Lietuvos ūkininkai, ieškodami racionaliausių žemės ūkio kultūrų auginimo sprendimų, vis dažniau renkasi bearimį ūkininkavimą. Šių metų pasėlių deklaracijose bearimiu būdu auginamų kultūrų plotai viršijo 1,4 mln. ha plotą ir sudarė apie 78 proc. visos dirbamos žemės. Nors toks žemės dirbimo būdas yra patrauklus savo efektyvumu, jį įvaldyti yra ne taip paprasta – reikia sukaupti daug žinių, įgyti naujų įgūdžių, turėti kantrybės sulaukti taikomo metodo rezultatų.

Pašiliuose (Panevėžio r.) LIFE IP EnerLIT projekto ir Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) organizuotoje lauko dienoje susirinko apie 90 ūkininkų ir besidominčių bearime žemdirbyste specialistų.

Čia savo 10 metų bearimio ūkininkavimo patirtimi dalinosi ūkininkai Romualdas ir Vilius Pilkauskai, o Lietuvos tausojamosios neariminės žemdirbystės asociacijos pirmininkas Tautvydas Beinoras pateikė mokslinių žinių ir praktinių įžvalgų apie bearimio ūkininkavimo bei dirvožemio sveikatingumo sąsajas ir ilgalaikę ūkinę naudą.

Romualdas ir Vilius Pilkauskai ūkininkauja daugiau kaip 500 ha žemės ūkio naudmenų plote. Ūkyje naudojamos kelios sėjamosios, iš kurių viena yra juostinė, o kita – tiesioginės sėjos. Sėjamosios panaudojamos eksperimentuojant su įvairiomis kultūromis ir atsižvelgiant į laukų dirvos struktūrą.

Romualdas, pristatydamas savo patirtį, pabrėžė, kad bearimio ūkininkavimo pradžia buvo sunki. Nors pirmus dvejus metus nebuvo susidūręs su ypatingais sunkumais, trečiaisiais metais patyrė nemenką derliaus nuosmukį, dėl ko buvo kilę rimtų abejonių dėl pasirinkto bearimio ūkininkavimo. Tačiau Romualdas ryžosi tęsti bearimį žemės ūkio augalų auginimą ir jau ketvirtais metais pastebėjo derliaus prieaugį. Žvelgdamas atgal ūkininkas sako: „Dirvai reikėjo pereiti transformaciją ir tai užtruko keletą metų, o dabar galime pasakyti, kad nepaisant sunkumų tikrai nebegrįšime prie plūgo.“

Pastaraisiais metais lengvose dirvose, kurių našumo balai yra nuo 18 iki 38 balų, Romualdas gauna apie 5–6 tonas javų derlių. Anot jo, taikant bearimį ūkininkavimą sumažėjo cheminių trąšų poreikis, pesticidų naudojimas ir laiko sąnaudos darbams atlikti.

T.Beinoras, kalbėdamas apie bearimį ūkininkavimą ir dirvoje vykstančius pokyčius pradedant taikyti tausojantį ūkininkavimą, rėmėsi kitų šalių mokslininkų tyrimais ir praktikų pastebėjimais. Savo pranešime Tautvydas įvardino 5 svarbiausius dirvožemio sveikatinimo principus: minimalus dirvos judinimas (sudarant galimybę atsikurti natūraliai dirvos struktūrai), nuolatinė dirvos paviršiaus danga (vegetacinė arba nevegetacinė), biologinės įvairovės didinimas (taikant daugianarę sėjomainą, dvinarius-trinarius pasėlius, daugiarūšius tarpinius augalus, posėlius, įsėlius ir pan.), augalų įvairovės šaknyno svarba (kuo ilgiau išlaikyti gyvus augalus dirvoje, ypač giliašaknius) ir gyvulių įveiklinimas laukuose („ganant“ gyvulius posėliniuose ir įsėliniuose laukuose).

Ūkininkas pabrėžė, kad dirvožemis yra svarbiausia gamybos priemonė, o grūdų maistingumas priklauso nuo to, ar kultūros auginamos pilnaverčiame dirvožemyje.

Parengta pagal ŽŪM