„Jei netikėčiau šaltalankių uogų nauda ir perspektyvomis, matyt, neturėčiau šio verslo“, – sako ūkininkė Daiva Kvedaraitė, jau ne vieną dešimtmetį Alytaus rajone auginanti šią netradicinę kultūrą. Šį pavasarį vėlyvosios šalnos sunaikino daugiau kaip pusę būsimo derliaus.

– Gerbiama Daiva, kokius nuostolius dėl šalnų skaičiuoja Jūsų ūkis, ar buvo metų, kai ramia širdimi sakėte, kad, ačiū gamtai, ji mums padėjo, bet nepakenkė? 

– Žemės ūkis yra vienas klimatui jautriausių verslų. Sunku dar tiksliai įvertinti nuostolius, bet 50 procentų ir daugiau tikrai praradome derliaus. Man nereikėjo išgirsti per žiniasklaidos priemones, kad Dzūkijos ūkininkai šį pavasarį labai nukentėjo nuo šalnų. Mes tai pajutome patys, apžiūrėję savo uogynus.

Nors šaltalankiai žydi balandžio mėnesį ir žiedams šalnos nepakenkė, bet sausra (lietaus Alytaus krašte nebuvo turbūt du mėnesius) plius šalnos – netgi jau ne šalnos, o šaltis iki minus 9°C, pakenkė užmegztoms uogytėms – jos išbyrėjo.

O kai kurie uogakrūmiai, ypač tie, kurie ir taip buvo silpni nuo jau kelerius metus pasikartojančių sausrų ir derliaus ėmimo specifikos, tiesiog numetė net lapus. 

Mums būna geri metai, kai dirva gauna daug drėgmės. Todėl 2017 ir 2022 metais, kai javų augintojai negalėjo įvažiuoti į laukus ir nusikulti tai, kas liko po liūčių ir vėjų, mes ėmėme pačius geriausius derlius.

– Esate bene didžiausių uogynų savininkė Alytaus rajone, auginate 130 hektarų šaltalankių. Kaip trumpai Jūsų ekologinį šaltalankių ūkį pristatyti mūsų skaitytojams? Kas lėmė, įtakojo,  kad nusprendėte ne tik auginti šią kultūrą, bet ir plėsti ūkį? 

– Tai – šeimos ūkis, kurį mes vadiname šaltalankių ūkiu „Amberry“. Pavadinimą ūkiui pasiūlė dukterėčia, tai yra sudurtinis žodis iš dviejų angliškų žodžių: „Amber“ ir „Berry“ (Gintarinė uoga).

Dzūkijoje gyvena brolis, tai pasirinkome tą kraštą ir galvojau, kad Dzūkija – tai smėlynai ir žvyrinai, t. y. tai, ko reikia mūsų augalams. Deja, tikrovė kitokia. 

Mūsų laukų kalneliuose dirvožemis gali keistis vos ne kas kelis metrus: jeigu, pavyzdžiui, ant kalnelio molis, o šlaite grynas smėlis, tai pakalnėje – durpė. Dabar bandome optimizuoti ūkininkavimą. Kai kurių laukų jau atsisakau – kad ir kaip stengiamės, šaltalankiams ten netinka ir jie nenori augti. 

– Jūsų rankos šaltalankius augina ne tik Alovės, Daugų, bet ir Punios seniūnijose. Kada bus gana, koks turėtų būti optimaliausias šaltalankių ūkis? Kas tas ribas nustato? Ūkio pelningumas? Šiaip ar taip hektarui reikia apie tūkstančio sodinukų... 

– Uogynų jau nebeplėsime, priešingai, kai kuriuos laukus naikiname ten, kur jiems netinkamas dirvožemis. Kai kuriuos laukus, kurie buvo pasodinti 2005 metais, atnaujinsime. Kiekvienam žmogui yra savos ribos bet kuriame versle, todėl sunku pasakyti, kiek dar reikia, kada bus gana...

Mes ne tik auginame, mes ir patys dauginame sodinukus, perdirbame uogas, gaminame produktus iš šaltalankių. O pelningumas svarbu kiekviename versle ir jis priklauso ne vien nuo ūkio dydžio. Investicijų tikrai reikia labai daug – ir ne tik sodinukams.

– Ar padeda valstybė, turiu omenyje išmokas, derliaus realizaciją, kaip ginatės nuo ligų, kenkėjų, pavyzdžiui, nuo šaltalankių musės ar amarų? 

– Mes, kaip ir visi Europos Sąjungos ūkininkai, gauname išmokas už ūkininkavimą. Tai ženkli pagalba, nes be išmokų didžioji dalis ūkininkų tiesiog neūkininkautų, nes tai būtų nuostolingas verslas. 

Dėl pardavimo jokios pagalbos negauname – čia jau reikia patiems ieškoti realizacijos kelių ir būdų, o pardavimo verslas – ne mažiau sudėtingas nei auginimas ar gamyba. Ir visose srityse negali būti meistru.

Kadangi mūsų ūkis ekologinis, mes neturime jokių priemonių kovai su šaltalankine muse ar amarais. Amaras nepridaro tokios žalos, kaip šaltalankinė musė, kuriai karštos mūsų vasaros labai tinka. 

Pernai derlius buvo neblogas, nors ir buvo sausa (esame įrengę keliuose laukuose laistymo sistemas), bet dėl musės praradome apie 40 proc. derliaus. Vienintelė priemonė prieš šaltalankinę musę – lenktynės, t. y. kas pirmas nuims derlių – ji ar mes. Todėl kartais net nelaukiame, kad uogos visiškai prinoktų, skubame nuimti derlių.

– Kiek toli yra pažengusios šiuolaikinės šaltalankių auginimo technologijos? Kokią techniką naudojate, kas padeda apsirūpinti kultūrų apsaugos priemonėmis, kokiomis trąšomis šaltalankius galima tręšti? 

– Kadangi šaltalankiai nėra labai paplitę, niekas neinvestuoja būtent į šaltalankių auginimui skirtus agregatus. Tarpueilių priežiūrai naudojame žolių smulkintuvus, jaunuose uogynuose naudojame ravėtuvus. Tai pagrindiniai padargai. 

Kadangi ūkiai ekologiniai, jokių augalų apsaugos priemonių nenaudojame. Tręšti galima ekologiniuose ūkiuose leidžiamomis naudoti organinėmis trąšomis. Kelis metus jau tręšiame kaulamilčiais. 

Šios trąšos yra brangios, jų labai daug reikia, o efekto didelio tikrai nėra – tai vis geriau negu niekuo netręšti, nes didžioji dauguma mūsų laukų dirvožemių – labai prasti, juose trūksta visų augalams augti reikalingų medžiagų.

Gin­tau­tas KNIUKŠ­TA