Strategijos rengiamos, kad būtų galima sklandžiai pasiruošti darbui. Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas buvo rengiamas ilgai, netrumpai nagrinėtas ir Europos Komisijoje, o dabar koreguojamas vėl tariantis su žemdirbių atstovais. Šiame plane grietinėlė ruošiama smulkiesiems ir vidutiniams bei jauniesiems ūkininkams. Kol jaunimas džiaugiasi, kad jų šauksmas pagaliau išgirstas, smulkieji ūkininkai nerimauja nežinodami, ar gebės įsisavinti jiems skirtą paramą ir kaimo plėtros lėšas.

Tikslo dar nepasiekė

Tie, kas spėjo susipažinti su Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiu planu, galėjo susidaryti iliuzija, kad jis itin dosnus jauniesiems ūkininkams. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) nurodė, kad jaunieji ūkininkai sulauks išskirtinės paramos. Vien jiems kasmet numatyta skirti po 14 mln. eurų tiesioginių išmokų ir parama sieks, tikėtina, 140 Eur už hektarą. Tai yra dvigubai daugiau nei praėjusiu finansiniu laikotarpiu.

Parama jauniesiems ūkininkams įsikurti didėja nuo 40 iki 60 tūkst. Eur, taip pat siūlomos finansinės inžinerijos priemonės – ūkininkavimo pradžiai kaime žmogus galės gauti iki 100 tūkst. Eur paramos, kad įsigytų žemės ir įrangos.

Pasiteiravus, ar didesnis dėmesys jaunimui yra pakankamas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vadovas Vytautas Buivydas džiaugdamasis atsakė, kad galiausiai žemės ūkio politikos vairininkai suprato, kad kaimas, jeigu jame nebus jaunimo, ateities neturi. Bet, jo įsitikinimu, net ir šis, regis, ambicingas planas pateisino ne visus jaunimo lūkesčius. „Vienas mūsų tikslų – įrodyti, kad jaunasis ūkininkas yra iki 40 metų. Galima pasidžiaugti, kad pagaliau buvo atsižvelgta į mūsų siūlymus dėl biudžeto, tam mes įdėjome daug darbo. Tačiau reikia suprasti, kad tai padaryta tik dėl ŽŪM geros valios. Bendradarbiaujame su CEJA organizacija (Europos organizacija, vienijanti jaunuosius ūkininkus ir padedanti jiems tiesiogiai bendrauti su Europos Komisija – red. past.), drauge bandėme įrodyti, kad investavimas į jaunimą tiesiogiai susijęs su kaimo gyvybingumu“, – rankų sudėję nesėdėjo jaunieji ūkininkai aiškindami, kodėl jiems finansinė parama turėtų būti didesnė.

V.Buivydas pabrėžia, kad labai svarbu, kad jaunimui skirta parama galėtų pasinaudoti visi jaunieji ūkininkai iki 40 metų, o ne tik tie, kurie ūkininkauja pirmuosius penkerius metus. Jis sako, kad tik pradėjus veiklą pirmi, antri gamybos metai jaunajam žemdirbiui būna gana pasyvūs, o darbai „įsivažiuoja“ tik trečiais ar ketvirtais metais. Tai yra kaip tik tada, kai pagalba jaunimui eina į pabaigą. „Jei visi jaunieji ūkininkai iki 40 metų gautų jiems reikalingą paramą, būčiau laimingas ir ranką prie širdies pridėjęs galėčiau sakyti, kad tikslą pasiekėme“, – savo užsibrėžto tikslo iki galo sako nepasiekęs LJŪJS vadovas.

Tiki, kad gali kooperuotis

V.Buivydas tikisi, kad prasidėjus naujam finansiniam laikotarpiui pavyks labiau pasistūmėti ir su kooperacijos klausimu. Anot jo, jaunieji ūkininkai kol kas kooperuojasi vangiai, kai kas matė ne visai pavykusius tėvų ar senelių pavyzdžius su pajais ir kai kuriomis kooperatinėmis bendrovėmis. „Mes iki šiol esame sunkiausiai besikooperuojanti šalis Europoje. Naivu tikėtis, kad vyresni ūkininkai, kurie tvirtai stovi ant kojų, ims kooperuotis. O štai jaunimui to reikia, mums reikia mainų, susivienijimo. Turiu omenyje, kad reikia mainytis ne tik technika, žemėmis, bet ir žiniomis, patirtimi. Ūkininkaujant nuo nulio sunku susiorganizuoti visą logistiką, techniką ir t. t. Ūkininkavimas be kooperacijos neturi ateities“, – sako V.Buivydas.

Jaunieji ūkininkai sulauks išskirtinės paramos. Vien jiems kasmet numatyta skirti po 14 mln. Eur tiesioginių išmokų ir parama sieks, tikėtina, 140 Eur už hektarą. Tai yra dvigubai daugiau nei praėjusiu finansiniu laikotarpiu.

Pašnekovas pabrėžia, kad jei jaunimas pajus, kad valstybei jie reikalingi, vis daugiau jaunų žmonių kursis kaime. Tačiau reikia suprasti viena – jauni žmonės savo veiklą kruopščiai skaičiuoja ir nori dirbti pelningai. Negavę grąžos jie greitai gali persiorientuoti prie kito verslo ar tiesiog emigruoti.

Pienines karves pakeitė į mėsinius galvijus

Panašus atvejis kaip tik ne taip seniai nutiko Prienų rajone, Martyno Butkevičiaus pieno ūkyje. Ūkininkas ilgus metus augino karves, pieną parduodavo, tačiau metai po metų supirkimo kainos smukdė jo norą lenkti nugarą fermose. Martynas sako, kad atėjusios ūkininkauti jo atžalos iškart suskaičiavo ūkio sąnaudas, atliko analizę ir priėmė griežtą, bet reikalingą sprendimą – parduoti visas karves. Jas pakeitė mėsiniai limuzinai. Ūkininkas dėsto, kad jų pavyzdžiu pasekė ne vienas Prienų krašto pienininkas. Tačiau jo atžalos pradėjo ūkininkauti jau turėdami stabilų pagrindą – tvartus, žemę, ūkinius pastatus, o štai pradedantiesiems iki šiol sunku stotis ant kojų.

„Jaunimas ateina dirbti, jie pasiryžę dirbti. Tačiau kaip jam su dešimt ar dar mažiau hektarų įsitvirtinti augalininkystėje, gyvulininkystėje? Šansų beveik nėra. Tada jiems lieka sodai, uogos, riešutai, šiltnamiai“, – svarsto pašnekovas. Be to, ūkininkams užkraunama ir didelė administracinė našta. Net nespėjus apšilti kojų ūkyje, ant galvos užgriūva tikrintojų eilė, o po darbų laukia krūva žurnalų, kuriuos būtina pildyti.

Svarstyklių lėkštės nelygios

Kalbėdamas apie parengtą žemės ūkio planą, M.Butkevičius skeptiškas. Jo manymu, pagrindinis darbo įrankis ūkininkams yra žemė, o ją įsigyti darosi vis sunkiau. Dažnai jas superka stambūs ūkininkai, kurie gali pasiūlyti geresnę kainą, o įsitvirtinti nedideliam ūkiui dabartinėje rinkos ekonomikoje nelengva. Kadangi produkciją jis parduoda mažesniais kiekiais, derybinės ūkininko pozicijos silpnos. Taip pat ir trąšas, augalų apsaugos priemones tenka pirkti po nedaug, o jų pardavėjai su tokiais pirkėjais nesismulkina ir daug nuolaidų nedaro. Tad susumavus ūkininkavimo sąnaudas, net pridėjus potencialią paramą, lėkštės, kad ir kaip žiūrėsi, vis dar lieka nelygios. „Į banką nueis pinigų skolintis smulkusis ir stambusis ūkininkas. Pažiūrėsime, kuriam bus palankesnės sąlygos skolintis“, – žemiškus pavyzdžius, kalbėdamas apie smulkiųjų ir stambiųjų ūkininkų galimybes, vardija M.Butkevičius.

Pašnekovas pabrėžia, kad, norėdama ūkininkus sudominti kooperacija, galimybe pasinaudoti kaimo plėtros lėšomis, turėtų pirmiausia rankoves pasiraitoti žemdirbių savivalda: asociacijos, Žemės ūkio rūmai ir kitos institucijos. „Tegul Šeimos ūkininkų sąjunga su pirmininku atsako, ką jie nuveikė, kad smulkieji ūkininkai pagaliau vienytųsi ir kooperuotųsi?“, – retoriškai klausia Martynas.

Pinigus gauna, bet nemoka įsisavinti

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) pirmininkas Vidas Juodsnukis pripažįsta, kad didesnė finansinė parama džiugina, tačiau nuvilia tai, kad mažųjų ūkininkų švietimas ir mokymas ir toliau yra jų pačių reikalas. Paprastai tariant, jiems trūksta žinių apie skirstomas kaimo plėtros lėšas, kur ir kaip būtų galima pretenduoti gaunant paramą. „Pinigai ateina, bet niekas ūkininkų neruošia toms lėšoms įsisavinti, – tikina V. Juodsnukis. – Smulkiesiems ūkininkams skiriama pinigų kasmet, tačiau kur proveržis? Kur rezultatai? Turime prastoką statistiką, nes parama pasinaudojo tik 20 proc. ūkininkų. Dabar jau nebebus paramos valdoms modernizuoti. Tai didžiausias absurdas, nes ūkininkams svarbiausias turtas yra žemė ir technika, su kuria ją būtų galima įdirbti.“

V.Juodsnukis dar kartą pabrėžia, kad jeigu nebus daugiau kalbamasi su mažais ir vidutiniais ūkiais, parengta strategija bus tik dar vienas popierius, nugulęs stalčiuje. Jis primena apie žaliąją, baltąją knygą, kurią socialiniai partneriai rengė drauge su ŽŪM, mokslininkais. „Ar dar kas nors jas atsimena? Kas jose buvo rašyta ir ar kam įdomu, kaip sekasi pildyti ten surašytas eilutes“, – gūžteli pečiais šeimos ūkių „galva“. Pašnekovo teigimu, iki šiol nėra sukurto kaimo informavimo ir konsultavimo tinklo, kuris išimtinai teiktų informaciją mažiems ūkiams. Šeimos ūkininkų atstovas sako, kad jiems paslaugų Žemės ūkio konsultavimo tarnyba neteikia, nes jie esą atstovauja tik didelių ūkių ir bendrovių interesams.

„Politikai vis žeria kritiką, kad mums pinigus duoda, o mes jų neimame. Tačiau pažiūrėkime į paramos skirstymo taisykles. Parama ES lygiu pas mus bene mažiausia, o sąlygos ja naudotis bene griežčiausios. Tai nelogiška. Neslėpkime, kad dalis žemdirbių netgi bijo naudotis parama, nes nežino, kaip pavyks įgyvendinti projektą. Daug kas baiminasi, kad gali tekti grąžinti lėšas, rizikuojama viso ūkio ateitimi“, – atvirai kalba LŠŪS pirmininkas V.Juodsnukis.

.......

Kaip bus skirstomi milijonai?

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiu planu siekiama tvarios Lietuvos žemės ir maisto ūkio plėtros, didinant sektoriaus pridėtinę vertę ir konkurencingumą, remiant perspektyvių ūkių, ypač smulkiųjų ir vidutinių, pajamas, kartų kaitą, kuriant gyvybingą, ūkininkavimui, verslui patrauklų kaimą ir prisidedant prie aplinkos ir klimato tikslų įgyvendinimo.

Iš viso penkerių metų laikotarpiu 2023–2027 m. Lietuvos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai numatyta beveik 4 mlrd. Eur ES paramos ir apie 276,5 mln. Eur nacionalinio biudžeto lėšų. Strateginis planas apima abu bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ramsčius:

·         I ramstį, apimantį tiesioginę paramą, klimatui, aplinkai ir gyvūnų gerovei naudingas sistemas (ekoschemas), sektorines programas; jam skiriama 3,02 mlrd. Eur ES lėšų ir apie 2,8 mln. Eur nacionalinio finansavimo lėšų;

·         II ramstį, skirtą investicinėms, bendradarbiavimo, aplinkos apsaugos, klimato tikslų siekiančioms ir kitoms kaimo plėtros priemonėms, joms skiriama 977,5 mln. Eur ES lėšų ir 273,7 mln. Eur nacionalinio finansavimo lėšų.

ŽŪM informacija