Kaip gimsta naminis varškės sūris, tikriausiai žino daugelis, tačiau Mažųjų Šelvių kaime (Vilkaviškio r.) ūkininkaujantis Vilmantas Navickas siūlo paskanauti naminio fermentinio sūrio. Suvalkijos regione jo gaminami sūriai yra labai populiarūs.

Pagaminti lengviau nei parduoti

Daugiau nei dešimtmetį sūrius gaminantis V.Navickas prisipažino iš pradžių tikėjęsis, kad tautiečiai greičiau pamėgs brandintus fermentinius sūrius ir pradės juos kasdien valgyti. Deja, situacija keičiasi labai lėtai. Lietuviams fermentinis sūris vis dar yra labiau gurmaniškas, o ne kasdienis patiekalas, todėl didžioji dalis žmonių juo mėgaujasi tik ypatingomis progomis.

Vyras prisiminė, kaip vos pradėjęs gaminti sūrius, juos pardavinėdavo turguje. Priėję žmonės dažnai klausdavo, ar jis turįs... sūrių. Kai Vilmantas parodydavo savo gaminius, pirkėjai tik patikslindavo, jog nori ne fermentinių, o paprastų baltų varškės sūrių. „Iš tiesų iki šiol nedaug kas pasikeitė“, – apgailestavo V.Navickas.

Ūkininkas pasakojo, kad sūrius iš pradžių nusprendė gaminti sau – namų virtuvėje. „Tiesiog norėjau pasigaminti skanaus sūrio. Kai tai pavyko, supratau, kad reikia patalpos, kur jis galėtų bręsti. Taip viskas ir prasidėjo. Į pirmą turgų net neišėjau – buvo nedrąsu, kaip pirmą kartą einant į mokyklą. Vėliau reikėjo priprasti“, – prisiminė Mažųjų Šelvių gyventojas.

Šiandien savo klientams vyras siūlo platų sūrių asortimentą: su levandomis ir dilgėlėmis, džiovintais pomidorais ir bazilikais, kmynais, pipirais ir kitais pagardais – iš viso iki 8 skirtingų skonių fermentinių sūrių.

Nors Suvalkijos regione V.Navicko sūriai yra labai populiarūs, jis prisipažino, kad Lietuvoje antrą kartą sūrių gamybos verslo greičiausiai nepradėtų. Vyras mano, jog mūsų šalyje rinka yra pernelyg maža. Savo gaminius V.Navickas dažniausiai parduoda įvairiose mugėse bei parodose, taip pat siunčia paštomatu į įvairius Lietuvos miestus. Juos užsisakyti galima „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose „Vilmanto sūrinė“.

„Pagaminti produktą nėra pati sunkiausia užduotis. Daug sunkiau jį parduoti. Jei būtų poreikis, lengvai galėčiau padvigubinti dabartinius gamybos pajėgumus“, – teigė pašnekovas.

Išskirtinė produkcija

Paklaustas, iš kur sėmėsi informacijos apie sūrių gamybą, ūkininkas teigė, jog tai nėra jokia paslaptis. Anot jo, internete gausu įvairių fermentinių sūrių receptų. Be to, jis turi nemažai angliškos literatūros, kuri taip pat padeda gaminant šiuos produktus.

V.Navickas sūrius gamina iš nepasterizuoto pieno, kitaip nei didieji sūrių gamintojai, nenaudodamas jokių cheminių priedų.

„Fabrikuose pienas įvairiais būdais perdirbamas, o pas mane jis toks, kokį duoda karvės. Jei jos ėda dobilus, pienas turi vienokį skonį, jei pienes – kitokį. Visa tai persiduoda ir sūriams. Tai ir yra mano produkcijos išskirtinumas“, – sakė žemdirbys.

V.Navicko ūkyje kasdien melžiama apie trys dešimtys holšteinų veislės karvių. Šios veislės galvijai auginami neatsitiktinai – jų genetika puiki, o pienas dėl tam tikrų savybių yra ypač tinkamas fermentiniams sūriams gaminti. Be to, visos karvės sėklinamos tik aukštą sūrių gamybos indeksą turinčių jaučių sėkla.

Patirtis užsienyje

Dar prieš pradėdamas gaminti sūrius, Vilmantas kurį laiką gyveno ir dirbo užsienyje. Baigęs tuometinę Veterinarijos akademiją, kur įgijo gyvulininkystės technologo specialybę, jis išvyko dirbti svetur. Iš pradžių jis dirbo mėsinių galvijų ūkyje Norvegijoje, vėliau – pieno ūkiuose Švedijoje bei Airijoje, taip pat sodininkystės ūkyje Anglijoje.

Grįžęs į Lietuvą, suvalkietis nusprendė įkurti pieno ūkį. Jį teko kurti nuo pagrindų – įsigyti žemės, technikos, pastatyti tvartą ir kitus reikiamus pastatus. Gyvendamas užsienyje jis pamėgo fermentinį sūrį, tačiau Lietuvoje nerado mėgstamų rūšių. Taip gimė idėja gaminti sūrius pačiam.

Prie sūrių gamybos prisidėjo ir tai, kad Vilmantas gana greitai suprato, jog vien iš žaliavinio pieno pardavimo neišgyvens, nes supirkimo kainos pernelyg mažos. Todėl jam tapo aišku, kad pieną reikia perdirbti pačiam.

„Darbas pieno ūkyje nėra lengvas, bet jis man patinka. Jei nedirbčiau čia, tektų ieškotis samdomo darbo. O aš to nenoriu. Tokių, kaip aš, kurie patys gamina sūrius iš karvių pieno, nėra daug. Juk reikia prižiūrėti karves, parūpinti pašarų, o kur dar sūrių gamyba ir prekyba...“ – svarstė pašnekovas.

Tiki, kad viskas bus gerai

Vos tik V.Navicko gaminami sūriai ėmė populiarėti, jis nusprendė įsirengti sūrių gamybos cechą. Iki šiol Mažųjų Šelvių kaimo gyventojas tobulina turimas patalpas. Maždaug prieš pusmetį jis įsirengė erdves, kuriose galima organizuoti degustacijas ar svečių priėmimus. Kol kas jie nevyksta labai dažnai, tačiau norinčiųjų aplankyti V.Navicko ūkį daugėja. Dažniausiai į jį užsuka suaugusieji, tačiau kartais apsilanko ir vaikų grupės.

Ūkininkas baigia įrenginėti naują požeminę brandyklą, kurioje bus galima sūrius brandinti dar geresnėmis sąlygomis.

Kai kurie Vilmanto brandinti sūriai jau yra sulaukę pripažinimo. Pavyzdžiui, praėjusiais metais Druskininkuose vykusiame sūrių festivalyje, kuriame savo produkciją pristatė per 30 Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos sūrininkų, suvalkiečio gaminamas sūris „Grynas“ buvo pripažintas geriausiu karvių pieno sūriu.

„Tokie pripažinimai yra malonūs, tačiau man daug svarbiau išgirsti ekspertų vertinimus, pastabas ir į tai atsižvelgti gaminant kitus sūrius. Net ir po daugiau nei dešimtmečio nepavyksta išvengti klaidų. Žinau, ką reikėtų daryti, kad mano sūriai būtų dar geresni ir kad tektų kuo mažiau jų išmesti. Tačiau to daryti nenoriu. Stengiuosi juos gaminti natūraliomis sąlygomis, nenaudodamas jokių priedų. Suprantu, kad finansiškai tai nėra naudinga, tačiau turiu tam tikrų įsitikinimų ir noriu jų laikytis“, – prisipažino V.Navickas.

Ateityje vyras planuoja dar labiau išplėsti gaminamų sūrių asortimentą ir netgi svarsto apie įvairių skonių jogurtų gamybą. Vilmantas nenorėtų apsiriboti vien Lietuvos rinka, todėl galvoja apie prekybą užsienyje. Jis juokėsi, kad jam tikrai nėra skirtumo, kur siųsti sūrius – į Vilnių, Paryžių ar Niujorką.

„Kažkada, dar gyvendamas Airijoje, vaikščiojau po turgų ir užkalbinau sūrius pardavinėjantį vyrą. Jis pasakojo, jog jam sekasi labai gerai. Tuomet pagalvojau, kaip jam pasisekė: gali dirbti mėgstamą darbą ir iš to pragyventi. Prieš keletą metų vienoje mugėje prekiaudamas savo pagamintais sūriais prisiminiau tą susitikimą ir nusišypsojau. Juk man susiklostė ta pati situacija. Nors ir nėra lengva, manau, kad su mano sūrine viskas bus gerai“, – optimizmo nestokojo pašnekovas.