Dzūkijos krašto ūkininkų Aldonos ir Rimo Klimkevičių mišrus ūkis turi ekologinio ūkio statusą, o pienas, mėsa, grūdai, medus – sertifikuota ekologiška produkcija. Ūkininkai atskleidžia kiekvieno produkto kelią nuo ūkio iki vartotojo lėkštės ir neslepia apmaudo, kad ekologišką pieną jiems dar tenka supilti į bendrą pienvežį, o taip norėtųsi, kad vieną rytą jis iškeliautų į vaikų darželius ar mokyklas.

Pradžia – bitės ir daržovės

Apie 20 metų Klimkevičių šeima pragyveno Alytaus mieste, bet meilė žemei, trauka žemdirbystei jiems neleido tapti miestiečiais. Pradžioje abu dar turėjo „valdiškus“ darbus, o vaikai lankė mokyklą Alytuje, bet užtekdavo laiko padirbėti ir kaime. Prie ūkio darbų prabėgdavo jų savaitgaliai ir atostogos, visos vasaros. Abiejų tėvai gyveno netoliese, tame pačiame Alytaus rajone, tai ir pagelbėdavo – tai pas vieno, tai pas kito tėvus niekada nesibaigiančiuose ūkio darbuose.

Patys sutuoktiniai Aldona ir Rimas Klimkevičiai ūkininkauja nuo 2001 metų. Jie pradėjo nuo bitininkystės ir daržovių auginimo. Kaip sakė ūkio savininkė, tai buvo daugiau papildomas pajamų šaltinis, nes jos vyras dar dirbo samdomą darbą, bet tokiu būdu jie turėdavo sezonines pajamas. Pradžioje ji pati tvarkėsi ūkyje kartu su vyro mama. „Visą laiką buvo savo kiaulė, karvė, vištos, šunys, katės. O medus ir daržovės – pardavimui“, – pamena ūkininkė.

Darbšti šeima priaugindavo prieskoninių žolelių, petražolių, krapų, salotų ir kitų daržovių. Žalumynines daržoves tiekdavo Vilniaus kavinėms. Klimkevičių bityne tuomet gyveno 45 bičių šeimynos, tad jos prisukdavo daug medaus. Ūkininkai sėdavo ir augindavo daug vaistinių, prieskoninių augalų, kad bitės visą laiką turėtų kokybiškas ganyklas ir galėtų rinkti nektarą. Ūkininkės teigimu, medus dėl to būdavo sveikas, labai skanus ir paklausus. Todėl savo bityno medų taip pat parduodavo kavinėms. Tuo metu jiems gana gerai sekėsi rasti nišą produkcijai.

„Ką užaugindavome, jeigu ne kavinėms tiekdavome, tai vietos turgeliuose realizuodavome. Mums nekilo problemos, kad nusiveši daržovių, medaus, ir jų neparduosi“, – minėjo Alytaus rajono ūkininkė.

Apie bityną Aldona pasakoja labiau būtuoju laiku, nes šiuo metu jau kiti sektoriai jų ūkyje užkariavo aukštesnes pozicijas. Bityno apimtys palaipsniui menko ir bitininkystė liko kaip mėgėjiška ūkio veikla. Bet vis tiek ją saugo, medų naudoja dovanoms, ūkio reprezentacijai. Ūkininkai siekia turėti kažką unikalaus iš savo ūkio svečiui, susirinkus giminių būriui, sulaukus svarbių švenčių. Tam jie pasirinko savo bičių medų. Aldona sako, kad turėti didelę šeimą yra didžiulė laimė, nes kuriant ūkį jų abiejų broliai, seserys ištiesdavo pagalbos ranką. Ūkininkavimo pradžioje to labiausiai reikėdavo.

Ūkio plėtra

Dar tampresnius ryšius su žemės ūkiu Klimkevičiai užmezgė, kai neteko Rimo tėvų ir reikėjo Žvirgždėnų kaime (Alytaus r.) perimti jų sodybą. Tada jie rinkosi naują – ekologinę – ūkininkavimo kryptį.

Prisiminusi ūkio permainų laikotarpį ūkininkė Aldona teigė netrukus pajutusi, jog iš bitininkystės ir daržovių auginimo neišgyvens, nes reikės pinigų kiekvieną mėnesį, kad išsilaikytų ištisus metus. Todėl jie ryžtingai nusprendė plėsti pieno sektorių ir įkurti pieno ūkį. Pradžioje buvo tik keturios piendavės, tad jas pamelždavo rankomis. Bet greitai nusipirko ant ratukų stumiamą melžimo bidonėlį, skirtą pamelžti vienai karvei. Kuriant pieno ūkį Klimkevičiai pabandė gauti paramą iš kaimo plėtros programos, ir jiems pasisekė. Tada ūkininkai pasistatė 30 vietų karvidę ir įsigijo pirmąjį naują traktorių.

Dzūkė iki šiol vertina pažintį su viena žemės ūkio technika prekiaujančia bendrove. Jų ūkio plėtra, jos nuomone, prasidėjo nuo to, kai pirmą kartą pas juos atvažiavo toks nedrąsus šios bendrovės vadybininkas Valdas Graževičius. Jis pristatė įmonę ir produktą, pasiūlė Klimkevičiams 200 AG traktorių. Tuomet Klimkevičiams buvo nemažai streso ir svarstymų, kaip čia reikės imti paskolą, kaip ją išsimokės, o pats traktorius labai didelis, ar jiems tokio reikia? Ūkio šeimininkė mano, kad vadybininko Valdo lankstumas ir nedrąsumas ją įtikino, nes jis įsiklausė į jų norus, mokėjo paaiškinti, padėjo rasti sprendimus.

„Jis mus užvedė ant kelio ir mes tą traktorių tada, prieš 10 metų, įsigijome. Su šiuo traktoriumi ir pradėjome tolesnę ūkio plėtrą“, – pasakojo Aldona, pabrėždama, kad jų šeimos ūkininkavimas prasidėjo nuo bičių, o ūkio plėtra – nuo pirmo galingo traktoriaus. Iš pradžių šeima valdė savo turimus 30 ha žemės, kai pirko pirmą traktorių dirbo apie 200 ha, o pradėję intensyvią ekologinę veiklą ūkį išplėtė iki 400 ha.

Dirba galva

Didėjant žemės plotams ūkininkai turėjo susipirkti našesnius padargus. Juos parinkti padėjo agronomijos mokslus baigęs sūnus Donatas. „Supratau, kad jeigu sūnus ar kitas protingesnis už mane žmogus nuoširdžiai pataria, nereikia laikytis įsikirtus savo senų taisyklių. Yra greitesnių, modernesnių, kokybiškesnių ar taupesnių variantų ūkiui“, – teigė dar šešiasdešimties nesulaukusi ūkio šeimininkė.

Jie taip ir darė – susikultūrino pievas, ėmėsi auginti retesnes grūdinių kultūrų veisles. Ūkininkai nemažai metų sėkmingai sėja ekologinius spelta kviečius, žieminius kviečius, kvietrugius, grikius, avižas, garstyčias dėl rotacijos. Kai ūkis sumodernėjo, ėmė auginti pupas, rapsus, pieno sektoriui – kukurūzus, nes prekinę produkciją parduoda, o dar labai daug ko turi išsiauginti galvijų pašarams. Dabar Klimkevičiai turi 30 melžiamų karvių ir dar prieauglio, keletą avių, tad per sezoną nuo vieno iki kito derliaus jiems reikia pasiruošti nemažai ekologiškų pašarų.

Ūkis nestovi vietoje. Šios vasaros pabaigoje šeima įsigijo galingą traktorių. Jis šį rudenį Dzūkijos kalneliuose labai palengvins darbus. Pasak A.Klimkevičienės, ūkis turi būti modernus, o naujosios technologijos, įranga, technika leidžia konkuruoti rinkoje. Didelė naujojo traktoriaus galia (410 AG) užtikrins darbo greitį ir našumą. Traktorius yra universalus, nes prie jo galima prikabinti įvairių žemės ūkio padargų. Patogi kabina, mažos eksploatavimo išlaidos. Paprasta naudoti, bet padeda ūkininkauti tiksliai. Juo galės dirbti nuokalnėse, kur būna balos. Prieš jį įsigydami Klimkevičiai įsitikino, kad važiuojančio traktoriaus ratai nesuslėgs dirvos.

„Traktorius didelis, bet jau ir mes užaugome, valdome 400 ha žemės“, – sakė ūkininkė, prisimindama senuosius padargus (plūgą ir kultivatorių), su kuriais pradėjo ūkininkauti prieš 20 metų, o dabar visai kitokie pločiai, viskas kompiuterizuota, palydovinis valdymas.

Visi kartu

Šiandien Aldona ir Rimas džiaugiasi, kad spėjo laiku žengti su naujovėmis, jų ūkis rentabilus. Sūnus Donatas įkūrė atskirą asmeninį augalininkystės ūkį, kuriame tęsia tradicijas – augina ekologinius spelta kviečius, valdo 200 ha žemės. Tėvams džiugu, kad sumanus sūnus į ūkius pritraukia naujovių. Tėvų ūkyje dirba ir dukra Rima, kuriai patikėta finansų sritis. Suktis kasdienių darbų verpete padeda žentas Andrius, marti Birutė.

Anot Aldonos, darbo visiems užtektinai, tik spėk viską aprėpti. Ekologiniame ūkyje labai daug dokumentacijos, žurnalų pildymo, ataskaitų. Ji ir pati prie jų sėdi. Ūkininkės teigimu, sūnus Donatas daugiau varomoji jėga, vyras Rimas – ūkio akys, ausys, rankos, kojos. Jis sukasi visuose ūkio darbuose, puikiai vairuoja turimą techniką, o dukra Rima tvarko apskaitą.

„Jaunimas labai gerai viską moka. Ūkiui naujovės labai naudingos analizėms. Net ir paprastas dalykas – karvių pieno primilžiai kiekvieną mėnesį lyginant su kaina per metus – išsivedi pusės metų vidurkį, kiek gauni, kiek parduodi, kokios tavo pajamos. Ne tik pieno, bet ir grūdų. Tik paaiškinu, ko man reikia, ir dukra tuoj sudeda į lenteles. Paskui tvarkingą informaciją perkeliame jau į sudėtingesnes balansų lenteles“, – mama ūkininkė vertina dukros pagalbą, nepamiršdama ir nuolat samdomų darbuotojų indėlio ūkiui, ir tų, kurie ateina į pagalbą kritiniais atvejais, jeigu kas suserga.

Kaip teigė Aldona, su vyru Rimu jie kaip dvi obuolio puselės, greitai minės 40 metų bendro gyvenimo sukaktį. „Kai kurie darbai moteriai ūkyje net per sunkūs. Moterys labiau įgudusios dirbti prie apskaitos, kompiuterių, o grūdų suvežiojimas, javapjūtė ir kiti ūkio darbai skirti stiprioms vyrų rankoms. Jeigu nebūtų vyro, ko gero, neliktų ir šito ūkio, nes „laivas“ imtų svyruoti“, – svarstė A.Klimkevičienė.

Ji sakė turinti ir daugiau kuo džiaugtis – visas vasaras praleidžia kartu su vaikais ir anūkais. Šiemet per Žolinę sūnaus Donato šeimoje gimė pirmagimis sūnus Juliukas, o seneliams tai ketvirtas anūkas, nes dukros šeimoje auga trys atžalos – Paulius, dvyniai Rūta ir Rokas. Didelė laimė matyti, kaip jie visi auga.

Neįveikiama kliūtis

Moteris neneigia, kad ekologinis ūkininkavimas nėra lengva užduotis, todėl būta visokių etapų, tekę kai kuo nusivilti. A.Klimkevičienė pasiguodė, kad gyvulį dar gali palaikyti, laukdamas palankesnės pardavimo kainos, o primelžtas pienas – greitai gendantis produktas, su juo „nepašokinėsi“. „Mums skaudžiausia tai, jog melžiame ekologišką pieną, bet niekada jo nepardavėme kaip ekologinio. Vis girdime valdžios atstovus šnekant, kad toks pienas labai reikalingas vaikams, ligoniams, seneliams, bet tegul suranda būdą, kaip jį ūkininkui parduoti kaip ekologinį. Niekam tokio nereikia“, – apmaudo neslėpė Dzūkijos krašto ūkininkė. Ekologiškas pienas daug brangesnis, o jie turi parduoti už tiek, kiek pasiūlo supirkėjai.

Nerimo įneša ir pieno kainų kritimas – vos Ukrainoje ar kitoje šalyje kažkas nutinka, Lietuvoje iš karto pieno kaina ima svyruoti. Per metus Klimkevičių ūkis pardavimui primelžia apie 130 tonų žaliavinio ekologinio pieno. Jį ūkininkai parduoda vietos supirkėjams. Rugpjūčio mėnesį jiems mokėjo pieno bazinę kainą – 25 centus, tačiau kaina pakyla, nes pienas yra riebus ir baltymingas. Tuomet ūkiui už pieną grįžta nepilnai po 30 centų.

„Kai tiek dirbi, viską atiduodi ir supili savo ekologiškai auginamų karvių pieną į bendrą katilą, tikrai nėra smagu. Gal dar mums reikia išlaukti? Gal dar reikia kantrybės? Mes ūkininkaujame jau 20 metų, tai kiek jau čia tų valdžių per tuos metus buvo, nė viena tvarkos pieno sektoriuje nepadarė. Ar nors vienas žemės ūkio ministras išbuvo visą kadenciją? Ne, nėra pastovumo, stabilumo. Norėtųsi, kad ministras suprastų žemdirbį, jį palaikytų. Na, jei 5 metus intensyviai dirbtų, gal tą žemės ūkio vairą ir pieno sektoriaus likimą pasuktų tinkama linkme“, – liūdnai svarstė ūkininkė.

Savo ūkio ateitį Klimkevičiai sieja su vaikais, anūkais. Gal jie kada nors sugalvos pereiti į kitą sektorių. Ūkininkė viliasi, jog dar ir dabar valdžia susidomės ir pagelbės, kad ekologišką pieną tokie ūkiai galėtų tiekti vaikų darželiams, mokykloms. Klimkevičiai yra bandę dalyvauti konkurse, bet įsitikino, kad naujokams patekti per atrankas neįmanoma. Tenka dalyvauti tik tam, kad konkursas būtų įvykęs.

Mąsto apie ateitį

Kita šio ūkio ateities vizija – patiems pateikti galvijų skerdeną, nes Klimkevičių ūkis priklauso ekologinius ūkius vienijančiam kooperatyvui. Ūkis galėtų tiekti ekologišką avieną, jautieną, veršieną. Klimkevičiai linksta į perdirbimą, bet neneigia, kad lauktų labai didelės investicijos, didžiuliai veterinariniai reikalavimai, mėginių tyrimai. „Eitume ir praeitume, padarytume, bet dar galvojame apie tai“, – galimais planais dalijosi ūkininkė.

Klimkevičiai išaugina daug spelta kviečių, tad ir šioje srityje turi idėjų, kad galėtų juos lukštenti vietoje ir parduoti jau išlukštentus. Tada nereikėtų vežioti lukštų, juos panaudotų kompostui ar kitokiems verslams. Iš kviečių lukštų, Aldonos nuomone, ūkis galėtų gauti naudos. Tačiau visur, ko besiimtų, Aldonos teigimu, ūkininkui reikia skaičiuoti, o svarbiausia, žinoti, ar turės kur parduoti.

Kalbėdama apie grūdus, moteris sakė, kad jie turi saugyklas, džiovyklas, gali laukti geresnės kainos. Grūdinių kultūrų derliui šiemet labai didelę įtaką padarė karštasis liepos periodas, kai temperatūra kilo iki 40 laipsnių karščio. Grūdų nesunokino, bet iškepino. Todėl beveik visų ūkyje auginamų grūdinių kultūrų derliai sumažėjo. Ekologiniai rapsai byrėjo iki pusės tonos iš 1 ha, spelta kviečiai – iki 2 tonų iš 1 ha, o prasčiausia situacija buvo su vasarojumi. Ūkio šeimininkė sakė, kad kai turi gyvulių, greičiausiai tik dalį kuls, o kiti bus pašarui. Tiesa, grikiai Klimkevičių ūkyje šiemet atrodo labai perspektyviai, galbūt duos gerą derlių. Garstyčios dar bręsta – irgi laukia savo eilės.

Peržvelgiant ekologinio ūkio derlingumus ankstesniais metais, iš patirties A.Klimkevičienei peršasi mintis, kad ūkyje labai geras derlius būna kas ketverius metus. Klimkevičiai pamena, kad 2020 metais buvo labai geri grūdinių kultūrų derliai ir palankūs pardavimai. Tais metais niekas nesugedo, nereikėjo nieko išmesti, viskas buvo nuimta, sutvarkytos net dobilų sėklos. Šiemet prasčiau, bet nenusimena, galvoja, kad išgyventi tikrai sugebės.