Lietuvos ūkininkai pradeda prekybą eglutėmis ir tikina, kad vietos rinkoje lietuviškų eglių Kalėdoms tikrai nepritrūks. Dabar Kalėdų eglučių augintojams – darbų įkarštis. Žaliaskarės jau suformuotos, joms paruošta fasavimo medžiaga arba eglaitės įsodintos į vazonus – besiruošiantiems šventėms reikia tik išsirinkti.

Mokosi ir iš klaidų

Kainos, anot augintojų, beveik nesiskiria nuo pernykščių ir priklauso nuo to, kur eglutę pirksi, kokio ji dydžio, vešlumo, rūšies, įsodinta į vazoną ar nukirsta. Todėl už žaliaskarę gali tekti pakloti ir keletą eurų, ir visą šimtinę.

Braškių kaimo (Biržų r.) ūkininkas Robertas Vaitiekūnas vysto mišrų ūkį – vyras 3 ha plote augina šventines sidabrines eglaites bei puoselėja 120 bičių šeimų bityną. Šios dvi sritys ūkyje viena kitai netrukdo, o prireikus dar ir padeda, nors kiekviena reikalauja šeimininko dėmesio.

Šio krašto eglaičių augintojas lapkričio pabaigoje buvo paruošęs pardavimui per 400 eglučių vazonuose, pakankamus kiekius jų buvo išauginęs ir iškirtimui ūkio augimvietėse. Ūkininkas pasakojo, kad auginti 3 ha eglučių nėra taip paprasta, medeliai nuolatos prašosi dėmesio.

Šiemet du kartus formavo eglutes, „praėjo“ sekatoriumi, vasaros pradžioje augimvietėse prie medelių nupjovė žolę, o antroje vasaros pusėje eglaitėms daug dėmesio skirti negalėjo – visą laiką „suvalgė“ bitynas. Kai tik eglutės sulaukia mažiau dėmesio, šeimininkui būna apmaudu, nes ne vien dėl žolės pjovimo kyla rūpesčių, pasitaiko, kad medelius puola ligos, kenkėjai, todėl ūkininkas ieško geriausio sprendimo – pats labai susigyvenęs su dailiais medeliais.

„Pastebėjau, kad jeigu jau pradedi eglutes purkšti nuo kenkėjų, tai jau nepurkšti negali. Čia panašiai kaip žmogus pradeda nuo kokios ligos gerti vaistus. Mano ūkinėje praktikoje pasitaikė toks atvejis: iš medelyno atsivežiau į augimvietę skurdesnių eglučių, kurios gana gerai prigijo, bet pagalvojęs, kad jos prastokos išvaizdos, pradėjau purkšti nuo visokių kenkėjų. Norėjau tik gero, bet po to kaip užpuolė kenkėjai, tai niekaip nuo jų eglaičių negalėjau išgelbėti“, – pamena ūkininkas.

R.Vaitiekūno kolega – kitas to paties krašto eglučių augintojas jam prasitarė, kad jis pats niekada gyvenime nėra eglaičių purškęs. Todėl kai kitoje vietoje pradėjo organizuoti medelyną, ten R.Vaitiekūnas eglučių nepurškė. Įsitikino, jog privaloma purkšti tik nuo grybelinių ligų, to neišvengia ir jis.

„Jeigu pradeda ruduoti eglučių šakos iš vidinės pusės, vėliau procesas kyla aukštyn. Jeigu augalo negydysi, eglutės gali ir nuruduoti, ilgai auginęs gali numarinti ir jas prarasti“, – aiškino Biržų rajono ūkininkas.

Tam, kad eglaitės būtų sveikos, augimvietėje jaustųsi laisviau, vyras stengiasi, kad medeliai augtų ne per tankiai – juos praretina.

Rekomenduoja pasodinti žiemą

Vyras ūkininkauja Braškiuose, o gyvena pačiuose Biržuose, tad prisiveža eglučių į savo kiemą. Daug jų prisiaugina, todėl didelę dalį išaugintų Kalėdų eglučių jis parduoda ir didmena. „Biržai nėra toks didelis miestas, pradėjau jaukinti eglutes pirkti iš namų. Dabar prisivežu iš ūkio į namus eglučių ir jau kelinti metai stengiuosi pardavinėti namuose. Patogu, mieste daugiau žmonių nei atvažiuotų į kaimą“, – pastebėjo jis.

Anot Roberto, jo pažįstamam fantastiškai sekėsi prekyba eglutėmis, turėjo didžiulę rinką ir parduodavo daug eglučių. Tad seka jo pavyzdžiu. Šiame darbe reikia bendrauti su žmonėmis, užmegzti kontaktą. Stengiuosi paaiškinti žmonėms, kaip išlaikyti eglutes. Aš jas auginu nuo sėklytės, tai stengiuosi, kiek įmanoma, kad jos ir toliau gyventų. Jeigu žmonės vėliau man pasako, kad eglutė prigijo, širdyje būna labai gera“,, – atviravo biržietis.

Egles perkantiems žmonėms ūkininkas pataria, kaip kuo ilgiau išsaugoti medelio gyvybingumą. Jo teigimu, pirmiausia reikia nenudžiovinti, nelaikyti ant šildomų grindų ar arti radiatorių, tarp šildymo prietaiso ir eglės įrengti pertvaras. Eglę vazone įdėti į lėkštutę ar kitokį indą ir palaistyti, bet negalima ir prigirdyti. Jo praktikoje buvo tokių atvejų, kada eglutės klientų namuose tiesiog prigėrė. Po švenčių vazone augintą eglę jis rekomenduoja pasodinti lauke žemėje.

Egles perkantiems žmonėms ūkininkas pataria, kaip kuo ilgiau išsaugoti medelio gyvybingumą. Jo teigimu, pirmiausia reikia nenudžiovinti, nelaikyti ant šildomų grindų ar arti radiatorių, tarp šildymo prietaiso ir eglės įrengti pertvaras. Eglę vazone įdėti į lėkštutę ar kitokį indą ir palaistyti, bet negalima ir prigirdyti.

„Rekomenduoju sodinti žiemą. Pas mus dabar būna žiemų be įšalo, kai laikosi pliusinė temperatūra. Jeigu matai, kad porą savaičių nebus minusinės temperatūros, o eglutė dar neišvegetavusi, tai reikia nieko nelaukti, paimti ir pasodinti ją lauke. Gali pasisekti, puikiausiai prigyja. Vienais metais persodinome daug eglučių, tai sodinome jas beveik iki Kalėdų. Vienu metu jau ir minusinė temperatūra buvo. Prieš sodinimą žemę iškultivuojame, pralaužiame viršutinį leduką ant purios žemės, sodiname eglutę, ir prigijimas – fantastiškas. Daug geriau negu sulaukus pavasario šilumos. Rudeninis sodinimas yra daug geresnis negu pavasarinis“, – patirtimi dalijosi ūkininkas.

Jis patikino: jeigu žiemą sodinti neparanku, galima terpti eglę kartu su vazonu į žemę, taip nevartys vėjas, gaus drėgmės ir turėtų išgyventi.

Atsiperka per kiekius

Jeigu žmonės nori iš anksto į namus parsinešti medelį, Robertas siūlo pirkti vazone. Nors jos kartais būna be šaknų, vis tiek gali ilgiau išbūti. O jeigu nori kirstinės eglutės, anot Roberto, tada reikia ieškoti prieš pat šventes, kad nepradėtų byrėti spygliukai.

„Turiu minčių organizuoti šventę, kad žmonės atvažiuotų į mano medelyną, išsirinktų, išsikastų ir patys grįžę pasodintų eglutę. O ūkyje pamatytų visą procesą, kaip sodinti. Man atrodo, toks pasimokymas, pajautimas būtų įdomus. Bet kol kas iki šio proceso neprieinu, trūksta laiko“, – neslėpė svajonės ateičiai ūkininkas, norintis tobulinti veiklą su apsilankančiais žmonėmis.

Šiemet Kalėdų eglučių kainos R.Vaitiekūno per daug nedžiugina. Nors išauginimo kaštai, degalai brango, tenka parduoti beveik ta pačia kaina, kaip pernai. Lietuvos ūkininkai priaugina didelius eglučių kiekius, jų prekybai dar atvežama iš Olandijos, Danijos. „Iš pradžių prekybininkai jas parduoda brangiai, vėliau, turbūt bijodami, kad už tiek neparduos, pradeda labai piginti. Tada kainas numuša visiškai“, – pastebėjo Robertas.

Šventinių eglaičių auginimu nuo sėklų vyras užsiima apie 35 metus. Ūkininkavimo istorijos užuomazga laiko 1987 metus, kai atsiėmė tėvoniją gretimame Kupiškio rajone. Ten apsilankęs vienas specialistas iš Kauno Robertui pasiūlė dvi ūkininkavimo kryptis – karklų ir eglučių auginimą. Pastaruoju jis ir susidomėjo. Nuo tų metų kultūrinėje žemėje pradėjo kurti eglynų sodimvietę ir juda pirmyn. Kol gavo sėklų iš Amerikos, kol įsiėjo, praėjo pora metų. Vyras pasirinko auginti sidabrines didžiąsias eglutes. Pagal išsilavinimą Robertas yra inžinierius-šilumininkas, su miškininkyste nebuvo susidūręs. Ne jo sritis, bet visą laiką augalams jautė potraukį – medžių sodinimas buvo jo laisvalaikio pomėgis.

Dabar ūkyje rūpindamasis bitynu ir eglynu, šeimininkas teigė, kad šiemet bitynas „be proto“ nuostolingas. Pusantros tonos medaus pardavęs didmena negavo nė 2 tūkst. eurų. Todėl bityno nuostolius tikisi padengti pardavęs šventines eglutes. Eglučių rinka vietoje irgi menkoka, bet vis tiek įsibėgėja ir pajamų generuoja geriau negu parduodant medų. Eglučių augintojas skaičiavo, kad kai prie eglučių auginimo pastaruoju metu jam nereikėjo įdėti labai daug darbo, o jų prisodinęs ir prisiauginęs yra daug, tai vis tiek pardavus grįžta vienokio ar kitokio dydžio grąža.

Pasirinkti yra iš ko

Artėjančiu šventiniu laikotarpiu, kai žmonės dairosi eglučių, jau gyvena ir Jurgita bei Žilvinas Cipariai. Jie šventinius medelius augina savo ūkyje Vieštovėnų kaime (Plungės r.). Lankytojai pas juos gali užsukti tiesiai į ūkį, kuris nuo Plungės – apie 10 km.

Ūkio šeimininkas pasakojo, kad kiekvienais metais jo šeima pajaučia susidomėjimą išaugintomis eglutėmis. Tuo užsiima jau 20 metų, o auginti pradėjo prieš 25 metus. Pirmieji 5 metai, kol eglutės augo, buvo laukimo metas, džiaugsmo susitikti su žmonėmis dar neturėdavo. Bet vėliau kiekvienais metais užsiaugino savo klientų ratą. Todėl ir šiemet jau žino, kad jų vėl bus.

Pasak J.Ciparienės, eglaitės yra labiau sezoninis verslas, bet kartu ir visų metų darbas. Dabar su eglaitėmis daugiausia užsiima ūkio šeimininkas, bet buvo etapų, kai dirbo visa šeima, nes eglaičių sodinukus augindavo iš sėklų. Dabar, nors ir toliau plečia augimvietes, iš sėklų jau neaugina, pasirinko greitesnį būdą – sodinukų nusiperka, taip atkrito nemažas rūpestis.

Eglučių augintojas Ž.Ciparis pastebėjo, kad šis verslas sezoninis, bet ūkiui naudingas. Tiesa, procesas gana ilgokas – pavasarį pasodinta eglutė užaugs tik po 10 metų. Todėl jie vadina verslu „į priekį“. Tikisi, kad galbūt perduos jį kitai kartai, kuri ir tęs tradiciją. Šiuo metu Cipariai eglaites augina 8 ha plote, jų planuose – dar plėstis. Kasmet per sezoną nukerta nemažai eglučių. Vienur reikia paretinti, kitoms kažko trūksta iki pilno grožio, prekinės išvaizdos, todėl jas iškerta.

„Jos formuojamos rankomis, kiekvienais metais reikia prie jų prieiti. Norint užauginti gražias, pilnas, kad būtų kaip iš nuotraukos, reikia nuoširdžiai padirbėti“, – pripažino Žilvinas.

Vienas eglutes augimvietėje kerta pardavimui, o kitos paruoštos pardavimui įsodintos vazonuose. Jau ne vienus metus stebi, kad ir vienų, ir kitų poreikis maždaug lygus. Cipariai yra užauginę trijų rūšių – sidabrines, paprastas ir serbines – egles. Pastarųjų grožis įspūdingesnis: iš apačios spygliai melsvi, iš viršaus – žalios spalvos.

Jau turi užsiauginę eglučių pirkėjų ratą, šeimininkui prekiauti eglaitėmis važiuoti į turgų nebereikia. Žmonės patys tiesiai važiuoja pas Ciparius į namus. Šeimininkui malonu, kad kai kurie atvažiavę patys nueina ir augimvietėje išsirenka patikusią eglutę, patys nusikerta, nes nori turėti šviežią, ką tik nukirstą, mišku kvepiančią žaliaskarę.

Anot Ž.Cipario, tėvai atsiveža vaikus ir jų ūkyje visa šeima praleidžia vos ne pusdienį – pakviečiami dalyvauti edukacijoje. Patys susiranda, nusikerta eglutę, patys susipakuoja, pasivaišina arbata, nusifotografuoja. Lapkričio mėnesį Ciparių ūkis jau sulaukė pirmųjų lankytojų – eglučių buvo atvykę išsirinkti kavinių, viešbučių, fotostudijų darbuotojai. Gruodžio pradžioje paprastai suaktyvėja eglutėmis besidomintys pavieniai žmonės.

Be eglučių auginimo, Ž.Ciparis dar yra įkūręs medžio dirbtuves, bet tai, ką veikia dirbtuvėje, verslu nevadina, sako, kad tai labiau kūryba, pomėgis, nes jį traukia kūrybiniai vienetiniai darbai iš medžio. O Kalėdų eglutės, jų auginimas, priežiūra, pardavimas – pagrindinė veikla ir pragyvenimo šaltinis.

„Eglaitės – sezoninis užsiėmimas, bet jas auginant darbas trunka ištisus metus. Iš pradžių dar galvojome, kad pasodinsime ir kirsime. Bet jau seniai supratome, kad toks mąstymas netinka. Pavasarį vyksta didieji sodinimai, žiemą irgi yra darbų. Iš karto po švenčių eisime prie eglaičių, nes žiemai suplanuoti išretinimai. Reikės iškirsti netinkamos prekinės išvaizdos medelius ir pašalinti iš laukų. Pereisime, peržiūrėsime, patikrinsime visą lauką, kad pavasarį į jų vietą galėtume pasodinti naujus medelius, kad suktųsi verslo ratas“, – nesibaigus vieniems darbams, jau kitus darbus planavo eglių augintojas iš Plungės rajono.