Daugiametės pievos žemės ūkio sektoriuje įnešė daug painiavos. Dar prieš Kalėdas ūkininkai gavo „dovanėlę“ – įspėjimą, kad šiemet suartas pievas teks atkurti arba susitaikyti su sankcija. Po sausį vykusio ūkininko protesto sostinėje, valdžios tonas pradėjo švelnėti ir prieš kelias savaites nuo šio žemdirbius užrūstinusio sprendimo atsitraukta ir paskelbta, kad šiemet daugiamečių pievų atkurti nereikės. Tačiau ūkininkai vis tiek liko nepatenkinti – problemos atidėjimas nėra lygu jos išsprendimui.

Negali atsipalaiduoti

Dar prieš Naujuosius ūkininkai gavo informacinius laiškus su žinia, kad jiems teks atkurti suartas daugiametes pievas, o Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) paviešino raudonuojančių Lietuvos laukų žemėlapį, kur buvo galima aiškiau pamatyti, koks pas mus suartų pievų ir ganyklų mastelis. Raudonai pažymėtose teritorijose buvo reikalaujama atkurti suartas daugiametes pievas ir ganyklas, priminta apie prievoles, o to nepadarius grasinta sankcijomis.

Poreikis atkurti daugiametes pievas atsirado, kai daugiamečių žolynų ir bendro žemės ūkio paskirties žemės plotų santykis Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip 5 proc., palyginti su referencinių 2018 m. Pernai taip ir atsitiko.

Daugiausia pievų neteko Tauragės kraštas. Šio krašto žemdirbiams šiemet būtų tekę atsėti apytikriai 3,5 tūkst. ha. Tauragės rajono savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus vedėjas Petras Kulikauskas neslėpė, kad prieš pat Naujuosius ūkininkams atsiųsti laiškai su įspėjimu apie prievolę atkurti pievas juos ne juokais išgąsdino, tačiau žinia, kad pievų klausimas atidedamas, leido daliai jų ramiau atsikvėpti. Europos Komisija (EK) atsižvelgė į Lietuvos prašymą peržiūrėti reikalavimus dėl daugiamečių pievų užskaitos.

Deleguotojo reglamento papildymas leidžia įtraukti į einamųjų metų skaičiavimą ir daugiametes pievas, kurios šiuo metu nedeklaruotos, bet yra daugiamečių pievų sluoksnyje. Tai leidžia Lietuvai padengti 87 tūkst. ha pievų trūkumą. Tačiau jei 2024 m. bus nustatyta, kad pievos ir toliau ariamos, o daugiamečių pievų sluoksnis mažėja, yra tikimybė, kad vėl bus susidurta su daugiamečių pievų problema. Būtent tai iki šiol ūkininkams neleidžia atsipalaiduoti. Pasak P.Kulikausko, niekas nežino, kurie metai vėl bus lemiami. Jis taip pat siūlo neatidėlioti ir daugiau dėmesio skirti gyvulininkystės skatinimui, nes jei kaime nebus gyvulių – pievos nebereikalingos.

„Džiugesio tikrai nėra, ūkininkams dėl šių metų mažiau nerimo, bet dėl ateities jie negali atsipalaiduoti. Didžiausia problema tai, kad žemdirbiai nežino, kur reikės dėti pievas, nes jie nelaiko gyvulių. Akivaizdu, kad pas mus gyvulininkystės rėmimas yra per silpnas. Iš to ir kyla pagrindinė problema. Tik šiemet atsirado pirmoji skatinamoji priemonė išlaikyti daugiametes pievas ganant gyvulius ekstensyviai. Šiemet parama yra, o ar ji bus kitąmet? Be to, ekstensyvus ganymas nelabai padeda pieno ūkiams, kurie dirba pusiau intensyviai. Dabar pievų klausimas sprendžiamas tik per ekstensyvų ganymą. Pieno ūkiai lieka už borto.

Pasigendu tęstinumo ir užtikrinimo iš mūsų politikų dėl gyvulininkystės palaikymo. Tą patį kalba ir ūkininkai.

Aišku viena – to nepakanka, kad tikslas išlaikyti pievas būtų pasiektas. Aišku, pievų plotus išlaikyti gali ir augalininkas, bet tai trumpalaikis sprendimas. Galiausiai vėl prieisime prie to paties taško, kai teks iš naujo ir iš esmės spręsti, ką daryti su pievomis. Kol nebus gyvulių kaimuose – pievų niekam nereikės“, – tvirtina P.Kulikauskas ir priduria, kad jo krašte įsivyrauja vadinamasis kraštovaizdžio ūkininkavimas.

Išnyko beveik 46 tūkst. bandų

Jis abejoja, kad tokia praktika, kai pievos nušienaujamos, šieno rulonai suvyniojami ir paliekami laukuose, yra tvarus sprendimas. Pašnekovas pastebi, kad anksčiau jo kraštiečiai pereidavo iš pienininkystės prie mėsinių galvijų auginimo, mėsos auginimą jie matė kaip geresnę alternatyvą. Tačiau dabar ir mėsinių raguočių pamažu atsisakoma – auginti neapsimoka.

Jei 2024 m. bus nustatyta, kad pievos ir toliau ariamos, o daugiamečių pievų sluoksnis mažėja, yra tikimybė, kad vėl bus susidurta su daugiamečių pievų problema. Būtent tai iki šiol ūkininkams neleidžia atsipalaiduoti.

Panaši tendencija visoje Lietuvoje. Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, nuo 2005 m. registruojamų galvijų mažėja. Nuo 2005 m. iki 2023 m. liepos 1 d. ūkinių gyvūnų registre registruotų galvijų sumažėjo 32 proc., pieninių veislių karvių – 50,6 proc. Mažėja Lietuvoje ir galvijų bandų. Nuo 2014 m. pradžios iki 2023 m. vidurio sumažėjo 45 986 bandomis, tačiau pagal laikomų galvijų skaičių stabiliai didėja vidutinės bandos dydis. Nuo 2014 m. pradžios iki 2023 m. vidurio vidutinės galvijų bandos dydis išaugo nuo 9,7 iki 24 galvijo bandoje. Kasmet mažėjantis galvijų augintojų skaičius ir augantis vidutinės bandos dydis parodo šalyje vykstančius ūkio struktūrinius pokyčius – ūkiai stambėja.

Labiau apsimoka neūkininkauti

Ūkininkas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas Darius Viliušis atviras: daugiamečių pievų problemos atidėjimas – ne sprendimo būdas. Jis įsitikinęs, kad toks sprendimas yra rinkiminis triukas, kad būtų prislopintas ūkininkų nepasitenkinimas. Anot jo, Lietuvoje ūkininkų protestas praėjo ramiai, o štai Briuselyje, Prancūzijoje buvo rimti susirėmimai, todėl dėl dalies Europos žaliojo kurso reikalavimų EK sprendimų priėmėjai užsimerkė.

„Galiu konstatuoti, kad daugiamečių pievų sumažėjimas yra mažų ūkių sąskaita. Jei būtų buvęs remiamas gyvulininkystės sektorius, ypač smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai, pievos niekur nebūtų pradingusios. Juk akivaizdu, kad pievos turi būti surištos su gyvuliais. Žinoma, mūsų valdžia sako, kad mus remia. Bet siūlau kalbėti konkrečiais skaičiais. Laikydamiesi gyvūnų gerovės, per metus už galviją gauname 22 arba 48 Eur. Dirbi kiekvieną dieną ir gauni tokį rėmimą. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu“, – nusivylimo neslėpė ūkininkas D.Viliušis.

NMA Komunikacijos skyriaus vedėja Vaiva Kovaliūnienė patvirtino ūkininko žodžius dėl išmokų dydžių. Pasak jos, ekologinės sistemos išmokos dydis už sutartinį gyvulį (SG) pagal veiklos sritį „Parama už galimybę pieniniams galvijams išeiti į ganyklas, įtraukiant jų ganymą laukuose šiltuoju metų laiku“ siekė 48 Eur. Praėjusiais metais perduota išmokėjimui suma siekė 5 mln. Eur ir ją dalijosi 6,8 tūkst. pareiškėjų. O ekologinės sistemos išmokos dydis už SG pagal veiklos sritį „Parama už galimybę galvijams laisvai išeiti į atvirą erdvę, ganyklas“ iš tiesų siekė 22 Eur. Pernai šią priemonę pasirinkusiems ūkininkams turi būti išmokėta 1,4 mln. eurų suma, kurią dalijosi 3 816 pareiškėjai.

D.Viliušis sako, kad gautą paramą tiesiog prarijo infliacija. Brango ūkinės prekės, degalai. Atlikęs skaičiavimus jis prieina nemalonios išvados – labiau apsimoka nebeūkininkauti. Jis taip pat nusivylęs dėl ilgamečių problemų, kurių niekaip nesiryžtama išspręsti – stalčiuose toliau guli Pieno įstatymas, kuris būtų padėjęs sureguliuoti pieno kainas. Jis atkreipė dėmesį, kad kai kurie pieno supirkėjai dosniai remia politines partijas rinkimų metu, galimai dėl to taip vangiai norima spręsti klausimą, kuris padėtų ūkininkams, bet būtų nepalankus pieno perdirbėjams.

„Mažieji pieno gamintojai už pieną gauna tokią sumą, kuri nepadengia savikainos. Kaip kam nors patiktų eiti į darbą ir dar susimokėti iš savo kišenės už tai, kad jie dirba? Kas tokio darbo gali norėti. Dabar tokioje situacijoje esame mes. Trąšas, chemiją, dyzelį imame į skolą. Rudenį, galimai, gausime pinigus už deklaracijas ir atiduosime skolas. Taip ir gyvename“, – niūriai apie padėtį žemės ūkio sektoriuje kalba ūkininkas.

Nori daugiau laisvės

Šilutės rajono ūkininkas Kęstutis Andrijauskas svarsto, kad pievos Lietuvoje nyksta dėl ekonominių svertų. Pieno ir mėsos supirkimo kainoms kritus, nemaža dalis ūkininkų ištuštino tvartus, o turimas pievas suarė arba išnuomojo kitiems žemdirbiams. „Dabar mėgstama sakyti, kad ūkininkai neva tingi su gyvuliais užsiimti. Nieko jie netingi, viską nusprendžia rinka ir kaina, kokią mes gauname už užaugintą produktą. Jei tik turėtume gerą kainą už pieną ar mėsą, pamatytumėte, Lietuvoje vėl augtų galvijų skaičius“, – neabejoja K.Andrijauskas.

Jį erzina tai, kad savo privačioje žemės valdoje ūkininkas negali jaustis šeimininku. Jo manymu, taikoma metodika dėl pievų atkūrimo yra per griežta, o ir dabar žemdirbiai gyvena su nežinomybe, kokie dar netikėtumai juos užgrius ateityje. Šilutės rajone nuo deklaruojamų laikų skaičiaus maždaug trečdalį pievų ūkininkams šiemet būtų tekę atkurti.

„Turime jaunųjų ūkininkų, kurie pirko žemę, tikėjosi, kad galės sėti javus, o vėliau sužinojo, kad tame lauke teks laikyti pievą. Juk perkant privačią žemę perimi ankstesnių žemės savininkų įsipareigojimus. Ką daryti jaunam žmogui, kuris neturi šienavimui reikalingos technikos? Kur jam dėti žolę, šieną, kai jis neturi nė vieno gyvulio, – svarsto K.Andrijauskas. – Kodėl ūkininkams nesuteikiama daugiau laisvės prižiūrint savo laukus? Juk trąšos, pesticidai yra tokie brangūs, kad žemdirbys neperdozuos chemijos. Su pertekliniais reikalavimais toli nenueisime.“

Su kritika nesutinka

Ūkininkai skundžiasi, kad jiems nėra aišku, kokie bus priimami sprendimai dėl daugiamečių pievų atkūrimo. Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) parašius, ar kitąmet ūkininkams galios tokia pati tvarka kaip šiemet, ar jie gali tikėtis pokyčių, atsiųstame paaiškinime teigiama, kad viskas priklausys nuo pačių ūkininkų.

„Nepaisant to, kad yra atlikta nemažai palankių techninių sprendimų dėl daugiamečių pievų, siekiant gerinti Lietuvos ūkininkų padėtį, viskas priklauso nuo ūkininkų veiksmų. Jei ir toliau daugiametės pievos bus masiškai ariamos, šių techninių palengvinimų (turimų „rezervinių“ plotų) ilgainiui gali neužtekti, tuomet gal ne kitais, o dar kitais ar vėlesniais metais gali tekti sugrįžti prie pievų atkūrimo klausimo. Pagrindinė rekomendacija ūkininkams – nearti daugiamečių pievų, o pasinaudoti gausybe priemonių, skirtų joms saugoti ir skirtingoms veikloms vykdyti“, – teigė ŽŪM specialistai VL atsiųstame komentare.

ŽŪM specialistai nesutiko su kritika, kad gyvulių ūkiams skiriamas per mažas rėmimas. Jie nurodo, kad Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas orientuotas į žolėdžių gyvulių auginimą ir esą numatyta visa eilė paramos priemonių remti gyvulininkystės sektorių. Susietoji parama žolėdžiams gyvuliams (pieninės karvės, mėsiniai galvijai, avys ir ožkos) 2023–2027 m. sudaro 336,8 mln. Eur, gyvūnų gerovė (19,2 mln. Eur), ekologiniai ūkiai ir perėjimas – už pievas (92 mln. Eur); ekstensyvus ganymas (26,5 mln. Eur), kitos pievų priemonės, pagal kurias privalomas SG skaičius (18,5 mln. Eur); tvarios investicijos, įskaitant finansines priemones (56,3 mln. Eur). Gyvulininkystės sektoriui vien tiesiogiai nukreiptos paramos (žolėdžiams gyvuliams) numatyta daugiau nei 550 mln. Eur.

Be to, 2024 m. kitose priemonėse sutaupytas lėšas planuojama skirti pieninės galvijininkystės sektoriui, t.y. veiklos sričiai „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ planuojama skirti 20 mln. Eur. „Ir tai tik tiesiogiai skirtos priemonės, tačiau dar yra daug įvairių priemonių, kur vienodai laukiami ir gyvulininkystės, ir augalininkystės sektorių atstovai: parama jauniems ūkininkams, perskirstymo parama, investicinė parama smulkiam ir vidutiniam ūkiui bei bendradarbiavimui ir kt.

ŽŪM atstovai taip pat pridėjo, kad gyvulininkystės sektoriui teikiama susietoji parama. Tuo tarpu grūdų augintojai susietosios paramos negauna. Vien pieninių karvių sektoriui skiriamos susietosios paramos dydis sieks 7,54 proc. viso tiesioginių išmokų voko (daugiau kaip 50 proc. visos susietosios paramos), o vidutinė metinė lėšų suma, skiriama už jas, padidės nuo 34,3 mln. Eur iki 45,4 mln. Eur, t.y. net 32,4 proc., palyginti su 2015–2022 m. Mėsinių galvijų susietosios paramos išmokoms numatyta skirti 3,1 proc. viso tiesioginių išmokų voko (94 mln. Eur), o šia parama pasinaudoti turėtų apie 14,5 tūkst. mėsinių galvijų ūkių. Avių ir ožkų turėtojams iš susietosios paramos lėšų numatyta 15,7 mln. Eur 2023–2027 m. laikotarpiui.