Iš tikrųjų kasmet viskas brangsta. Po pandemijos labai brango medžiagos, dabar dar prisidėjo karas Ukrainoje ir energetikos krizė. Brangsta degalai, elektra, auga gamybos kaštai. Todėl brangsta ir galutinė produkcija, kurią žmonėms jau sunku įpirkti. Bet kam mūsų gaminiai tikrai patinka, su tais randame bendrą kalbą“, – prisipažino E.Dainauskas.

Rekomenduojami video